Žmonės
dažnai turi tam tikrą išankstinę nuomonę apie skirtingose šalyse gyvenančių
žmonių gebėjimus gaminti vienus ar kitus daiktus. Pavyzdžiui vieniems atrodo,
kad gerą automobilį gali pagaminti tik vokiečiai, kitiems – kad tik japonai.
Nors nepaisant to, žmonės perka ir itališkus, ir korėjietiškus, ir netgi
rusiškus automobilius. Mat yra daugiau ir svaresnių argumentų, tokių kaip
kaina, specialios reikalingos charakteristikos, skonis ir mada.
Taip pat
populiaru manyti, kad lietuviški pomidorai ar kriaušės yra vertingesni už
lenkiškus. Kadangi Lietuvos gamtinės sąlygos tikrai nėra geresnės už Lenkijos,
o atstumas nuo Vilniaus iki kai kurių Lenkijos teritorijų yra trumpesnis nei
iki, pavyzdžiui, Klaipėdos, tokia nuomonė siejama labiau su kultūriniais dalykais,
o ne su fizinėmis daikto savybėm. Pagalvokim patys, ar Vilniaus Šnipiškių
rajone tarp miesto magistralių išaugintas pomidoras yra geresnis nei tas, kuris
užaugo kokiam kaime, netoli Seinų? Arba „šiltnaminis“ lietuviškas ir lauke
užaugęs lenkiškas? Arba ekologiškas lenkiškas ir pramoninis lietuviškas?
Tai gal
visgi ne kilmės šalis yra esminis veiksnys sprendžiant apie produkto gerumą?
Nebent manome, kad visi lenkiški pomidorai yra daugiau purškiami chemikalais,
gauna mažiau saulės ir žemės nei lietuviški. Abejočiau.
Tačiau
žmonėms patinka turėti nuomonę apie vienos ar kitos šalies gyventojus, jų
darbštumą ar tingumą, gebėjimus ruošti maistą ar virti kava, siūti švarkus ar
gaminti laikrodžius. Tos nuomonės niekaip negali būti objektyvios – nes
atsitraukę ir bent kiek pamąstę sutiksime, kad visur yra įvairių žmonių ir mes
ne su visais jais ar jų gaminiais susiduriame. Tačiau ši nuomonė svarbi, nes
padeda žmogui pasirinkti – ką padaryti šiais laikais nėra taip lengva. Be to,
taip tiesiog įdomiau gyventi – galų gale tai tema niekuo neįpareigojančiam
pokalbiui, pvz., ką labiau mėgstate japonišką ar kinišką žalią arbatą? Ir kaip
„jie ten ją gamina ir geria ir todėl yra tokie sveiki“.
Beje, apie
Kiniją. „Pagaminta Kinijoje“ - bene kontraversiškiausia etiketė prekei. Yra
dalykų, kurių gamybos tradicijos Kinijoje yra vienos seniausių, pvz., arbatos,
žolinių vaistų, tekstilės, keramikos, kulinarijos… Kita vertus, lyg prekės
nekokybės ženklas skamba „Made in China“ pramonės ar elektronikos gaminiams. Ir
šios išankstinės nuostatos nekeičia faktas, kad visos garsiausios elektronikos
bendrovės, net ir pačios balčiausios, detales gamina ten pat - Kinijoje. Gamina
skirtinguose fabrikuose, vykdo skirtingą personalo politiką, kitaip motyvuoja
ir kitaip kontroliuoja kokybę. Todėl ir produkcija skiriasi. O prie ko čia Kinija?
Tai aš ir sakau, kad tik šiaip, pokalbiui palaikyti prie arbatos.
Kilmės šalis
dar mažiau įtakos gali turėti maisto produktų atveju. Kadangi dirbamos žemės
trūksta, o žaliavų kainos pasaulyje svyruoja neįtikėtinai, maistą gaminančios
bendrovės stengiasi sumažinti riziką ir įsigyti savo žemės, kur gali būti
auginamos joms reikalingos kultūros. Arba sudaryti sutartis su vietos
gamintojais.
Tokiais
atvejais auginama pagal įmonės standartą, o ne kaip vietiniai ūkininkai įpratę.
Nes muziką užsako tas, kuris produkciją realizuoja. Tai ypač akivaizdu
ekologiškų produktų atveju. Ekologiškos produkcijos auginimo ir perdirbimo
būdas Europos Sąjungos šalyse yra vienodas, o kad jo būtų laikomasi prižiūri
sertifikuojančios institucijos. Jei įmonė sertifikuoja savo produkciją
Vokietijoje, nėra didelio skirtumo, ar žaliava užauginta Lenkijoje, ar
Olandijoje, ar Lietuvoje – svarbu kas nustatė standartą ir kontroliuoja kokybę.
Net ir smarkiai reguliuojamoje
rinkos ekonomikoje (kokia yra ES šalyse) pagrindinis prekių kokybės garantas
yra gamintojas, kai kuriais atvejais – pardavėjas (pvz., prekybos centrai
užsako prekes savo tinklui pagal savo reikalavimus). Taigi vartotojui,
siekiančiam kokybės, aktualiau ne iš kur ta prekė kilusi, bet kokius standartus
sau kelia gamintojai bei pardavėjai. O jų yra visokių. Vieni akcentuoja išskirtinumą,
originalumą, madą, kiti - kokybę, treti - ekologiškumą, ketvirti - lokalumą,
penkti – tiesiog žemą kainą.
Šiame kontekste
net keista, kad prekės kilmė lieka privaloma eilute neperdirbtų maisto produktų
ženklinime. Ypač tai keista ES šalių atveju, kur visi su maisto sauga susiję
reikalavimai yra suvienodinti. Sutinku, kad standartų laikomasi ne visada.
Tačiau vargu ar galima sieti pažeidimų tikimybę su kultūros išauginimo vieta.
Juolab, kad dažnai ją supakavo ir pardavė (gal ir sertifikavo) visai kitoje
šalyje.
Standartizavimas
yra labai prieštaringas reiškinys. Viena vertus jis leidžia atpiginti
produkciją ir palengvina vartotojo dalią renkantis. Pavyzdžiui, vieningas
ekologiško maisto standartas ir ženklinimas leidžia vartotojams jį atpažinti.
Kosmetikos gaminiams tokio standarto nėra, tad vartotojams sunku susigaudyti, o
sąžiningiems gamintojams išlikti rinkoje dėl produkcijos, kuri tik vaizduojama
kaip ekologiška, gausos. Kita vertus, standartizacija smarkiai riboja gamintojų
galimybes kurti naujus produktus ir pasiūlyti vartotojams tam tikrais aspektais
aukštesnės kokybės prekes – juk ženklinti vis viena turi taip pat.
Kilmės
šalies atveju, tikrai nebūtų jokios skriaudos vartotojams, jei ši informacija
ant pakuotės nebūtų privaloma. Kadangi nemažai žmonių norėtų tą kilmę matyti
(nepaisant to, kad kaip aptarėm, tai mažai ką bendro turi su prekės kokybe),
dalis gamintojų ją ir rašytų. Tačiau tais atvejais, kai perkama iš kelių šalių
arba kai norima akcentuoti būtent gamintojo, o ne žaliavos augintojo prekinį
ženklą ir atsakomybę, to būtų galima nerašyti nenusižengiant teisės aktams.
Pasaulis jau senokai tapo globalus
ir darosi tik globalesnis. Žmogui neretai to margumyno yra per daug ir jam kyla
noras įvairovę „suvaldyti“: standartizuoti bei reguliuoti. Tikimasi, kad taip
bus geriau visiems. Bet nebūna. Jei gamintojai ir prekybininkai būti mažiau
apkrauti privalomais dalykais, jie galėtų daugiau dėmesio skirti vartotojų
norams tenkinti. Nes žmonės ne tik renkasi labai skirtingas prekes, bet ir nori
apie jas pačios įvairiausios informacijos. O laikas ir vieta visada yra riboti.
Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą