Švarios švaros priemonės "Almacabio"

Pažintis

Kai “Sveikų produktų” veiklos pradžioje ieškojome švaros prekių tiekėjo, „Almacabio“ tikrai nebuvo vakarėlio žvaigždė. („Vakarėlis“ šiuo atveju - Biofach paroda Niurnberge prieš šešerius metus). Nei jis buvo labai žinomas ar matomas, nei patrauklios pakuotės, nei mažų kainų. Jei pridėsime itališką informacijos „jaukalą“ ant pakuotės, gausime distributoriui visai nepatrauklų variantą.

Tačiau kaip dažnai būna, esminius sprendimus lemia žmonės. Ne ne, mūsų neužbūrė jų stilingasis vadybininkas Pietro. Tiesiog į pokalbį įsitraukė kompanijos savininkas, garbaus amžiaus ponas Torresanas ir lėtai metodiškai mums papasakojo, kaip veikia ekologiški plovikliai, kuo jie skiriasi nuo ne ekologiškų ir kuo Almacabio išsiskiria tarp jų. Tikrai nebuvo labai aišku ir lengva klausytis, juolab, kad stendas buvo mažas kalbėjomės stovėdami. Į jokius klausimus, kuriuos mes pajėgūs buvome suprasti - apie prekybą, kainas ir netgi ekologiškumo sertifikatus - jis nieko neatsakinėjo, tik tęsė savo istoriją apie tenzidus, fermentus, konservantus.

O gamintojų pasirinkti buvo iš ko – pavyzdžiui jau Lietuvoje žinomą gamintoją, ypač ryškaus dizaino prekinį ženklą, kurį paimti ranka pati tiesiasi, žemų kainų ir aiškių sertifikatų produkciją. Tačiau pasirinkome užsispyrusį, kaip po to paaiškėjo labai labai užsispyrusį italą, kuris nepagailėjo nei savo laiko, nei jėgų, kažkokiems vos verslą pradedantiems lietuviams išaiškinti ekologiškų ploviklių veikimo principus. Žmogų, kurio neapleidžia mintis, kaip čia išskalbus geriau kuo mažiau pakenkiant žmonėms ir aplinkai; kuriam tikrai ne tas pats, ką jis gamina, į ką pakuoja ir netgi kam parduoda. Pasirinkom intuityviai, bet pamenu netgi argumentą, kurį tada formulavome – ši kompanija tikrai investuoja į turinį, o jei turi kokybišką produktą, anksčiau ar vėliau jį vis viena žmonės pamėgs. Suprantu, rinkodaros prasme nelabai protinga, bet mes dažnai sprendžiame būtent taip – mums svarbiausia, kad pats produktas būtų labai geras, o jį gaminantys žmonės neabejingi savo veiklai.

Almacabio istorija

70-ųjų pabaigoje Vokietijos mieste Ulme studentai protestavo prieš planuojamą atominės elektrinės statybą ir buvo užėmę tam numatytą teritoriją mėnesiais. Projekto galų gale buvo atsisakyta. Per tą ilgą laiką nemažai studentų susipažino. Vieną naujų draugų grupelę sudarė chemikas, ekonomistė ir dizaineris. Jie norėjo savo veiklą sieti su gamtos išsaugojimu ir nutarė pagaminti pirmuosius ekologiškus ploviklius. Ploviklius, kurie darytų nepalyginamai mažesnę įtaką gamtai, nei tuo metu egzistavę. Gamybą jie pradėjo vieno iš jų namo rūsyje. Jų vardai buvo AL-bert, MA-rga ir CA-rlo, pagal vardus jie ir pavadino savo ploviklius - ALMACABIO.

Netrukus, vienoje iš ekologiškų parodų Almacabio įkūrėjai susipažino su daktaru Bruno Torresanu. Torresanas tuo metu užsiiminėjo pramoninių mašinų bei programinės jų valdymo įrangos kūrimu, bet jau buvo aptikęs savyje aistrą ekologijai. 1982 jis įkūrė įmone „Hedera Natur“, kuri pradžioje veikė, kaip ekologiška parduotuvė, o vėliau ėmė platinti naujai sukurtas „Almacabio“ švaros priemones. Su Al-Ma-CA juos vienyjo pagarba gamtai, rūpestis dėl aplinkos ir žmonių sveikatos. Jie norėjo daryti labai konkrečius darbus, kurie padėtų tausoti gamtą ir žmonių sveikatą. Tos pačios vertybės būdingos ir šiandien visai Almacabio komandai.

Visas turimas akcininkų turtas buvo sutelktas pagrindinei misijai „aplinką ir žmogaus sveikatą tausojantys plovikliai“. Greitai tikslas buvo pasiektas ir sukurtas pilnas asortimentas švaros produktų su augalinės kilmės tenzidais (plaunančiomis medžiagomis).

Almacabio® prekyba prasidėjo 1977 metais ir per kelis metus šis prekinis ženklas tapo populiarus tarp ekologiškos produkcijos vartotojų. Įmonė netrukus tapo alternatyvos tradicinei (naftos chemijos pagrindu pagamintai) buitinei chemijai pavyzdžiu. Sėkmė paskatino įmonę plėstis į kitas rinkas - pasiekti kitų šalių ir ne tik ekologiškų produktų vartotojus.

Kaip įmonė iš vokiškos tapo itališka? Almacabio įkūrėjai neturėjo reikalingo pajėgumo gamybinių patalpų, jų statybą Italijoje 1993 finansavo Dr. Torresanas. Produktų formules iki pat 1990 kūrė Carlo. Šiuo metu kompanija turi dvi laboratorijas – vieną savo, vidinę, ir kitą išorinę. Pastarosios specialistai ir sukūrė Almacabio gamybos standartą.

2012 metais kompanija “Hedera Natur” pakeitė savo vardą į „Almacabio“ ir į akcininkus priėmė naują investuotoją – Marcella Bondoni, daktarę homeopatę. 
 

Dabartiniai "Almacabio"savininkai B. Torresan ir M. Bondoni

Per 30 metų Dr. Torresano šeima investavo į „Almacabio“ veiklą - gamyklą, mokslinius tyrimus, vidinio ekologiško standarto sukūrimą, visuomenės šveitimą – 30 milijonų Eurų. Jie šiandien nebėra turtingi žmonės, jei vertinsime pinigais. Tačiau labai turtingi jei vertinsime pasiektais rezultatais.

Koks yra geras ekologiškas ploviklis?

Iš pirmo žvilgsnio, klausimas akivaizdus, bet taip toli gražu nėra. Nemažai žmonių mano, kad geras ekologiškas ploviklis turi būti a) gerai žinomos ir besireklamuojančios firmos, b) pažymėtas žinomiausiu ekologiškumo ženklu c) pigus, d) patrauklios pakuotės.

„Almacabio“ savo kokybės tikslą formuluoja labai aiškiai. Pirma, geras ekologiškas ploviklis turi būti efektyvus – t. y., plauti ne prasčiau nei cheminis. Antra, jis turi įmanomai minimaliai veikti žmogaus sveikatą (nedirginti, neerzinti, nekelti alergijų, netrikdyti hormonų ir pan.). Ir trečia – jis turi įmanomai minimaliai veikti aplinką: kuo greičiau ir visiškai suirti, nekenkti vandenims, gyvūnams ir visai ekosistemai.

Visi šie tikslai yra lygiareikšmiai. „Almacabio“ reguliariai daro lyginamuosius skalbimus, naudodami savo ir pagrindinių konkurentų skalbimo priemones. Skalbimas vyksta viešai ir kiekvienas norintis gali pamatyti rezultatus. „Almacabio“ pardavimų vadovas Pietro prasitarė ieškąs būdų kaip padaryti tokį demonstracinį skalbimą ekologiškų prekių parodoje (yra teisinių kliūčių) – galima įtarti, kad skalbimo rezultatais jie labai patenkinti.

"Almacabio" pardavimų vadovas Pietro Impera
 
Kai kalbame apie poveikį aplinkai ir žmogaus sveikatai, neapsieiname be diskusijos apie gaminių sudėtį. Iš maisto produktų sudėties bent kiek išprusęs vartotojas gali suprasti beveik viską, ko jam reikia. Kosmetikos sudėtį, pasimokius, taip pat galima perskaityti. Tačiau iš švaros priemonių sudėties ne chemikas tikrai nesupras daug. Net jeigu atrodys kad supranta – jis gali atpažinti vieną arba kitą kenksmingą ingredientą, bet tikrai neįvertins žaliavų kokybės ir iš to kylančių pasekmių, junginių poveikio bei žinomam kenksmingam ingredientui atsiradusios ne mažiau kenksmingos, bet kitaip besivadinančios alternatyvos. Daugelis žino, kad žmogui ir aplinkai draugiškose švaros priemonėse neturėtų būti chloro ir jo junginių, fosforo ir fosfatų, dirbtinių kvapų ir dažų. O kaip dėl kitų ingredientų? Neprofesionalui neaišku.

Todėl tenka pasikliauti arba gamintoju, arba sertifikatu, arba, geriausia, ir tuo ir tuo. Tai suprasdami mes nuo pat pradžių pradėjome kamantinėti Almacabio dėl sertifikatų. Visų pirma dėl gerai žinomų, pvz., eurogėlytės arba itališkojo ICEA. Ir nieko nepešėm. Pasirodo labai aiškūs sertifikatai yra visai neaiškūs.

Standartas standartui nelygu

ES teisės aktais įtvirtintas ekologiškas standartas „eurogėlytė“, nors geriausiai žinomas, visgi nebeatlieka pagrindinės funkcijos – išskirti mažiausiai aplinkai ir žmogaus sveikatai kenkiančią buitinę chemiją. Gal tuomet, kai buvo priimtas, jis įkūnijo kompromisą tarp norimų siekių ir finansinių sąnaudų bei technologinių galimybių. Tačiau šiandien save gerbiantys ekologiškos kosmetikos gamintojai sau kelia gerokai aukštesnius standartus. Pavyzdžiui, „eurogėlytė“ reikalauja, kad panaudoto produkto tenzidai suirtų per 28 dienų, o technologiškai pažengęs gamintojas gali padaryti, kad jie suirtų per 48 valandas. Šis standartas nedraudžia, o tik riboja, naftos naudojimą, nors technologiškai galima apsieiti be jos. Taigi jis nebelabai prasmingas, jei iš tiesų ieškai geriausio varianto. Kita vertus, jei turi labai vidutiniškai ekologišką produktą ir nori daug parduoti, tai toks standartas kaip tik – mažesnės sąnaudos, vartotojų supratimas ir daug galimybių pasigirti.

Kiti sertifikuotojai taip pat neskuba kelti standartų – nes kuo aukštesni standartai, tuo mažiau norinčių juos diegti, mat brangu. Įprasta praktika ekologiškų švaros preimonių rinkoje yra ta, kad sertifikuotojas gauna procentą nuo kiekvieno parduoto produkcijos vieneto. Tai neišvengiamai veda prie kitų sertifikuotojo prioritetų, nei „Almacabio“ įvardintieji – nuo maksimalios kokybės ir ekologiškumo prie maksimalių pardavimų siekio.

Atsižvelgdami į visa tai, „Almacabio“ nutarė sukurti savo standartą. Jį padaryti viešu, pasitvirtinti kokioje nors nepriklausomoje patikimoje sertifikavimo institucijoje ir dirbti pagal jį. Žinoma, sukurti tokį standartą yra didelė investicija. Dar didesnė investicija yra užmojis pagal jį dirbti, kadangi „Almacabio“ standartas nėra joks kompromisas tarp gamtos tausojimo ir pramonės siekių. Jie patys ir užmeta, ir ataudžia – ir tausoja, ir gamina, todėl standartą parengė pagal maksimalias technologines galimybes. Toks sertifikavimo būdas dirbtinai nedidina spaudimo parduoti daugiau, todėl, kad sertifikavimo institucija šiuo atveju tik tvirtina standartą ir prižiūri, kad jo būtų laikomasi (dvi planuotos inspekcijos ir viena nepranešus per metus), tačiau neima mokesčio už kiekvieną parduotą sertifikuotos produkcijos vienetą.

Nuo šių metų diegiamas sertifikato ženklelis (senesnis buvo tas pats standartas, tik prižiūrimas kitos išorinės sertifikuojančios institucijos Abicert).
 
Taigi mes pagaliau turime ekologiškumo ženkliuką ant pakuotės ir galime būti ramūs dėl inspekcijų. Dėl vartotojų buvome ramūs ir anksčiau, nes produktai ir anksčiau buvo ekologiškas. Kaip ir viskas gerai.

Visgi švaros priemonių sertifikavimo klausimas apskritai lieka labai neaiškus. Visų pirma, rinkoje pilna žemų reikalavimų standartų, kurie išpopuliarinami naudojant viešus pinigus, žmonės juos atpažįsta ir perka tuos gaminius. Taip taršos lygis net iš ekologiškų švaros priemonių palikomas gerokai aukštesnis, nei technologijos leidžia ir rinka siūlo. Antra, ne vienas „Almacabio“ pasitvirtino savo vidinį standartą, taip besielgiančių gamintojų yra vis daugiau. Tik vieni tai daro siekdami griežtesnių standartų nei formalieji, kiti priešingai – silpnesnių. Vartotojas juo labiau neturi galimybės patikrinti, kokio tai griežtumo standartas, jei specialiai tuo nesidomi.

Kai kas mano, kad to išeitis būtų vieno vienintelio ir privalomo standarto nustatymas. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Mat bendrai sutartas standartas niekaip negalėtų būti griežtas – su tuo nesutiktų pramonė. Be to, technologijoms nuolat tobulėjant, jo prasmė, kaip mažesnio teršimo skatintojo, būtų vis mažėjanti.

Manau, kad šios istorijos moralas yra ne apie standartus, o apie pasitikėjimą – Manyti, kad vartotojui kažkas kitas apart paties gamintojo gali garantuoti prekės kokybę, yra iliuzija. Tą iliuziją labai noriai palaiko politikai ir verslo reguliuotojai, taip pat kai kurie gamintojai. Tačiau vartotojo ir gamintojo santykiai turi susiklostyti natūraliai rinkoje, su vieninteliu tarpininku – pardavėju. Visi kiti nesupranta nei vienos, nei kitos pusės ir galų gale visi užtikrinimai tampa tik brangiais formalumais, už kuriuos sumoka vartotojai ir verslas. Apie tai byloja ir visai nesena mūsų šio rašinio herojų „Almacabio“ istorija.

Užsispyrę italai

Besirinkdami kur ir kaip sertifikuoti savo produktus su tikslu garantuoti švariausią pasirinkimą vartotojui, „Almacabio“ specialistai labai nuodugniai išnagrinėjo esamų standartų reikalavimus bei pačias sertifikavimo procedūras. Ir rado tikrai ne pačių gražiausių dalykų, rodančių, kad sertifikavimo institucijos toli gražu nevisada kelia tikslą teisingai ir nešališkai informuoti vartotojus apie jų sertifikuojamų produktų sudėtį bei poveikį aplinkai. Neretai patys paprasčiausi trumpalaikiai institucijos verslo arba netgi asmeninės naudos tikslai nulemia.

Pavyzdžiui, jiems teko susidurti su faktu, kai sertifikavimo institucijos proteguoja tam tikrus žaliavų tiekėjus ir visai ne dėl tos žaliavos kokybės. Santykių aiškinimasis vos neperėjo į teismą. Taip atsitinka retai: gamintojai paprastai stengiasi jokiu būdu nesugadinti santykių su sertifikuotojais ir kitais kontroliuotojais, net jei tai reiškia, kad tenka atsisakyti vartotojams labai reikalingų tikslų. Galų gale visi išsiskyrė kas sau. Turint omenyje, kad yra ir plačiai žinomų atvejų, kuomet sertifikavimo institucijos neatlieka funkcijos, dėl kurios yra sukurtos. (Kaip jau minėjau, šiek tiek naivu ir manyti, kad jos tai padaryti sugebės – juk ne šventieji puodus lipdo).

Dar vienas „Almacabio“ užsispyrimo pavyzdžių yra pakuotė. Mes jau seniai ir metodiškai gadinam jiems gyvenimą, kad pakuotės turėtų būti patrauklesnės, be to yra poreikis ir mažesnių pakuočių (norintiems pabandyti, neturintiems namie didelių spintų). O jie ir toliau gamina tarą iš jau panaudotos plastmasės ir negražina pakuotės vien dėl gražumo. Nes neteršti yra daug svarbiau nei patikti. Mes, kaip pardavėjai, turime dar vieną vertybę – pirkėjo norą. Taigi jei pirkėjai nori gražesnių pakuočių ir mažesnės talpos indų ploviklio, mes stengiamės tai gauti. Mes taip pat užsispyrę – pažiūrėsim kieno bus viršus.

Almacabio produkcijos išskirtinis platintojas Lietuvoje UAB "Sveiki produktai", internete  http://www.sveikiproduktai.lt/katalogas/kategorija/nevalgoma/svaros-priemones-buiciai-plovikliai-valikliai/visi ir http://www.sveikiproduktai.lt/katalogas/kategorija/nevalgoma/svaros-priemones-skalbiniams/visi

Chia - juoda ir balta

Kai pirmą kartą manęs paklausė dėl baltosios chia, pagalvojau - dar vienas juodasis sezamas.
Juodojo sezamo istorija jau senoka. Po to, kai viena ajurvedinio masažo meistrė paminėjo juodąjį
sezamą, kaip patį geriausią aliejų masažui, žmonės pradėjo ieškoti būtent juodojo sezamo. Nors
sezamo aliejus gamintojų, tyrinėtojų ar kitų žinovų juodojo sezamo aliejus nėra išskiriams kaip geresnis už baltojo.
Masažo meistras tam ir meistras, kad turėtų savo mėgstamą aliejų. Gal tai susiję su ta tradica, kurios mokėsi, gal su asmeniniu įpročių ar simpatija, tačiau tai svarbu tik to masažo paslaugoms gavėjams. Baltojo sezamo aliejus dėl to netampa prastesniu.
Taip pat tenka išgirsti klausimų dėl skirtingos spalvos bolivinės balandos (kinvos). Su ja paprasčiau,
nes skirtingos spalvos kinva skiriasi skoniu ir tekstūra. Žinoma, maistinės savybės taip pat šiek
tiek skiriasi. Tačiau verta prisiminti, kad nurodomos augalų maistinės savybės visada yra vidurkis. Netgi tos pačios rūšies ir spalvos augalo skirtingo mėginio maistinės savybės skirsis. Jos labai priklauso nuo dirvos, oro sąlygų ir kitų aplinkybių.

Skirtingų spalvų chia (ispaninio šalavijo) sėklų istorija įdomesnė. Šen bei ten ir visai nemažai pasigirsta nuomonių, kad esą baltoji chia yra daug geresnė, nei tiesiog chia arba juodoji chia (jos spalvą sunku apibūdinti, greičiausiai pilka arba marga).

Juodoji chia yra labai senas tradicinis actekų augalas, kuris buvo praktiškai išnaikintas Ameriką
užgrobus ispanams. Manoma, kad tai padaryta sąmoningai, nes chia buvo vienas pagrindinių actekų maistinių augalų, leidusių jiems būti stipriais ir ištvermingais.
XX a. antroje pusėje šis augalas vėl pradėtas auginti. Mokslininkus pribloškė maistinė sudėtis - ji tiesiog ideali pagal šiuolaikinį sveiko maisto supratimą: daug baltymų ir skaidulų, daug omega 3 riebiųjų rūgščių. Mažai cukraus ir sočiųjų riebalų. (žr. straipsnį: http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/chia-seklos-lietuvoje-nezinomos-pasaulyje-vartojamos-jau-4000-metu.d?id=60718317).
Taigi po 500 metų pertraukos chia - ispaninį šalaviją - vėl pradėjo auginti, valgyti ir tyrinėti. Šiandien chia jau plačiai paplitusi po pasaulį kaip supermaistas arba papildas.

Viena kompanija sugalvojo atrinkti kartais pasitaikančias baltas sėklas. Per keliolika metų selekcijos būdu buvo išvesta baltoji chia. Jie taip pat investavo į tyrimus ir užsiregistravo maistingumo bei sveikatingumo teiginius. Todėl baltoji chia dažniausiai parduodama kaip maisto papildas. Neretai ir sumalta - dėl geresnio įsisavinimo, paženklinta kaip papildas, su nurodymais neviršyti nurodytos dozės, neduoti vaikams, nei nėštukėms. Žinoma, marketingo prasme balta spalva itin patraukli, o maistingumo teiginiai padeda lengviau reklamuoti. Tačiau reikia turėti omenyje du dalykus:
- ji išvesta selekcijos būdu, taigi nėra originali senojo chia
- jos maistinės savybės labai mažai tesiskiria nuo juodosios.

Pavyzdžiu paėmiau maistines vertes maltos baltosios chia maisto papildo ir Sveikų produktų
parduodamos (importuotos iš Supernutrients, Didžioji Britanija) tiesiog chia.

100 g produkto                       balta malta           juoda      

kalorijų                                   545                      434         

baltymų                                  22,7                      17,6       

riebalų                                    45,5                     31,2         

 iš jų sočiųjų                           0                          6,1           

 mononesočiųjų                      0                          2,9           

 polinesočiųjų                         27,3                     22,3          

  Omega 3                               20                        18             

  Omega 6                               6                           4,2           

angliavandenių                       40,9                     40           

  iš jų skaidulų                        36,4                     38,7 g       

          cukrų                             4,5                       1,2           

natrio                                      n.d.                       0,02         

Kaip matote skirtumai tikrai nereikšmingi. Ir dar neaišku, kieno naudai. Nes skaidulų juodojoje
daugiau, o kalorijų mažiau. Omega 3 - jos bet kuriuo atveju yra LABAI DAUG. Daugiau nei
lašišoje, linų sėmenyse. Anokia čia problema keli gramai - reikšmės vis viena yra vidutinės, o
šaukštas chia sėklų niekuomet nėra visiškai lygus kitam šaukštui tų pačių sėklų.
Vienintelis realus skirtumas yra tas, kad baltoji chia parduodama kaip papildas, taigi moksliškiau
atrodo (ir vertės nurodomos šaukštui, ne šimtui gramų, taigi galima susimaišyti skaičiuojant).
Ir tai ne mano vienos lyginimų rezultatai.

 
Internete radau medikų ir kitų mokslininkų straipsnių angliškai, kur teigiama, kad maistine prasme jos praktiškai nesiskiria. Tai yra Salvia Hispanica, tos pačios botaninės rūšies mėtų šeimos augalas, kilęs iš Centrinės Amerikos. Kai kurie ekspertai mano, kad juodoji chia yra stipresnis antioksidantas (kas būtų logiška, nes tai selekcijos nepaliesta rūšis), o baltoji turi daugiau baltymų ir yra švelnesnio skonio. Tačiau visi jie vieningai teigia - chia yra nuostabus maistas. Nesvarbu juoda, ruda ar balta.

Dėl malimo. Kaip žinome, Omega 3 nemėgsta temperatūros. Kadangi vežti reikia iš toli, nelabai
protinga malti. Geriau susitraiškyti patiems. Galų gale čia skonio reikalas. Be to, jei vartojama
daugiau dėl skaidulų ir sotumo jausmo, o ne Omegų, tai nemaltos dar geriau žarnyną šluoja. Bet kuriuo atveju Omega 3 yra tiek, kad ir nemalus gauni gerą dozę.

Sekantis klausimas yra praktinis - kaip ją valgyti? Atsakymas būtų, kad visaip. Tačiau puikiai žinau, kad toks atsakymas nieko nepasako. Matuoti ir skaičiuoti mėgstantiems žmonėms gal visai ir gerai naudoti po šaukšą į dieną su sultimis ar vandeniu. Labiau improvizuojantiems tiesiog barstyti ant maisto: salotų, troškinių, sausų pusryčių, košių ir kitų patiekalų, kur norisi pridėti ilgalaikio sotumo ir traškumo. Galima dėti į kepamą duoną - iki 5% miltų (nors Omega 3 vertės tokiu atveju nelabai lieka). Chia sėklos puikiai tinka į įvairius žaliavalgiškus kokteilius bei patiekalus. Ją galima daiginti.

Subtilaus skonio chia sėklas galima dėti į bet kokį receptą nepakeičiant skonio. Chia drebučiais galima keisti riebalus įvairiuose patiekaluose, pvz., pabandykite pakeisti pusę sviesto (aliejaus/margarino) chia drebučiais. Skonis liks tas pats arba dar geresnis.












Chia drebučiai. Puodeliui vandens – 1-2 šaukštai sėklų. Išmaišyti, po kelių minučių dar pamaišyti, kad nepriliptų prie dugno. Po 10-15 min. drebučiai paruošti. Variacijos – galima naudoti bet kokį kitą skystį vietoj vandens, pvz. apelsinų sultis. Gausim vaisinę, pienišką ar kitokią želė. Galima pagardinti pyragus, ledus, kt. desertus. Sudrėkintos sėklos "gamina" aplink save drebučius, tačiau jie nesukelia nemalonaus pojūčio ar skonio. Šiek tiek primena kisielių.

Apie prieskonius – ar jie tikrai tik „prie“?

 

Kaip ir kiekvienas produktas, prieskoniai gali būti kokybiški ir nekokybiški. Svarbu ir kur augintas, ir kaip augintas, kaip laikytas ir vežtas, kuo apdorotas. Neabejotinai kokybė svarbu kiekvienam maisto produktui, bet prieskoniui – iš kurio tikimės ypatingų savybių – ji ypač svarbi. Toliau straipsnyje minimos prieskonių savybės taikytinos tik kokybiškiems prieskoniams: kurie užauginti jiems būdingose vietovėse, neapdoroti chemikalais, teisingai išdžiovinti ir t.t. Kitaip sakant – kuriuos augina ir parduoda žmonės, suprantantys ką daro.

Prieskoniai pas mus vis dar egzotika. Ne dėl to, kad jų nėra, nėra informacijos ar žmonės jų neranda. Dėl to, kad dar nėra kultūros. Yra nemažai pažįstančių, išmanančių, naudojančių, bet kultūra dar nesusiformavusi. Apie tai liudija net žodžiai. Neturime visiems atpažįstamo bendrinės kalbos žodžio, atitinkančio „spicy“. Pažodžiui išvertus reikštų „su prieskoniais“, o dažniausiai verčiame „aštrus“. Kas gana rimtai klaidina. Yra toks žemaitiškas žodis „smokaunas“ arba „su smoku“, kitaip tariant „su skoniu“.

Dar tiksliau būtų sakyti „su skoniais“. Mat prieskoniai praturtina maisto skonį. Pas mus nėra įprasta skaičiuoti maisto skonių ir rūpintis juos visus patirti. Tuo tarpu senovinė mitybos ir medicinos sistema ajurveda pabrėžia, kad maistas yra pilnavertis tik tada, kai su juo mes gauname visus šešis skonius: saldų, sūrų, rūgštų, kartų, aitrų ir gaižų (sutraukiantį). (Japonai ir kinai dar skiria atskirą umami skonį).

Jeigu pietus gaminame neįmantrius, dažniausiai tiek įvairių skonių iš pačių produktų negauname. Čia mums gali padėti prieskoniai.

Sakysite, o kam tais skoniais rūpintis? Na, saldžiu, sūriu, rūgščiu - suprantama. Nes skanu. O kam tie keistieji? Aitrus, kartus ir dar kažkoks gaižus?.. Žinoma, tai nėra savitikslis dalykas. Maisto skonis yra savybė, kurią mūsų juslės gali atpažinti ir, atsižvelgę į juos, mes galime pasirūpinti gauti visko, ko organizmui reikia. Nes reikia ne tik saldaus ar šiaip skanaus. Pasirūpinę valgomo maisto skonių įvairove išvengiame medžiagų disbalanso, kuris reiškiasi ir kūne, ir emocijose, ir mintyse.

Suprantama, vien prieskoniais itin žalingų maitinimosi įpročių nekompensuosime – jei žmogus kasdien minta balta duona (batonu), prieskoniai neabejotinai padės jį suvirškinti, bet vargu ar pajėgs pakeisti nesuvalgytų daržovių ir kitų reikalingų maisto produktų.

Tačiau prieskoniai gali padėti daug. Jie padeda virškinti ir šalinti toksinus, mažina dujų kaupimąsi, padeda apsinuodijus, turint parazitų. Ramina, skatina ir aktyvina.

Priešingai negu teigia medicinos biurokratai, senosios gydymo sistemos ir liaudies išmintis sako, kad prieskoniai netgi ligas gydo. Tos nuomonės laikosi ir dalis Vakarietiškų gydytojų, tačiau jų patirtis ir išmintis, kaip sako tie patys žemaičiai, oficialiojoje medicinoje „pagados nedaro“. Informacijos apie maisto ir vaistingųjų augalų savybes sklaida taip pat apribota įstatymais. Tačiau svarbu, kad tos žinios išsaugotos, patvirtinamos ir iš naujo atrandamos, prieinamos iš knygų ir interneto, ir kad žmonės jomis naudojasi.

Neturėtume sakyti, kad lietuviškoje kultūroje niekada nebuvo prieskonių vartojimo tradicijos. Ji buvo, tik gerokai primiršta (nors informacija prieinama). Pagalvokime – ar cepelinas tiesiog su varške skiriasi nuo cepelino su varške ir peletrūnais, mėtomis ar kitomis žolelėmis? Tikrai skiriasi. Žinoma, jei jūsų skrandis ir plytas virškina, gal ir nepajusite, tačiau jautresniems žmonėms pirmais variantas gali būti apskritai nevalgomas, o antrasis – puikiausiai. Ar veltui ant pomidorų barstome juodųjų pipirų? O į duoną ir sūrius, raugintus kopūstus dedame kmynų? Tik įprotis? Toli gražu ne.

Vakarų oficialiojoje sveikatos literatūroje prieskoniai (kaip ir visa kita) nagrinėjami pagal jų cheminę sudėtį. Tai yra, išmontuojame ir žiūrime kaip veikia atskiros dalys. Apie tokio požiūrio bėdas esu rašiusi.... Tačiau neabejotinai kai kurios išvados sutampa ir skirtingais būdais prie jų prieinant. Rytuose klasifikuojama pagal skonius ir poskonius, Vakaruose pagal mikroelementus, vitaminus ir mineralus. Neseniai paplito gana nauja apibendrinanti sąvoka stiprų poveikį turintiems augalams aprašyti – antioksidantas.

Antioksidantai – tai medžiagos, kurios lėtina oksidacijos procesus. O būtent oksiduodamiesi mes senstame. Įvairių chroniškų ligų – tokių kaip vėžys, širdies, Alzheimerio, Parkinsono - ligos siejamos su oksidaciniu stresu. Nors žmogaus organizmas turi savo sistemas, kovojančias su laisvaisiais radikalais, jos ne visada veikia efektyviai. Senėjimas - neišvengiamas procesas, bet priklausomai nuo tų oksidantų (pvz, tarša, stresas) kiekio bei intensyvumo galime senti greičiau arba lėčiau.

Yra sutariama, kad vaisiai ir daržovės yra puikus antioksidantų šaltinis. Kai kurie mineralai ir vitaminai atlieka antioksidantų vaidmenį: vitaminai C ir E ir jo izomerai (tokoferoliai ir tokotrianoliai), selenas. Taip pat antrinės aktyviosios biologinės medžiagos: karotenoidai, izoflavonai, flavonoidai, proantocianidinai.
Antioksidantai yra maisto substancijos, kurios apčiuopiamai sumažina negatyvų reaguojančių medžiagų – deguonies ir azoto – poveikį normalioms žmogaus fiziologinėms funkcijoms. Pirminiai antioksidantai sulaiko arba sustabdo pradinę oksidacijos fazę, antriniai antioksidantai – sulėtina oksidacijos procesą.
Antioksidacinė augalų galia vertinama pagal labai įvairias sistemas, kurios grindžiamos skirtingais vertinamais parametrais, vertinimo metodais ir pan. Kadangi augalai ir jų medžiagos reaguoja skirtingai į skirtingus radikalus ir oksidantų šaltinius, jų antioksidaciniai laipsniai taip pat skiriasi. Todėl to paties augalo antioksidacinių savybių vertinimai pagal skirtingas skales gali smarkiai skirtis ir nėra galimybės matematiškai prasmingai juos susieti bei gauti vieningą balą. Taip yra ne tik dėl metodikų, bet ir dėl tirtų augalo porūšių, derliaus nuėmimo laiko, apdirbimo ir pan. skirtumų.
Paminėtinos elektroninėje erdvėje prieinamos JAV USDA - Žemės ūkio departamento - mokslinių tyrimų skyriaus http://www.ars.usda.gov/SP2UserFiles/Place/12354500/Data/ORAC/ORAC_R2.pdf ir Nacionalinio Senėjimo instituto (National Institute on Aging), kuris įeina į JAV Nacionalinių sveikatos institutų sistemą (National Institutes of Health (NIH) www.oracvalues.com, antioksidantų vertinimo sistemos ORAC (Oxygen Radical Absorption Capacity). Pirmojoje įvertinta 326 maistinių augalų – ji sudėtingesnė ir labiau moksliškai išdėstyta, bet gana nepatogi naudotis. Antrojoje – 300 pozicijų, ja naudotis gerokai paprasčiau. Į ją nuorodų dažniausiai surasime ir sveikatingumo literatūroje.
Šiose vertinimo sistemose pirmąsias vietas užima ne kas kita, kaip mūsų nagrinėjami prieskoniai: gvazdikėliai, cinamonai, ciberžolė, imbieras, muškatai, kmyniniai kuminai, juodieji pipirai ir prieskoninės žolelės: bazilikai, raudonėliai, čiobreliai, petražolės, peletrūnai, šalavijai.
Visi paminėtieji prieskoniai ir žolės yra gerai žinomi, prieinami ir kai kurių žmonių vartojami. Tačiau visai paprastai, sveikai ir skaniai galėtų būti vartojami daugiau. Juk ir skonių gamą jie siūlo kuo plačiausią – kam nepatinka specifiniai šalavijai, yra visai švelnūs raudonėliai ir įprastos petražolės. Kam per aštrūs pipirai, yra ciberžolė ir cinamonas.
Įdomumo dėlei, toliau minėtoje antioksidantų eilėje eina sorgai, uogos (acai, šeivamedžio, erškėtuogės, mėlynės, gervuogės, avietės, spanguolės, goji), džiovinti vaisiai (kriaušės, slyvos, abrikosai, razinos), riešutai (pekano, graikiniai, lazdynų), pupos ir pupelės, lęšiai, artišokai, šokoladas, kakava, raudonas vynas... Galime sakyti, kad gurmanai nėra toli nuo tiesios. Siekdami pikantiško skonio, jie vartoja sveikatai vertingą maistą.

Kadangi dekonstruoti antioksidanto funkcijos iki žinomų ir suskaičiuojamų cheminių medžiagų nepavyko, greičiausia dėl to pagal naująjį ES sveikatingumo teiginių reglamentą, informacijoje apie produktą draudžiama užsiminti ne tik apie jo poveikį sveikatai, bet ir apie antioksidacines savybes.
Taigi lieka legalūs tik vitaminai, mineralai, riebiosios rūgštys ir dar viena kita cheminė medžiaga. O kiekvienam, norinčiam suprasti, kokį poveikį daro jo valgomas maistas ir pasirinkti tinkamą, rekomenduojama kreiptis į specialistą.

Kaip rytiečiai pateikia sistemą, kuria remdamasis kiekvienas žmogus gali sau susireguliuoti mitybą, vakariečiai padaro žmones priklausomus nuo medikų ir kitų specialistų netgi tokioje kasdieninėje veikloje kaip mityba. Jie gauna meškerę, mes žuvį. Nenuostabu, kad tiek vakariečių stengiasi bent šiek tiek perprasti ajurvedą ar kitą žmogui vartoti pritaikytą sistemą – gauti savo meškerę.

Toliau aptarsiu kelis plačiau naudojamus prieskonius, remdamasi dviejų tipų literatūra: klasikine ajurvedine ir klasikine Vakarietiška. Pirmąjai pasirinkau daktaro Partap Chauhan knygas – daktaras ne kartą yra buvęs Lietuvoje, knygų yra lietuvių kalba, turėtų būti labiau artima ir suprantama. Antrąjai tradicijai reprezentuoti pasirinkau JAV mitybos ekspertą George Mateljan, tinklaraščio The World's Healthest Foods ir knygų apie mitybą bei maisto ruošimą autorių. Jo nuomonė puikiai iliustruoja vakarietišką požiūrį į maistą pagal jo cheminę sudėtį ir atskirus mokslinius tyrimus, kaip įrodymą. Tačiau skirtingai nei daugelis kitų, jis tuo neapsiriboja, o naudoja ir savo kaip praktiko patirtį, ir liaudies medicinos išmintį. Būdamas ekspertas jis neapsiriboja teisiškai įteisintais klišiniais mitybos sakiniais, ko negali naudoti produktų pardavėjai.

Juodojo pipiro medis



Juodasis pipiras dedamas kone į kiekvieną patiekalą. Jei su luobele – vadinami juodieji, jei be luobelės – baltieji (švelnesnio skonio). Kaip teigia G.Mateljan, mums pasisekė, kad jo galime įsigyti visus metus. (Nors nei Lietuvoje, nei 100, nei 1000 km spinduliu nuo mūsų gyvenamos vietos jis neauga).

Juodieji pipirai: su luobele ir be jos

 

Anksčiau juodieji pipirai buvo naudojami kaip valiuta, aukojami dievams. Jie – pipirų medžio uogos. Juodieji pipirai pagerinti virskinimą ir žarnyno sveikatą. Tai stiprus antioksidantas, pasižymintis priešbakterinėmis savybėmis. Juodiej pipirai mažina pilvo pūtimą, skatina prakaitavimą ir šlapinimąsi. Be to, juodojo pipiro luobelė padeda skaidyti riebalus ir kontroliuoti svorį.

Tiems, kam norisi suprasti virškinimo pagerinimo mechanizmą, cituoju:

“ juodieji pipirai stimuliuoja skonio receptorius, kurie siunčia signalą skrandžiui padidinti vandenilio chlorido rūgšties sekreciją ir taip pagerinti virškinimą. Ši rūgštis reikalinga baltymų ir kitų maisto komponentų virškinimui skrandyje. Kuomet šios rūgšties skrandis išskiria nepakankamai, maistas gali ten užsistovėti ilgą laiką, sukelti rūgštis ir nevirškinimą arba patekti toks į žarnyną, kur juo minta negerybinės žarnyno bakterijos, išskiriančios dujas, sukeliančios dirglumą, viduriavimą arba vidurių užkietėjimą”.

Ajurveda pataria juodąji pipirą naudoti visada su pomidorais ir ne šviežiomis (po Naujų metų) bulvėmis (pvz., verdant į puodą įdėti 7 juoduosius pipirus). Mat pomidorai ir bulvės, nors ir nedideliais kiekiais, turi tam tikrų žmogui žalingų medžiagų, kurias juodasis pipiras puikiai neutralizuoja.
Be abejo, visada geriausia naudoti pipirų grūdelius ir juos susigrūsti šviežiai. Nesant tokios galimybės, naudokite maltus. Tačiau pastaruoju atveju pipirų kokybė yra labai rimtas veiksnys. Kadangi šis prieskonis toks populiarus, neretai jis būna prastos kokybės (senas, išsivadėjęs) ar net falsifikuotas - sumaltos tik luobelės, be pačių pipirų (!) (ko iš vaizdo neatskirsi). Gerą prieskonį nuo blogo galima atskirti pagal skonio skalę. Jei skalė siaura – staiga aštru ir nieko daugiau, tai prieskonis prastas. Gero prieskonio skonio skalė plati – skonio kuliminacija nevyksta iš karto, galima jausti jį stiprėjant ir įgaunant įvairių atspalvių: saldumo, rūgštumo, aitrumo ir kt.

Imbiero augalas ir šaknis

Imbieras. Šis taip pat ne mūsų kraštų gyventojas. 2010-2011 m. imbieras ir ciberžolė Vakarų Europos sveikos mitybos rinkose buvo augalai numeris vienas. Matyt dėl paskelbtų straipsnių apie jų priešvėžinį poveikį ir pagalbą dorojantis su padidintu cholesteroliu.
Imbieras valgomas šviežias arba džiovintas. Šviežio ir džiovinto jo skonis skiriasi, skiriasi ir kai kurios savybės. Labiausiai imbieras dera su citrina ir medumi – taip ruošiama garsioji imbiero arbata. Arba su citrina ir druska – citrinos ir imbiero griežinėlis pabarstyti druska su maistu – pirma pagalba tiems, kurių virškinimas prastas.

Žieminė arbata. Beje, tinka ir sustojus virškinimui

 

Ajurvedoje apie imbierą kalbama daugiau kaip apie vaistą nei apie maistą, nors be imbiero neapsieina beveik nei vienas ajurvedinis patiekalas – netgi desertas. Matyt savaime aišku, kad imbieras, kaip maisto ingredientas (per švelnu būtų sakyti prieskonis) dalyvauja visur.
George Mateljan apie imbierą rašo taip pat, kaip apie vaistinį augalą. Imbieras pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis – padeda jo išvengti ir tiesiogiai mažina atsiradus. Jis efektyvus šalinant pilvo pūtimą. Tai stiprus antioksidantas. Tačiau labiausiai imbieras žinomas kaip pagalba esant virškinamojo trakto sutrikimams: nevirškinimui, pykinimui, vėmimui. Kaip rodo kai kurie tyrimai, imbieras veikia efektyviau nei populiarūs vaistai nuo jūros ligos, jis labai veiksmingas nėščiosioms nuo pykinimo ir vėmimo. Imbiero priešuždegiminis poveikis buvo bandytas ir pasitvirtino artritu ir reumatinėmis ligomis sergantiems pacientams: sumažėjo skausmas, pagerėjo jų mobilumas. Autorius taip pat mini tyrimus, kurie demonstruoja teigiamą imbiero poveikį prieš tam tikrų rūšių vėžį (tiesiosios žarnos, kiaušidžių).
Bene dažniausiai imbieras naudojamas bendram imuniteto sustiprinimui. Jis ne tik šildo, bet ir skatina sveiką prakaitavimą, kas yra ypač svarbu peršalus. Prakaitas šalina toksinus pats, be to turi medžiagų, kovojančių su bakterijomis bei grybeliais.

Daktaras P. Chauhan taip rašo apie imbierą savo knygoje „Ajurveda. Mokslas apie gyvenimą ir sveikatą.“
Šviežias imbieras yra aštrus, džiovintas – saldus. Jis šildo. Kaip vaistas vartojamas esant artritui, kosuliui, peršalimui, skrandžio skausmams. Padeda nuo pykinimo, dujų kaupimosi, prasto apetito. Esant kosuliui ar peršalimui daktaras rekomenduoja šiuos receptus su imbieru:
- sumaišyti 1/2 arb. šaukštelio imbiero ir tiek pat ciberžolės miltelių su valgomuoju šaukštu medaus. Vartoti du kartus per dieną.
- 2-3 kartus per dieną vartoti po arb. šaukštelį imbiero sulčių, sumaišytų su arb. šaukšteliu medaus.
- virinti valgomąjį šaukštą supjaustyto imbiero 1 puodelyje vandens. Perkošti, įdėti cukraus ar medaus. Gerti šiltą.
Nuo artrito: sumaišyti 6 arb. šaukštelius imbiero miltelių, 6 arb. šaukštelius kmynų, 3 arb. šaukštelius juodųjų pipirų. Gerti 1/3 arb. šaukštelio mišinio per dieną su vandeniu.

Cinamonas - kvapnus, saldus, šiltas – net neragautas sukelia šypseną ir gerus jausmus. Gal asocijuojasi su vaikystės maisto etalonu – manų koše arba naminėmis bandelėmis? Kaip ir imbieras, cinamonas dedamas į arbatą (galima ir su imbieru kartu) peršalus. Puikus šių prieskonių derinys – imbierinis vynas. Veiksmingas pagalbininkas esant pykinimui (pvz., kelionės metu), tada geriau šaltas ir skiestas vandeniu. O peršalus – pašildytas ir koncentruotas.

Cinamono lazdelės. Panašu, kad kininio

 

Cinamonas turi ilgą istoriją ir kaip prieskonis, ir kaip vaistas, rašo G. Mateljan. Skiriamos dvi pagrindinės cinamono rūšys – Ceilono ir Kininis (cassia). Pirmasis yra saldesnis ir retesnis, nors abiejų aromatas ir savybės panašūs.

Cinamonas mažina kraujagyslių trombų riziką, nes mažina kraujo klampumą. Jis veikia priešuždegimiškai. Jis stabdo bakterijų ir grybelių dauginimąsi. Ši cinamono savybė tokia stipri, kad kaip rodo kai kurie moksliniai tyrimai (autorius pateikia jų nuorodas savo tinklaraštyje), cinamonas gali būti naudojamas kaip konservantas.

Cinamonas sulėtina cukraus lygio kilimą kraujyje pavalgius. (Neveltui cinamono dedame į pyragus, pudingus ir brangiąją manų košę...). Cinamono vartojimas gali pagelbėti antro tipo diabetu sergantiems žmonėms, nes jis pagerina organizmo reakciją į insuliną ir padeda normalizuoti cukraus lygį. Jaučiamam efektui pasiekti reikalingas cinamono kiekis – pusė šaukštelio malto cinamono per dieną.

Cinamonas vertingas ir smegenims: padeda koncentruoti dėmesį, gerina atmintį, reakciją. Ir tam pakanka cinamoną pauostyti, nebūtina net valgyti! Puiki alternatyva vengiantiems viršsvorio – susitarkite kas suvalgys bandeles su cinamonu ir kepkite jas į sveikatą. Juk nuo kvapo netunkama.

Bandelių dar nėra, o jau kvepia cinamonu...

Daktaras P. Chauhan taip rašo apie cinamoną. Cinamono skonis aštrus, kartus, saldus. Jis šildo. Kaip vaistas naudojamas esant kosuliui ar bronchitui, peršalimui ir slogai, viduriavimui, nemigai, nervinei įtampai, odos problemoms, dantų skausmui, vėmimui ir pykinimui.

Nuo viduriavimo: sumaišyti po vieną arb. šaukštelį cinamono, imbiero ir kmynų miltelių su medumi. Vartoti po vieną arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną.

Nuo peršalimo ir slogos: užvirti vieną arb. šaukštelį cinamono puodelyje vandens. Virinti ant lėtos ugnies, kol kiekis sumažės per pusę. Perkošti, įdėti medaus. Gerti šiltą.

Nuo nemigos: puodelyje šilto pieno išmaišyti 1/2 arb. šaukštelio cinamono miltelių ir 1 arb. šaukštelį medaus; gerti prieš miegą.

Ciberžolė (curcuma, turmeric). Ryškiai geltoni milteliai, gauti sumalus imbierinių šeimos augalo curcuma longa šaknį. Labiausiai žinomas kaip prieskonių mišinio kari pagrindas. Pats prieskonis nėra itin ryškaus skonio – šiek tiek kartokas, bet stiprus savo poveikiu. Ir spalva. Atsargiai, su ciberžole pagardintu padažu sutepti drabužiai sunkiai išsiplauna (reikia tuojau pat merkti į šaltą vandenį).

Kaip rašo G. Mateljan, ciberžolė labiausiai žinoma kaip priešuždegiminis vaistinis augalas, labai plačiai naudojamas indų, kinų ir Tibeto medicinose, esant geltai, kraujavimui iš šlapimo takų, menstruaciniams skausmams, hemorojui, pilvo pūtimui, diegliams, krūtinės ir dantų skausmui, sumušimams.

Ciberžolės šaknis panaši į imbiero, tik geltonesnė.

 

Priešuždegiminės ciberžolės savybės nenusileidžia grupei priešuždegiminių vaistų, tačiau skirtingai nei šie, ciberžolė neturi keksmingo šalutinio poveikio organizmui. Šiais laikais yra atlikta tyrimų, patvirtinančių kurkumos (ypač jos pigmento kurkumino) veiksmingumą gydant žarnyno uždegimus. Teigiamam efektui pasiekti pakanka kiekio, dedamo į kari patiekalus.

Kari patiekalai gali būti kuo įvairiausi: su mėsa ir be jos, aštrūs ir švelnūs;

bet juos išduoda ryški geltona ciberžolės spalva.

Kaip stiprus antioksidantas, ciberžolė yra veiksminga gydant reumatinį artritą. Antioksidacinis šio augalo poveikis taip pat pasireiškia stabdant auglių susidarymą, lėtinant jų plitimą, ypač tiesiosios žarnos, krūties, plaučių ir prostatos vėžio bei vaikų leukemijos atvejais.

Kaip ciberžolė dirba? "Ciberžolė veikia prieš transkripcijos veiksnius (transcription factors), kurie yra tarsi pagrindiniai „jungikliai" teigia vadovaujantis tyrėjas Bharat Aggarwal. "Transkripcijos veiksniai reguliuoja genus, dalyvaujančius auglių formavimosi procese. Kuomet mes juos išjungiam, mes išjungiam kai kuriuos genus, kurie dalyvauja vėžinių ląstelių augime."

Ciberžolė sustiprina kepenų gebėjimą šalinti toksinus. Ji stabdo cholesterolio oksidaciją ir kontroliuoja homocisteino lygį, kas yra svarbu mūsų kraujagyslių ir širdies sveikatai. Ciberžolė mažina susirgimo Alzhaimerio liga riziką. Ir pagaliau cholesterolis. Ciberžolė mažina cholesterolį dėl joje esančio kurkumino, kuris, kaip atskleidžia tyrimai, yra informaciją pernešanti molekulė, „informuojanti“ kepenų ląstelių molekules, kad reikia padidint mRNA (informaciją pernešančių baltymų) gamybą. Šie savo ruožtu perduoda signalą gaminti daugiau LDL (blogojo) cholesterolio receptorių. Esant daugiau LDL-receptorių, kepenys pajėgia pašalinti iš organizmo daugiau LDL- cholesterolio.

Daktaras Partap Chauhan taip rašo apie ciberžolę. Jos skonis kartus ir aštrus. Ji šildo. Tinka visoms trims došoms (žmonių konstituciniams tipams). Vartojama kaip vaistai nuo mažakraujystės, astmos, nudegimų, konjungtyvito, dantų ligų, cukrinio diabeto, viduriavimo, skausmo.

Nuo skausmo: (1) sumaišyti arbatinį šaukštelį ciberžolės ir 2 arb. šaukštelius imbiero su vandeniu, kad išeitų pasta. Dėti ant audeklo ir užkloti skaudamą vietą, aptvarstyti. (2) Į puodelį šilto pieno įmaišyti arb. šaukštelį ciberžolės ir gerti prieš miegą.

Nuo cukrinio diabeto: 1/2-1 arb. šaukštelį ciberžolės vartoti 3 kartus per dieną.

Nuo astmos: užvirinti puodelį pieno su arbatiniu šaukšteliu ciberžolės. Gerti šiltą.

 

 

 

Curcuma longa žydi

 

(bus tęsinys)

Apie reklamą ir garažinę druską

Kurį vakarą žiūrėjau TV reklamas. Kadangi televizorių žiūrime retai, o reklamas dar rečiau (tuo metu galima nuveikti ką nors naudinga), pažiūrėjau jas šviežiai naivia akimi. Spėju dėl nuovargio, bet kritinis mąstymas buvo išsijungęs (kas, reikia pripažinti, atsitinka retai). Buvau tiesiog idealus reklamos taikinys. Pažiūrėjusi antrą siužetą apie stebuklingą jogurtą, sakau – o gal tikrai reikėtų pradėti jį valgyti? Gal tikrai pajusiu energijos pliūpsnį ir pamatysiu padailėjusią figūrą? Juk taip rimtai pasakoja, remiasi tyrimais ir medikų nuomone. Mano vyras, įgavęs nenusakomą veido išraišką, tik tarstelėjo – tai gal geriau tu pasiremk sekančia reklama – apie ypatingą ir nepakartojamą degtinę...

Laikas nuo laiko save pagaunu bebandant patikėti plovimo priemonėmis, kurias tik užpylus ant dėmės ji pati it susigėdusi nusiplauna. Turiu pripažinti, kad nė karto neteko tokios pamatyti savo vonioje. Ir pabandžiusi naujuosius minkštuosius švelniuosius prabangiuosius higienos įklotus, nejaučiu jokio šilko, tik plastiką.

Kyla klausimas, kodėl bandau. Tarsi ir taip neaišku.

Visų pirma dėl to, kad paprastai tų sintetinių stebuklingų daiktų nenaudoju. Tad kaip normaliam analitikui dera, manau, kad laikas nuo laiko reikia pasitikrinti, gal jie pasikeitė. Juk kiek galima su tais jogurtais? Arba šampūnais nuo pleiskanų, kuriuos tik nustojus naudoti pleiskanos debesimis užkloja. Pasirodo, galima ilgai.

Kita priežastis yra ta, kad nemažai žmonių vis tikina, kad natūralūs produktai nėra tokie patogūs, jie neatlieka funkcijos. Ką gali žinoti, gal tikrai? Bet mano bandymai to nepatvirtina. Uždžiūvusius maisto likučius ant vaikų marškinėlių visais atvejais reikia išmirkyti, baltų marškinių apykakles patrinti rankomis, o plaukų dažai (su amoniaku ar be jo) ne visada nudažo tiksliai ta spalva, kokį dažančioji mato ant pakelio.

Tiesa, šampūnai nuo pleiskanų egzistuoja – visi natūralūs šampūnai veikia kaip šampūnai nuo pleiskanų, nes nedirgina odos ir neišveda iš pusiausvyros jos apsaugos mechanizmų. Reikia tik trupučio kantrybės ir šiek tiek noro pamąstyti.

Kita reklamos rūšis yra maža arba mažesnė kaina. Žinoma, pirkėjui sunku žinoti, kokia konkretaus produkto kaina yra reali, o kuri jau turėtų kelti įtarimą. Juolab, kad garsiai rėkiama tik dėl per didelių kainų, dėl per mažų tylima. Džiugu, kad nors kai kurių produktų žinovai papasakoja ir apie per mažas kainas – pvz., kokia extra virgin aliejaus kaina verčia manyti, kad jis greičiausiai ne extra, o gal ir net ne virgin. (Minėtieji orientaciniai skaičiai buvo 9-15 eurų už litrą aliejaus). Tačiau ir vartotojo kaina ne viską pasako. Gali būti vartotojo kaina vos mažesnė už konkurentų, bet stipriai mažesnė savikaina. Tokias prekes ypač mėgsta prekybos centrai, nes jų marža tada gali būti neproporcingai didelė.

Pavyzdžio dėlei pakalbėkime apie druskos kainą. Visų pirma natūralios ir rafinuotos. Mąstant paprastai atrodo keista, kodėl natūrali druska turėtų būti brangesnė nei rafinuota (rafinuota yra įprastinė, vadinamoji stalo druska). Juk rafinavimas yra perdirbimo procesas, kuris kainuoja. Tačiau taip dabar yra: nerafinuotus produktus pagaminti šiandien yra brangiau, nei rafinuotus. Visų pirma dėl to, kad natūralaus produkto žaliava turi būti visomis prasmėmis kokybiška – ar tai būtų druska, ar alyvuogė. Mat išliks jos visos skonio ir kvapo savybės. Rafinuojant tai  nebesvarbu, mat produktas bus „universalaus skonio“. Antra, natūralus nereiškia, kad pasiėmei tokį iš gamtos ir eini. Išrovei morką ir valgai... Ne, ją reikia nuplauti, nulupti, susmulkini, pasirūpinti, kad nesuvystų. Trečia, natūralius (nerafinuotus produktus) sunkiau laikyti, jie greičiau genda, juos labiau mėgsta kiti valgytojai, mūsų parazitais vadinami. Ketvirta, kai kurių produktų maistui skirta produkcija yra tik likutis, palyginus su pramoniniu naudojamu. Pavyzdžiui, druska gaminama iš esmės pramonei ir žemės ūkiui, kaip kai kurie šaltiniai teigia, jog maistui tenka vos keli procentai. Taigi nieko keisto, kad ji gali būti tokia pigi.

Bet ir natūrali druska ne vienodai ruošiama. Iškastą natūralią druską reikia ne tik surūšiuoti atrenkant maistui tinkamą, bet ir gabalus nuplauti, saulėje išdžiovinti, norimu rupumu sumalti. Visa tai galima padaryti įvairiai. Maistui ruošti tinkamose sąlygose arba nelabai. Himalajų druska, pvz., naudojama ne tik maistui, kosmetikai ir gydomosioms vonios procedūroms, bet ir šviestuvams gaminti. Juos gaminant druskos gabale išgręžiama plati skylė, į kurią dedama lemputė, o pats šviestuvas skaptuojamas arba šlifuojamas iš išorės. Šių procesų metu lieka daug „smulkios druskos“, kuri iš išvaizdos niekuo nesiskiria nuo maistinės. Nebent savo pigesnės druskos pakelį apžiūrėsite atidžiau. Tada galite rasti šepečių, su kuriais ji buvo sušluota, šerių, rūdžių ir panašių dirbtuvėse pasitaikančių atliekų. Apie švarias grindis ir kitus paviršius, žmones su specialia apranga ir kepurėlėmis nei kalbos nėra. Dar vienas įdomus faktas – druskos šviestuvams gręžti naudojamas storas (apie 4 cm) grąžtas, kurio maždaug pusė (apie 10 cm) per savaitę susidėvi. Spėkit, kur dingsta to metalo drožlės.

Druskos kasyklų mechanizacijos lygis labai priklauso nuo konkrečios kasyklos. Didžiojoje dalyje Himalajų druskos kasyklų darbas vyksta rankomis – druska kasama laužtuvais ir kirtikliais. Tačiau yra stambių gamintojų, kurie kasa sprogdinimo būdu. Spėkit, kur dedasi sprogmenų likučiai. (Nekalbant jau apie poveikį gamtai).

Taigi iš pirmo žvilgsnio nesugadinamas produktas, toks kaip druska, gali būti pagamintas taip, kad tiktų maistui, ir kad netiktų. Jis gali būti iškaitintas aukštoje temperatūroje, kad liktų tik natrio chloridas ir po to „praturtintas“ sintetiniu jodu (kuo pas mus labai džiaugiamasi). Toks produktas yra praradęs ne tik daugelį vertingų mineralų, bet ir savo kristalų struktūrą, savo esmę. Taip jis tampa svetimas mūsų organizmui, todėl sukelia jam stresą.

Natūrali druska taip pat gali būti visokia. Ji gali būti iškasta save identifikuojančio gamintojo, kuris paprašius pateikia laboratorinių tyrimų duomenis. Dalis jų taip pat turi specialius liudijimus, leidžiančius prekiauti ekologiško maisto parduotuvėse (mat tiesiogiai pagal apibrėžimą druska, kaip mineralas, negali būti vadinama ekologiška).  

Bet rinkoje pilna ir neaišku kieno, kur ir kaip iškastos ir supilstytos druskos „gera“ kaina. Nereikia manyti, kad kontrolieriai puola tokius dalykus demaskuoti. Jie užsiėmę paprastesniais dalykais – tikrina, ar tiksliai pagal instrukcijas surašytos etiketės. Jei etiketės atitinka raidę, kam rūpi, kad raidė neatitinka realybės... Taip jie labai uoliai tikrina, kad nepasakytume, jog valgyti avižas ir gerti kefyrą yra sveika (to neleidžia reklamos įstatymas), bet reklama apie stebuklingas vienintelio stebuklingojo jogurto savybes liejasi laisvai.

Taigi vartotojui reikia pačiam galvoti. Tiek mokesčių mokėtojų pinigų skiriama maisto kokybei užtikrinti, tiek gerų maisto produktų nepapuola į lentynas ir į mūsų virtuves, nes nepajėgia atitikti tiems formalumas, o rezultatas toks apgailėtinas! Viena vertus masiškai valgome bevertį rafinuotą maistą, kita vertus, neišvengiama produktų, kurių reklama švelniai tariant, neatitinka tikrovės. Paradoksalu? Nieko panašaus. Visų pirma dėl to, kad būtų naivu manyti, kad kažkas kitas, ir ypač valdžia, gali žmogų nuo ko nors apsaugoti. O dar labiau naivu ir kvaila manyti, kad kas nors kitas gali už mus pasirinkti.

O kaip su tais stebuklais? Žmogui būdinga jais tikėti.  Ypač išlaisvinančiais nuo darbo (pvz., piniginėmis loterijomis). Manau, kad stebuklų tikrai būna. Bet tikrai ne tik kriauklių šveitimo, figūros dailinimo, pinigų uždirbimo srityse. Tad gal nereikėtų jų gadinti gyvenimo proza.