Google Tag Manager

2014 m. kovo 4 d., antradienis

Apie tas morkas, kurios visos vienodos


Gamtoje tokių nebūna. Laboratorijoje – gali. Žmonės kol kas gimsta ne laboratorijose ir mėgdavo valgyti morkas iš lysvių, ne iš mėgintuvėlių. Bet skoniai po truputį keičiasi. Daugėja ne tik laboratorinių morkų valgytojų, bet ir šios mitybos rūšies ekspertų. Jiems visos morkos yra tik morkos.

Žemėje augantys augalai minta natūraliu (organiniu) maistu, kuris nuolatos skirtingas. Mes net nežinom, ką konkrečiai augalas „suvalgo“ ir kaip tiksliai jo aplinkoje esanti organika virsta tuo, ką mes vadiname maistingomis medžiagomis. Vienos lysvės pusės morkos gali būti sukaupusios daugiau nitratų, kitos mažiau, vieno lysvės galo morkos gali būti turtingesnės karotinu, kito turėti jo mažiau. Kuo mažiau „maitinam“ savo daržoves trąšomis, tuo labiau jos pavalgo pačios, kuo įvairiausio maisto, kurį pasiekia. Jei ten jo nebėra, nelabai ir užauga. Tada nusilpsta, tampa mažiau atsparios ligoms ir derlius neužauga.

Tokia ta ekologinė žemdirbystė. Jei maistingųjų medžiagų dirvoje ar ant jos nėra (žemė nualinta), tai ir derliaus nėra. Reikia leisti žemei pailsėti. Gal auginti kitas kultūras, gal sėti geresnes sėklas, gal išplėsti žalius plotus, kad daugiau aplinkui būtų kitų augalų, vabzdžių, paukščių ir gyvūnų, kurie padeda mūsų morkoms užaugti. Dar natūraliau nei ekologinėje žemdirbystėje morkos auga biodinaminiuose (demeter) ūkiuose ar pas gamtinės žemdirbystės entuziastus.

Industrinėje (šiandien įprastinėje) žemdirbystėje mąstoma kitaip. Jei žemėje morkai nebėra ką valgyti, paverskime ją laboratorija ir pamaitinkime patys. Juk joms tai patinka – patręštos daržovės greitai auga, gražiai žydi, veda didelius vaisius. Ko gali tuose vaisiuose būti – to, kuo jį pamaitinome – azotu, fosforu, kartais kaliu. O žmogui, oficialiai pripažįstama, kad reikia bent 27 mineralinių medžiagų ir vitaminų, kurių dozės skaičiuojamos (yra rekomenduojamos paros normos). O visi kiti? Riebiosios rūgštys, amino rūgštys, pigmentai, karčiosios medžiagos ir daugybė kitų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios net pavadinimų dar neturi. Aišku, ne viską turime gauti iš morkų, bet ir kiti augalai tokioje laboratorinėje dirvoje užauginti mažai ką daugiau duos. Be to įprastinėje žemdirbystėje derlius užauga visada - nepalankių aplinkybių nuostoliai į kainą neįskaičiuoti. Todėl augalai purškiami įvairių paskirčių chemikalais, kurie saugo juos nuo konkurentų dirvoje (piktžolių), kitų valgytojų (kenkėjų) ir ligų.

Ekologiškų ir neekologiškų produktų skirtumai miesto žmogui turėtų būti dar akivaizdesni perdirbimo procese. Nereikia nei botanikos išmanyti, nei įsivaizduoti, ką reiškia vyraujant industrinės žemdirbystės kultūrai užauginti plotus javų, vaisių ar daržovių be chemikalų. Įprastinei maisto pramonei leidžiama naudoti šimtus maisto priedų, ekologinėj – dešimtis. Taip pat keliami reikalavimai kitiems ingredientams, perdirbimo, pakavimo technologijoms, sandėliavimui.
Nelabai kas ginčijasi, kad pesticidai taip greit neišnyksta, nes jų likučiai ant jau valgyti pateiktų augalų tiriami ir matuojami. Taigi egzistuoja daiktiniai įrodymai. Jei jų yra, reiškia nebuvo auginta ekologiškai. Lygiai taip pat sintetiniai maisto priedai – jie yra žinomi. Juk net ir automatizuotame gamybos procese kažkas užprogramuoja įrengimus ir nurodo kokių ingredientų ir kiek dėti. Taigi net jei gamintojas kokio nors ingrediento nedeklaruoja (kas yra pažeidimas), norint jį visada galima atrasti. Ir mes juos visus suvalgom.

Belieka vienas klausimas. Gal jie nekenksmingi? Arba kenksmingi gali būti tik tada, kai viršija įstatymo numatytas normas.

Bet kokiam teiginiui išsiaiškinti gali būti vartojami dviejų rūšių argumentai – teoriniai, paremti logika, ir empiriniai, paremti stebėjimu. Logika, arba sveikas protas sako, kad kiekviena gyva būtybė yra gamtos sukonstruota maitintis tam tikru būdu. Lygiai taip pat kaip žmogaus sukonstruoti inžineriniai mechanizmai – juk puikiai žinom, kas atsitiks dyzelinu varomam automobiliui, jei į jo baką pripilsime benzino. Tai kodėl stebimės, kad žuvų miltais maitinamos žolėdės karvės pradeda sirgti keistomis ligomis? Ir kodėl galvojam, kad trąšomis maitinamos ir pesticidais saugomos morkos yra tokios pat morkos, kurios tinka mūsų, kaip gyvo organizmo, virškinimo sistemai? Taip, žmogaus organizmas geba nuostabiai prisitaikyti. Bet prisitaikymas yra atskiras darbas, jis naudoja organizmo resursus, jam pamaitinti reikia daug pilnaverčių morkų. Be to, prisitaikymas neretai lemia tokius pakitimus organizme, kurių mes nelabai norime (kad ir tas nelemtas viršsvoris).

Kitas loginis argumentas yra tas, kad jei augalai minta kelių rūšių trąšomis, tai iš mes gausime tik kelių rūšių maistingąsias medžiagas. Nes materijoje niekas iš niekur neatsiranda ir nedingsta – tik keičia pavidalą. Nėra medžiagų dirvoje, neturės jų joje augantis augalas, negaus jų ir morką suvalgęs žmogus.

O ką sako mokslas? Jis juk naudoja eksperimentinį metodą. Vieni eksperimentai duoda vienus rezultatus, kiti kitus. Priklausomai nuo to ką tirsi ir ką norėsi paneigti arba pademonstruoti. Eksperimentiniu būdu mokslas negali įrodyti tokių konkrečių teiginių, kaip „ekologiškai ir neekologiškai auginamos morkos žmogui yra vienodai vertingos“. Mokslininkai taip ir neteigia. Tokio tipo kategoriškas formuluotes galima rasti tik rašiniuose, referuojančiuose į „mokslinius įrodymus“. Šioje srityje įrodymų apskritai kuklu. Ir tai ne mokslo trūkumas, o metodo specifika.

Eksperimentinis mokslas neskirtas įrodinėti absoliučių tiesų. Tik rasti dėsnius bei priklausomybes su tam tikra tikimybe. Jei norėtume įrodyti, kad mėgintuvėlinė morka savo maistinėmis savybėmis yra tapati dirvoje augusiai morkai, turėtume ištirti visas morkas ir visus jų valgytojus, be to maitinti juos visą gyvenimą tik morkomis, kas yra visiškas absurdas. To mokslas ir nedaro.

Tačiau eksperimentiniais metodais kuo puikiausiai galima užfiksuoti skirtumus. Jei rasime bent vieną atvejį, kuomet natūraliai užaugusi morka skiriasi nuo su chemikalais augintos, jau galėsim sakyti, kad jos skiriasi. Tačiau jei dvidešimt ekologiškų morkų iš penkių imčių bus turtingesnės maistinėmis medžiagomis, o kitos dešimt skurdesnės, vėl negalėsime daryti vienareikšmės išvados ir eksperimento mastą reikės plėsti. Empyrinio tyrimo metodą svarbu suprasti ne tik norint išvengti spekuliacijų argumentu „mokslas įrodė“, bet ir reguliuojančių teisės aktų prasmę.

Maisto kokybę reguliuojantys teisės aktai negali uždrausti visko, kas potencialiai gali kelti grėsmę žmogaus sveikatai. Mat įvairiems žmonėms tą grėsmę gali kelti labai skirtingi dalykai skirtingose situacijose. Alergišką vaiką gali iš karto išberti suvalgius pesticidais apipurkštą vaisių, kitas žmogus gali to net nepastebėti (nors tai nereiškia, kad jo sveikatai nėra žalos. Ne kiekvienu atveju simptomai yra tokie greiti ir matomi). Draudžiantys teisės aktai priimami orientuojant į vidutiniškai sveiko žmogaus vidutinę prognozuojamą reakciją. Taip pat reikia turėti omenyje, kad tik dalies chemikalų poveikis žmogaus organizmui tirtas ilgesnį laiką, kai kurie visai trumpai. Taigi galima sakyti, kad teisės aktai bando saugoti vartotojus nuo labai tikėtinos žalos (aršiausių medžiagų, matomų problemų), bet nuo mažiau tikėtinos ir dar neištirtos net nebando, ir vargu ar apsaugotų. Mat didesni apribojimai reiškia didesnius gamybos kaštus, o šie – didesnes kainas vartotojams. Ko vartotojai labai labai nemėgsta. 

Valstybė teisės aktais bei institucijomis saugo mus nuo įvairių dalykų, pvz., nuo vagių bei plėšikų. Tačiau puikiai žinome, kad ir vienų, ir kitų yra. Ir kai grėsme konkrečiam žmogui iškyla reali (o ne perskaitomas statistinis faktas apie nusikalstamumo lygį), labai praverčia sava greita reakcija ir miklios kojos.

Taip ir renkantis maistą ir galvojant apie savo ir savo artimųjų sveikatą pravartu remtis sveiku protu ir pačiam įvertinti, kokiu mastu mes norime dalyvauti statistiniais vienetais ateities tyrimų, kurie įvertins žemės ūkyje arba maisto pramonėje naudojamų chemikalų poveikį žmogaus organizmui.

Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą