Gamtoje
tokių nebūna. Laboratorijoje – gali. Žmonės kol kas gimsta ne laboratorijose ir
mėgdavo valgyti morkas iš lysvių, ne iš mėgintuvėlių. Bet skoniai po truputį
keičiasi. Daugėja ne tik laboratorinių morkų valgytojų, bet ir šios mitybos
rūšies ekspertų. Jiems visos morkos yra tik morkos.
Žemėje
augantys augalai minta natūraliu (organiniu) maistu, kuris nuolatos skirtingas.
Mes net nežinom, ką konkrečiai augalas „suvalgo“ ir kaip tiksliai jo aplinkoje
esanti organika virsta tuo, ką mes vadiname maistingomis medžiagomis. Vienos
lysvės pusės morkos gali būti sukaupusios daugiau nitratų, kitos mažiau, vieno
lysvės galo morkos gali būti turtingesnės karotinu, kito turėti jo mažiau. Kuo
mažiau „maitinam“ savo daržoves trąšomis, tuo labiau jos pavalgo pačios, kuo
įvairiausio maisto, kurį pasiekia. Jei ten jo nebėra, nelabai ir užauga. Tada
nusilpsta, tampa mažiau atsparios ligoms ir derlius neužauga.
Tokia ta
ekologinė žemdirbystė. Jei maistingųjų medžiagų dirvoje ar ant jos nėra (žemė
nualinta), tai ir derliaus nėra. Reikia leisti žemei pailsėti. Gal auginti
kitas kultūras, gal sėti geresnes sėklas, gal išplėsti žalius plotus, kad
daugiau aplinkui būtų kitų augalų, vabzdžių, paukščių ir gyvūnų, kurie padeda
mūsų morkoms užaugti. Dar natūraliau nei ekologinėje žemdirbystėje morkos auga
biodinaminiuose (demeter) ūkiuose ar pas gamtinės žemdirbystės entuziastus.
Industrinėje
(šiandien įprastinėje) žemdirbystėje mąstoma kitaip. Jei žemėje morkai nebėra ką valgyti, paverskime ją laboratorija ir pamaitinkime patys. Juk joms tai
patinka – patręštos daržovės greitai auga, gražiai žydi, veda didelius vaisius.
Ko gali tuose vaisiuose būti – to, kuo jį pamaitinome – azotu, fosforu, kartais
kaliu. O žmogui, oficialiai pripažįstama, kad reikia bent 27 mineralinių
medžiagų ir vitaminų, kurių dozės skaičiuojamos (yra rekomenduojamos paros
normos). O visi kiti? Riebiosios rūgštys, amino rūgštys, pigmentai, karčiosios
medžiagos ir daugybė kitų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios net pavadinimų
dar neturi. Aišku, ne viską turime gauti iš morkų, bet ir kiti augalai tokioje
laboratorinėje dirvoje užauginti mažai ką daugiau duos. Be to įprastinėje
žemdirbystėje derlius užauga visada - nepalankių aplinkybių nuostoliai į kainą
neįskaičiuoti. Todėl augalai purškiami įvairių paskirčių chemikalais, kurie
saugo juos nuo konkurentų dirvoje (piktžolių), kitų valgytojų (kenkėjų) ir
ligų.
Ekologiškų
ir neekologiškų produktų skirtumai miesto žmogui turėtų būti dar akivaizdesni
perdirbimo procese. Nereikia nei botanikos išmanyti, nei įsivaizduoti, ką
reiškia vyraujant industrinės žemdirbystės kultūrai užauginti plotus javų,
vaisių ar daržovių be chemikalų. Įprastinei maisto pramonei leidžiama naudoti
šimtus maisto priedų, ekologinėj – dešimtis. Taip pat keliami reikalavimai
kitiems ingredientams, perdirbimo, pakavimo technologijoms, sandėliavimui.
Nelabai kas
ginčijasi, kad pesticidai taip greit neišnyksta, nes jų likučiai ant jau
valgyti pateiktų augalų tiriami ir matuojami. Taigi egzistuoja daiktiniai
įrodymai. Jei jų yra, reiškia nebuvo auginta ekologiškai. Lygiai taip pat
sintetiniai maisto priedai – jie yra žinomi. Juk net ir automatizuotame gamybos
procese kažkas užprogramuoja įrengimus ir nurodo kokių ingredientų ir kiek
dėti. Taigi net jei gamintojas kokio nors ingrediento nedeklaruoja (kas yra
pažeidimas), norint jį visada galima atrasti. Ir mes juos visus suvalgom.
Belieka
vienas klausimas. Gal jie nekenksmingi? Arba kenksmingi gali būti tik tada, kai
viršija įstatymo numatytas normas.
Bet kokiam
teiginiui išsiaiškinti gali būti vartojami dviejų rūšių argumentai – teoriniai,
paremti logika, ir empiriniai, paremti stebėjimu. Logika, arba sveikas protas
sako, kad kiekviena gyva būtybė yra gamtos sukonstruota maitintis tam tikru
būdu. Lygiai taip pat kaip žmogaus sukonstruoti inžineriniai mechanizmai – juk
puikiai žinom, kas atsitiks dyzelinu varomam automobiliui, jei į jo baką
pripilsime benzino. Tai kodėl stebimės, kad žuvų miltais maitinamos žolėdės
karvės pradeda sirgti keistomis ligomis? Ir kodėl galvojam, kad trąšomis
maitinamos ir pesticidais saugomos morkos yra tokios pat morkos, kurios tinka
mūsų, kaip gyvo organizmo, virškinimo sistemai? Taip, žmogaus organizmas geba
nuostabiai prisitaikyti. Bet prisitaikymas yra atskiras darbas, jis naudoja
organizmo resursus, jam pamaitinti reikia daug pilnaverčių morkų. Be to,
prisitaikymas neretai lemia tokius pakitimus organizme, kurių mes nelabai
norime (kad ir tas nelemtas viršsvoris).
Kitas
loginis argumentas yra tas, kad jei augalai minta kelių rūšių trąšomis, tai iš
mes gausime tik kelių rūšių maistingąsias medžiagas. Nes materijoje niekas iš
niekur neatsiranda ir nedingsta – tik keičia pavidalą. Nėra medžiagų dirvoje,
neturės jų joje augantis augalas, negaus jų ir morką suvalgęs žmogus.
O ką sako
mokslas? Jis juk naudoja eksperimentinį metodą. Vieni eksperimentai duoda
vienus rezultatus, kiti kitus. Priklausomai nuo to ką tirsi ir ką norėsi
paneigti arba pademonstruoti. Eksperimentiniu būdu mokslas negali įrodyti tokių
konkrečių teiginių, kaip „ekologiškai ir neekologiškai auginamos morkos žmogui
yra vienodai vertingos“. Mokslininkai taip ir neteigia. Tokio tipo kategoriškas
formuluotes galima rasti tik rašiniuose, referuojančiuose į „mokslinius
įrodymus“. Šioje srityje įrodymų apskritai kuklu. Ir tai ne mokslo trūkumas, o
metodo specifika.
Eksperimentinis
mokslas neskirtas įrodinėti absoliučių tiesų. Tik rasti dėsnius bei
priklausomybes su tam tikra tikimybe. Jei norėtume įrodyti, kad mėgintuvėlinė
morka savo maistinėmis savybėmis yra tapati dirvoje augusiai morkai, turėtume
ištirti visas morkas ir visus jų valgytojus, be to maitinti juos visą gyvenimą
tik morkomis, kas yra visiškas absurdas. To mokslas ir nedaro.
Tačiau
eksperimentiniais metodais kuo puikiausiai galima užfiksuoti skirtumus. Jei
rasime bent vieną atvejį, kuomet natūraliai užaugusi morka skiriasi nuo su
chemikalais augintos, jau galėsim sakyti, kad jos skiriasi. Tačiau jei
dvidešimt ekologiškų morkų iš penkių imčių bus turtingesnės maistinėmis
medžiagomis, o kitos dešimt skurdesnės, vėl negalėsime daryti vienareikšmės
išvados ir eksperimento mastą reikės plėsti. Empyrinio tyrimo metodą svarbu
suprasti ne tik norint išvengti spekuliacijų argumentu „mokslas įrodė“, bet ir
reguliuojančių teisės aktų prasmę.
Maisto
kokybę reguliuojantys teisės aktai negali uždrausti visko, kas potencialiai
gali kelti grėsmę žmogaus sveikatai. Mat įvairiems žmonėms tą grėsmę gali kelti
labai skirtingi dalykai skirtingose situacijose. Alergišką vaiką gali iš karto
išberti suvalgius pesticidais apipurkštą vaisių, kitas žmogus gali to net
nepastebėti (nors tai nereiškia, kad jo sveikatai nėra žalos. Ne kiekvienu atveju
simptomai yra tokie greiti ir matomi). Draudžiantys teisės aktai priimami
orientuojant į vidutiniškai sveiko žmogaus vidutinę prognozuojamą reakciją.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad tik dalies chemikalų poveikis žmogaus
organizmui tirtas ilgesnį laiką, kai kurie visai trumpai. Taigi galima sakyti,
kad teisės aktai bando saugoti vartotojus nuo labai tikėtinos žalos (aršiausių
medžiagų, matomų problemų), bet nuo mažiau tikėtinos ir dar neištirtos net
nebando, ir vargu ar apsaugotų. Mat didesni apribojimai reiškia didesnius
gamybos kaštus, o šie – didesnes kainas vartotojams. Ko vartotojai labai labai
nemėgsta.
Valstybė
teisės aktais bei institucijomis saugo mus nuo įvairių dalykų, pvz., nuo vagių
bei plėšikų. Tačiau puikiai žinome, kad ir vienų, ir kitų yra. Ir kai grėsme
konkrečiam žmogui iškyla reali (o ne perskaitomas statistinis faktas apie
nusikalstamumo lygį), labai praverčia sava greita reakcija ir miklios kojos.
Taip ir
renkantis maistą ir galvojant apie savo ir savo artimųjų sveikatą pravartu
remtis sveiku protu ir pačiam įvertinti, kokiu mastu mes norime dalyvauti
statistiniais vienetais ateities tyrimų, kurie įvertins žemės ūkyje arba maisto
pramonėje naudojamų chemikalų poveikį žmogaus organizmui.
Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą