Google Tag Manager

2013 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Nerimti natūralios kosmetikos „nepatogumai“


Sako, šaukštas deguto medaus statinę pagadina. Neįtikėtina, bet kartais kokia nors nepatogumo smulkmena niekais paverčia visą daikto gerumą. Natūralios kosmetikos atveju šie nepatogumai dažniausiai būna susiję su išankstine neigiama nuomone (iš principo) arba nesėkminga patirtimi dėl nežinojimo. Taigi trumpai apie medų ir plačiau apie deguto šaukštą. Iš tiesų to deguto ir nėra – yra tik šaukštas jam semti – tuščias.

O medaus yra daug. Natūrali, ekologiška ir biodinaminė kosmetika, visų pirma, yra turtinga natūraliomis medžiagomis: šalto spaudimo aliejais, sviestais, augalų ekstraktais. Energetiškai ji yra gerokai stipresnė. Tai nėra masinės gamybos produktas. Žmonėms, kurie mėgsta žmogišką šilumą labiau nei laboratorinį tikslumą, ji neabejotinai bus malonesnė.

Be to, ši kosmetika gaminama be kenksmingų ir įtartinų medžiagų. Ne tik be aršių ploviklių ir konservantų, be GMO, be gyvūnų dalių, be sintetinių kvapų ir dažų, bet ir be naftos chemijos. Naftos chemija sudaro įprastinės kosmetikos pagrindą, kuris trukdo odai kvėpuoti, maitintis ir valytis. Juk oda žmogui duota ne dėl grožio – tai labai daug gyvybinių funkcijų atliekantis organas. Dažikliai, kvapikliai, aršūs prausikliai provokuoja alergijas. Parabenai lieka kūne ir nežinia, ką ten veikia. Taip, nėra galutinai įrodyta, kad veikia kažką negero, tokiu atveju jie būtų apskritai uždrausti. Tačiau racionaliam žmogui būdinga vertinti riziką iš anksto ir kur įmanoma jos išvengti, net jei ji nėra šimtaprocentinė. Juk šiandien neinvestuojame į Graikiją, ar ne?

Šaukštai degutui, pirmas kabinimas. „Nei ekologiškos, nei natūralios kosmetikos nėra, visa tai tik gamintojų apgavystė“. Visi gamintojai negali būti apgavikai, tai galėtų būti aišku net ir didžiausiam pesimistui, cinikui, paranojikui, visuotinio kapitalistų sąmokslo išpažinėjui ar tiesiog negatyvo mėgėjui. Taigi yra ir natūralių, ekologiškų, biodinaminių. Idėjinių, aistringai atsidavusių savo darbui, ir tiesiog sąžiningų. Negano to, didžioji jų dalis sertifikuojasi – t.y., perka išorinio kokybės audito liudijimą, kad prekės žaliava, gamyba ir pakavimas atitinka skelbiamą standartą (apie kosmetikos standartų skirtumus - ateityje).

Antras kabinimas. „Ekologiška, natūrali, biodinaminė kosmetika galioja labai trumpai – tiesiog nespėsi sunaudoti“. Taip, kosmetiką pasigaminus namuose savo reikmėms, gali būti, kad ji galios savaitę ar mėnesį. Tačiau žinovai pagamina iš natūralių žaliavų ir be stiprių cheminių konservantų. Kai kurie gamintojai pagamina ir visai be jokių konservantų (pvz., biodinaminė kosmetika). Tam reikalingos išskirtinės dalykinės žinios, aukštos kokybės žaliava, save konservuojantys ingredientai, tam tikra tara (pvz., su dozatoriumi), natūralūs konservantai. Dalis gamintojų naudoja ir sintetinius konservantus, bet tik sertifikuojančių institucijų pripažintus, dažniausiai - maistinius. Bet svarbiausia, kad gamyba nebūtų masinė – nedideliais kiekiais gaminant reikia daug mažiau „konservuoti“.

Trečias kabinimas. „ Ji neveiksminga – naudojant nesimato jokio efekto“. Žiūrint kas kokio efekto nori. Ar nori pamaitinti, sudrėkinti odą, leisti jai išsivalyti, susibalansuoti, atgauti savo natūralias savybes - ar norima stebuklingai atjaunėti, pagražėti kosmetikos pagalba. Logiška, natūrali kosmetika nenatūralių funkcijų neatlieka. O ir efektas matosi. Naudojant tinkamai parinktą natūralią kosmetiką oda atsigauna, tampa lygesnė, gražesnė, skaistesnė. Svarbiausia, nustojus ją naudoti, įgautos savybės nebūtinai prarandamos ir labai greitai vėl atsistato. Žmogus netampa nuo kosmetikos priklausomas, kaip itin efektingų cheminių formuluočių atveju (pvz. šampūnas nuo pleiskanų, kurį nustojus vartoti pleiskanos tiesiog užpila).

Ketvirta. „Natūrali kosmetika yra brangesnė“. Žiūrint kokia ir su kuo lyginsim. Sintetinio kremo 30 ml indelis taip pat gali kainuoti nuo 3 iki 300 lt (ir dar daugiau). Natūralios kosmetikos didžiąją kainos dalį sudaro žaliavos, nes jos brangios. Sintetinės kosmetikos žaliavos pigios, brangūs (nes išpuoselėti) yra rinkodara ir dizainas. Vartotojas renkasi už ką nori mokėti.

Penkta. „Sudėtinga naudoti: dantų pasta ir šampūnas neputoja.“ Putojimas nėra būtinas plovimo procesui. Putos tik suteikia švaros įspūdį, palengvina šampūno paskirstymą ant plaukų. Natūralios plaunančios medžiagos (pagamintos iš kokoso ir cukraus, muilo riešutų, kitų augalų) neputoja taip smarkiai, bet plauna puikiai. Tiesiog gali reikėti labiau padirbėti rankomis galvą trenkant, šampūną pilti tik ant gerai sudrėkintų plaukų, labai gerai išskalauti vandeniu. Dantų pastų atveju putojimas apskritai nieko neduoda. Tai tik įpročio reikalas – kurį laiką pavartojus pastas be SLS, prie jų grįžti nesinori. Nesupranti, ką tos putos tavo burnoje veikia.

Šešta. „Natūralios kosmetikos pakuotės nepatrauklios“. Taip natūralios, ekologiškos ir biodinaminės kosmetikos gamintojai taros naudoja minimaliai ir visa ji turi būti tinkama perdirbti – kad be reikalo neterštų gamtos. Tai viena iš šio tipo produktų misijų. O patrauklumas, žinia, skonio reikalas. Šiandien „žalios“ kosmetikos gamintojų ir rūšių yra tiek daug, kad rasti sau tinkamą ir gražią tikrai ne taip sunku, kaip buvo prieš kelis metus. Kadangi konkurencija šioje rinkoje didžiulė, ateityje galime tikėtis tik dar didesnio pasirinkimo.

Galų gale reikia nepamiršti, kad ir natūrali, ekologiška ir biodinaminė kosmetika, kaip ir bet kuris kitas žmogaus pagamintas daiktas, Jums gali būti gera, ir gali būti prasta, ar tiesiog jokia. Net jeigu atitinka standartą. Rinkoje paskutiniosios („jokios“) daugiausia – ir sintetinės, ir natūralios, nes ją gaminant nereikia įdėti nei proto, nei širdies. Todėl bet ką renkantis vartotojui pravartu naudotis abiem – ir protu, ir širdimi.

Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis

2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Sugedęs telefonas arba kas parašyta produkto etiketėje


Pirkėjai dažnai mano, kad tai, kas parašyta etiketėje, yra gamintojo informacija jam. Lygiai taip pat naujokai gamintojai ir pardavėjai naiviai tikisi, kad etiketė yra jo komunikacijos apie produktą su vartotoju vieta. Taip lyg ir turėtų būti. Tačiau nėra.

Visų pirma dėl to, kad tiek Europos Sąjungos (ES), tiek vietiniai teisės aktai nustato, ką gamintojas ir pardavėjas privalo parašyti etiketėje ir netgi kaip jis tai turi padaryti. Norai, be abejonės, yra kuo geriausi, bet išeina, kaip visada. Nesusišnekėjimai ir nusišnekėjimai.

Normų kūrėjai arba mano, kad jie žino, apie ką nori sužinoti pirkėjas (kas yra visiškai neįmanoma), arba mano, kad jie žino, ką vartotojas turi norėti sužinoti (kas yra elementarus nesiskaitymas su žmonių norais). Apie vartotojų pageidavimus dėl informacijos ant pakuotės daug geriau žino pardavėjai, nes būtent jų pirkėjai paklausia, kas jiems įdomu. Bet politikai ir kontrolieriai iš principo nepasitiki pardavėjais, taigi praranda šį natūralų aktualios informacijos kanalą.

Prekybos reglamentų kūrėjai taip pat jaučia pareigą auklėti vartotojus, todėl įpareigoja rašyti tokius teiginius kaip „Maisto papildas nėra maistas ir neturi būti vartojamas kaip maisto pakaitalas“.

„Kūdikius iki metų geriausia maitinti mamos pienu“, – tarsi nebūtų geresnių vietų apie tai rašyti nei 6x4 cm priklijuotas popierėlis. Kai kurie klientai nuoširdžiai pasipiktina, jie mano, kad prekybininkai, lipdydami tokias etiketes, juos laiko kvailiais. Betrūksta dar pridėti apie kačių nedžiovinimą mikrobangų krosnelėse.

Jei gamintojo ant pakuotės nurodytoje galiojimo datoje mėnesiai parašyti ne skaičiais, o pavyzdžiui, Feb., Sep., prekybininkas privalo perrašyti etiketėje datą skaičiais. Tačiau jei vartotojai tokie nesupratingi, kad negali suprasti mėnesių pavadinimų anglų kalba, kaip tada jie turėtų suprasti kosmetikos sudėtis, kurios nurodomos INCI terminais, kur augalų pavadinimai nurodomi lotyniškai, o cheminės dalys - jų cheminiais pavadinimais? 

Nieko prieš INCI neturiu, nors tai toli gražu ne tobula nomenklatūra, pavyzdžiui, nesimato, ar produktas augalinis, ar gyvulinis, ar sintetinis (tarkim, glicerinas). Verta tiesiog pripažinti, kad neįmanoma visos vartotojui galinčios būti aktualia informacijos pateikti elementariuoju būdu.

Kadangi manoma, jog pirkėjus reikia auklėti, o įvairūs pirkėjai nori įvairios informacijos, privalomas informacijos sąrašas išsiplečia ir pradeda nebetilpti į etiketę. Tada šriftas tampa neįskaitomai mažas ir niekais paverčia visą etiketės informaciją, nes jos tiesiog neįmanoma įskaityti. Tai neabejotinai ir teisėtai nervina pirkėjus.

Visgi daugiausia vartotojų piktinasi pačia etikete kaip tokia, nes kad ir kaip išdailinta, ji gadina originalios pakuotės vaizdą ir užstoja informaciją gamintojo originalia kalba. O ta informacija yra labai įdomi. Mat Lietuvoje, žinia, su draudimais yra tradicija persistengti. Todėl nepaisant to, kad su įtaka sveikatai susijusius teiginius (vadinamuosius „sveikatos teiginius“) reglamentuojantys teisės aktai ES yra bendri, Italijoje galima rašyti, kad pankoliai padeda nuo pilvo pūtimo, Vokietijoje – kad moliūgų sėklų aliejus tinka prostatos profilaktikoje, Prancūzijoje - kad stevija tinka kaip natūralus cukraus pakaitalas, Čekijoje – kad tulsi padeda nuo peršalimo. O Lietuvoje negalima jokiais būdais.

Belieka visus šiuos produktus pardavinėti dėl skonio. Gerai kad jie visi skanūs. O ką daryti tada su pelynu? Girti skonį? Taip ir daroma. Tada vartotojai galvoja apie pardavėjus kaip apie neišmanėlius, kurie nežino, kad pelynas yra kartus ir geriamas tik tada, kai skauda pilvą.

Akivaizdu, kad ir gamintojai, ir pardavėjai, ir vartotojai turi pakankamai proto, kad galėtų suprasti, ką jie parduoda ir perka. Žinoma, jei tik vartotojas informacija etiketėje domisi, o gamintojas nemeluoja ją pateikdamas. Tačiau nuo meluojančių privalomi rekvizitai tikrai neapsaugo.

Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis

2013 m. rugsėjo 17 d., antradienis

Kas tas ekologiškas produktas?


 Lietuvoje ekologiškumas jau buvo ir įdomybė, ir banalybė. Manau, pats laikas išsiaiškinti, kas tai iš tikrųjų yra, kai kalbama apie daiktus.

Kai atsiranda naujas žodis, jis žymi naują, išskirtinį, šiek tiek paslaptingą daiktą. Kai tas daiktas tampa madingu, žodis savaime ima įgauti naujas reikšmes, kurios nelabai jam būdingos. Tik po kurio laiko, ažiotažui nuslūgus, galime daiktus vėl vadinti savais vardais.

Kaip neretai ir atsitinka, didžiausios painiavos į šią sąvoką įnešė formalizavimai ir reguliavimai. Visų pirma, vertimas – „ekologiškas“ yra vertimas iš angliško „organic“ arba vokiško „bio“ – būtent šiomis kalbomis kalbančiose šalyse susiformavo tokia produktų grupė, jų gaminimo bei vartojimo tradicija. Bėda ta, kad lietuviškai taip pat egzistuoja žodis „organinis“, kuris turi kiek platesnę reikšmę nei ekologiškas.

Kai sakome „organinis maistas“ ar „organinis kremas“, turime omenyje, kad produktas yra kiek galima mažiau perdirbtas. Pagal prasmę tai būtų arčiau žodžio „natūralus“, nei „ekologiškas“. Panašias prasmes nurodo ir žodis „bio“ (biologinis). Kai vartojame žodį „ekologiškas“, visų pirma pagalvojame apie ekologinį ūkį, t.y., produkto žaliavą. Pagal galiojantį standartą, ekologiškas ūkininkavimas yra nenaudojant GMO, pesticidų, herbicidų, ribojant sintetines trąšas, auginant skirtingas kultūras (ne monokultūriniai ūkiai, kaip būdinga industrinei žemdirbystei).

Tačiau retas vartotojas pagalvoja, kad ekologiško produkto ir perdirbimo (saugojimo) būdas yra ekologiškas – kuo mažiau keičiantis natūralią produkto prigimtį. Viešumoje tai žinoma kaip produktai be „E“. „Be E“ irgi gerokai klaidina. Visų pirma dėl to, kad ne visi E yra kenksmingi ar sintetiniai. Antra, dėl to, kad kai kurie „ne E“ taip pat kenkia. Pavyzdžiui, dujos ar spinduliai, kuriais apdorojami neekologiški prieskoniai, kad juose nesiveistų gyvūnėliai.  

Tačiau kaip jau išversta, taip. Turim žodį „ekologiškas“, tai jį ir naudojam. Taigi lietuviškai nėra tokios kategorijos, kaip organinis arba bio produktas. Yra tiktai ekologiškas.

Kita priežastis, dėl ko ekologiškumo sąvoka tapo gerokai iškraipyta, yra teisė. (Nieko keista, tikriausiai nėra žmogaus veiklos srities, tolimesnės nuo gamtos ir natūralumo, kaip teisė). Ekologiško produkto sąvoka yra apibrėžta teisiškai, t.y., formaliais kriterijais. Dar daugiau, ji yra apibrėžta skirtingai, skirtingose šalyse ir skirtingoms produktų grupėms.

Pvz., Europos Sąjungoje galioja bendras ekologiško maisto standartas, tačiau kosmetikos ir higienos standartai skiriasi, priklausomai nuo sertifikuojančios institucijos. Taigi kremas gali būti ekologiškas pagal prancūzišką "Ecocert", ir visai neekologiškas pagal Didžiosios Britanijos sertifikuotojo „Soil Association“ priimtus standartus. Nors sausainis, pienas ar riešutinis kremas, turės teisę vadintis ekologišku tik tada, kai atitiks kriterijus visose ES šalyse. Taip pat panašius kriterijus ekologiškam maistui turi JAV, Australija ir kitos šalys, kur ši sąvoka naudojama.
 

Dėl pačių standartų pakankamumo ir patikimumo nuomonės vėl skiriasi. Yra standartai, kuriais pasitikima (pvz., vokiški ar britų), yra tokie, kuriais žmonės abejoja. Lygiai taip pat vieni kraupsta nuo to, kad ekologiškas standartas nereglamentuoja nitratų kiekio, kiti nesupranta, kodėl reikėtų vengti GMO. Taigi ekologiško produkto sąvoka, nors labai griežtai ir brangiai sureguliuota (išlaidos biurokratijai sudaro nemenką ekologinės produkcijos kaštų dalį), visgi lieka pakankamai laisva interpretacijoms.

Aš manau, kad nepaisant įvairiarūšio bambėjimo šia tema, laisvė yra labai gerai.

Visų pirma dėl to, kad nors vienoje srityje netriumfuoja standartizacijos manija. Antra, todėl, kad standartas apskritai negali būti ekologiškas, o juo labiau organinis. Trečia, todėl, kad verčia pirkėjus domėtis ekologiškos produkcijos gamintojais ir pardavėjais, kas pastariesiems suteikia motyvą dirbti. Nes jei vartotojai pasikliautų tik standartais, jiems svarbūs taptų tik taisyklių kūrėjai (politikai) ir jų vykdytojai (valdininkai), o verslui nebereiktų domėtis vartotojų nuomone, pakaktų vykdyti teisės aktus.

Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis

2013 m. balandžio 12 d., penktadienis

Švarios švaros priemonės "Almacabio"

Pažintis
Kai “Sveikų produktųveiklos pradžioje ieškojome švaros prekių tiekėjo, „Almacabio“ tikrai nebuvo vakarėlio žvaigždė. („Vakarėlis“ šiuo atveju - Biofach paroda Niurnberge prieš šešerius metus). Nei jis buvo labai žinomas ar matomas, nei patrauklios pakuotės, nei mažų kainų. Jei pridėsime itališką informacijos „jaukalą“ ant pakuotės, gausime distributoriui visai nepatrauklų variantą.
Tačiau kaip dažnai būna, esminius sprendimus lemia žmonės. Ne ne, mūsų neužbūrė jų stilingasis vadybininkas Pietro. Tiesiog į pokalbį įsitraukė kompanijos savininkas, garbaus amžiaus ponas Torresanas ir lėtai metodiškai mums papasakojo, kaip veikia ekologiški plovikliai, kuo jie skiriasi nuo ne ekologiškų ir kuo Almacabio išsiskiria tarp jų. Tikrai nebuvo labai aišku ir lengva klausytis, juolab, kad stendas buvo mažas kalbėjomės stovėdami. Į jokius klausimus, kuriuos mes pajėgūs buvome suprasti - apie prekybą, kainas ir netgi ekologiškumo sertifikatus - jis nieko neatsakinėjo, tik tęsė savo istoriją apie tenzidus, fermentus, konservantus.
O gamintojų pasirinkti buvo iš ko – pavyzdžiui jau Lietuvoje žinomą gamintoją, ypač ryškaus dizaino prekinį ženklą, kurį paimti ranka pati tiesiasi, žemų kainų ir aiškių sertifikatų produkciją. Tačiau pasirinkome užsispyrusį, kaip po to paaiškėjo labai labai užsispyrusį italą, kuris nepagailėjo nei savo laiko, nei jėgų, kažkokiems vos verslą pradedantiems lietuviams išaiškinti ekologiškų ploviklių veikimo principus. Žmogų, kurio neapleidžia mintis, kaip čia išskalbus geriau kuo mažiau pakenkiant žmonėms ir aplinkai; kuriam tikrai ne tas pats, ką jis gamina, į ką pakuoja ir netgi kam parduoda. Pasirinkom intuityviai, bet pamenu netgi argumentą, kurį tada formulavome – ši kompanija tikrai investuoja į turinį, o jei turi kokybišką produktą, anksčiau ar vėliau jį vis viena žmonės pamėgs. Suprantu, rinkodaros prasme nelabai protinga, bet mes dažnai sprendžiame būtent taip – mums svarbiausia, kad pats produktas būtų labai geras, o jį gaminantys žmonės neabejingi savo veiklai.

Almacabio istorija
70-ųjų pabaigoje Vokietijos mieste Ulme studentai protestavo prieš planuojamą atominės elektrinės statybą ir buvo užėmę tam numatytą teritoriją mėnesiais. Projekto galų gale buvo atsisakyta. Per tą ilgą laiką nemažai studentų susipažino. Vieną naujų draugų grupelę sudarė chemikas, ekonomistė ir dizaineris. Jie norėjo savo veiklą sieti su gamtos išsaugojimu ir nutarė pagaminti pirmuosius ekologiškus ploviklius. Ploviklius, kurie darytų nepalyginamai mažesnę įtaką gamtai, nei tuo metu egzistavę. Gamybą jie pradėjo vieno iš jų namo rūsyje. Jų vardai buvo AL-bert, MA-rga ir CA-rlo, pagal vardus jie ir pavadino savo ploviklius - ALMACABIO.

Netrukus, vienoje iš ekologiškų parodų Almacabio įkūrėjai susipažino su daktaru Bruno Torresanu. Torresanas tuo metu užsiiminėjo pramoninių mašinų bei programinės jų valdymo įrangos kūrimu, bet jau buvo aptikęs savyje aistrą ekologijai. 1982 jis įkūrė įmone „Hedera Natur“, kuri pradžioje veikė, kaip ekologiška parduotuvė, o vėliau ėmė platinti naujai sukurtas „Almacabio“ švaros priemones. Su Al-Ma-CA juos vienyjo pagarba gamtai, rūpestis dėl aplinkos ir žmonių sveikatos. Jie norėjo daryti labai konkrečius darbus, kurie padėtų tausoti gamtą ir žmonių sveikatą. Tos pačios vertybės būdingos ir šiandien visai Almacabio komandai.
Visas turimas akcininkų turtas buvo sutelktas pagrindinei misijai „aplinką ir žmogaus sveikatą tausojantys plovikliai“. Greitai tikslas buvo pasiektas ir sukurtas pilnas asortimentas švaros produktų su augalinės kilmės tenzidais (plaunančiomis medžiagomis).
Almacabio® prekyba prasidėjo 1977 metais ir per kelis metus šis prekinis ženklas tapo populiarus tarp ekologiškos produkcijos vartotojų. Įmonė netrukus tapo alternatyvos tradicinei (naftos chemijos pagrindu pagamintai) buitinei chemijai pavyzdžiu. Sėkmė paskatino įmonę plėstis į kitas rinkas - pasiekti kitų šalių ir ne tik ekologiškų produktų vartotojus.


Kaip įmonė iš vokiškos tapo itališka? Almacabio įkūrėjai neturėjo reikalingo pajėgumo gamybinių patalpų, jų statybą Italijoje 1993 finansavo Dr. Torresanas. Produktų formules iki pat 1990 kūrė Carlo. Šiuo metu kompanija turi dvi laboratorijas – vieną savo, vidinę, ir kitą išorinę. Pastarosios specialistai ir sukūrė Almacabio gamybos standartą.
2012 metais kompanija “Hedera Natur” pakeitė savo vardą į „Almacabio“ ir į akcininkus priėmė naują investuotoją – Marcella Bondoni, daktarę homeopatę. 
 
Dabartiniai "Almacabio"savininkai B. Torresan ir M. Bondoni

Per 30 metų Dr. Torresano šeima investavo į „Almacabio“ veiklą - gamyklą, mokslinius tyrimus, vidinio ekologiško standarto sukūrimą, visuomenės šveitimą – 30 milijonų Eurų. Jie šiandien nebėra turtingi žmonės, jei vertinsime pinigais. Tačiau labai turtingi jei vertinsime pasiektais rezultatais.

Koks yra geras ekologiškas ploviklis?
Iš pirmo žvilgsnio, klausimas akivaizdus, bet taip toli gražu nėra. Nemažai žmonių mano, kad geras ekologiškas ploviklis turi būti a) gerai žinomos ir besireklamuojančios firmos, b) pažymėtas žinomiausiu ekologiškumo ženklu c) pigus, d) patrauklios pakuotės.
Almacabio“ savo kokybės tikslą formuluoja labai aiškiai. Pirma, geras ekologiškas ploviklis turi būti efektyvus – t. y., plauti ne prasčiau nei cheminis. Antra, jis turi įmanomai minimaliai veikti žmogaus sveikatą (nedirginti, neerzinti, nekelti alergijų, netrikdyti hormonų ir pan.). Ir trečia – jis turi įmanomai minimaliai veikti aplinką: kuo greičiau ir visiškai suirti, nekenkti vandenims, gyvūnams ir visai ekosistemai.
Visi šie tikslai yra lygiareikšmiai. „Almacabio“ reguliariai daro lyginamuosius skalbimus, naudodami savo ir pagrindinių konkurentų skalbimo priemones. Skalbimas vyksta viešai ir kiekvienas norintis gali pamatyti rezultatus. „Almacabio“ pardavimų vadovas Pietro prasitarė ieškąs būdų kaip padaryti tokį demonstracinį skalbimą ekologiškų prekių parodoje (yra teisinių kliūčių) – galima įtarti, kad skalbimo rezultatais jie labai patenkinti.

"Almacabio" pardavimų vadovas Pietro Impera
 
Kai kalbame apie poveikį aplinkai ir žmogaus sveikatai, neapsieiname be diskusijos apie gaminių sudėtį. Iš maisto produktų sudėties bent kiek išprusęs vartotojas gali suprasti beveik viską, ko jam reikia. Kosmetikos sudėtį, pasimokius, taip pat galima perskaityti. Tačiau iš švaros priemonių sudėties ne chemikas tikrai nesupras daug. Net jeigu atrodys kad supranta – jis gali atpažinti vieną arba kitą kenksmingą ingredientą, bet tikrai neįvertins žaliavų kokybės ir iš to kylančių pasekmių, junginių poveikio bei žinomam kenksmingam ingredientui atsiradusios ne mažiau kenksmingos, bet kitaip besivadinančios alternatyvos. Daugelis žino, kad žmogui ir aplinkai draugiškose švaros priemonėse neturėtų būti chloro ir jo junginių, fosforo ir fosfatų, dirbtinių kvapų ir dažų. O kaip dėl kitų ingredientų? Neprofesionalui neaišku.
Todėl tenka pasikliauti arba gamintoju, arba sertifikatu, arba, geriausia, ir tuo ir tuo. Tai suprasdami mes nuo pat pradžių pradėjome kamantinėti Almacabio dėl sertifikatų. Visų pirma dėl gerai žinomų, pvz., eurogėlytės arba itališkojo ICEA. Ir nieko nepešėm. Pasirodo labai aiškūs sertifikatai yra visai neaiškūs.

Standartas standartui nelygu
ES teisės aktais įtvirtintas ekologiškas standartas „eurogėlytė“, nors geriausiai žinomas, visgi nebeatlieka pagrindinės funkcijos – išskirti mažiausiai aplinkai ir žmogaus sveikatai kenkiančią buitinę chemiją. Gal tuomet, kai buvo priimtas, jis įkūnijo kompromisą tarp norimų siekių ir finansinių sąnaudų bei technologinių galimybių. Tačiau šiandien save gerbiantys ekologiškos kosmetikos gamintojai sau kelia gerokai aukštesnius standartus. Pavyzdžiui, „eurogėlytė“ reikalauja, kad panaudoto produkto tenzidai suirtų per 28 dienų, o technologiškai pažengęs gamintojas gali padaryti, kad jie suirtų per 48 valandas. Šis standartas nedraudžia, o tik riboja, naftos naudojimą, nors technologiškai galima apsieiti be jos. Taigi jis nebelabai prasmingas, jei iš tiesų ieškai geriausio varianto. Kita vertus, jei turi labai vidutiniškai ekologišką produktą ir nori daug parduoti, tai toks standartas kaip tik – mažesnės sąnaudos, vartotojų supratimas ir daug galimybių pasigirti.
Kiti sertifikuotojai taip pat neskuba kelti standartų – nes kuo aukštesni standartai, tuo mažiau norinčių juos diegti, mat brangu. Įprasta praktika ekologiškų švaros preimonių rinkoje yra ta, kad sertifikuotojas gauna procentą nuo kiekvieno parduoto produkcijos vieneto. Tai neišvengiamai veda prie kitų sertifikuotojo prioritetų, nei „Almacabio“ įvardintieji – nuo maksimalios kokybės ir ekologiškumo prie maksimalių pardavimų siekio.
Atsižvelgdami į visa tai, „Almacabio“ nutarė sukurti savo standartą. Jį padaryti viešu, pasitvirtinti kokioje nors nepriklausomoje patikimoje sertifikavimo institucijoje ir dirbti pagal jį. Žinoma, sukurti tokį standartą yra didelė investicija. Dar didesnė investicija yra užmojis pagal jį dirbti, kadangi „Almacabio“ standartas nėra joks kompromisas tarp gamtos tausojimo ir pramonės siekių. Jie patys ir užmeta, ir ataudžia – ir tausoja, ir gamina, todėl standartą parengė pagal maksimalias technologines galimybes. Toks sertifikavimo būdas dirbtinai nedidina spaudimo parduoti daugiau, todėl, kad sertifikavimo institucija šiuo atveju tik tvirtina standartą ir prižiūri, kad jo būtų laikomasi (dvi planuotos inspekcijos ir viena nepranešus per metus), tačiau neima mokesčio už kiekvieną parduotą sertifikuotos produkcijos vienetą.


Nuo šių metų diegiamas sertifikato ženklelis (senesnis buvo tas pats standartas, tik prižiūrimas kitos išorinės sertifikuojančios institucijos Abicert).
 
Taigi mes pagaliau turime ekologiškumo ženkliuką ant pakuotės ir galime būti ramūs dėl inspekcijų. Dėl vartotojų buvome ramūs ir anksčiau, nes produktai ir anksčiau buvo ekologiškas. Kaip ir viskas gerai.
Visgi švaros priemonių sertifikavimo klausimas apskritai lieka labai neaiškus. Visų pirma, rinkoje pilna žemų reikalavimų standartų, kurie išpopuliarinami naudojant viešus pinigus, žmonės juos atpažįsta ir perka tuos gaminius. Taip taršos lygis net iš ekologiškų švaros priemonių palikomas gerokai aukštesnis, nei technologijos leidžia ir rinka siūlo. Antra, ne vienas „Almacabio“ pasitvirtino savo vidinį standartą, taip besielgiančių gamintojų yra vis daugiau. Tik vieni tai daro siekdami griežtesnių standartų nei formalieji, kiti priešingai – silpnesnių. Vartotojas juo labiau neturi galimybės patikrinti, kokio tai griežtumo standartas, jei specialiai tuo nesidomi.
Kai kas mano, kad to išeitis būtų vieno vienintelio ir privalomo standarto nustatymas. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Mat bendrai sutartas standartas niekaip negalėtų būti griežtas – su tuo nesutiktų pramonė. Be to, technologijoms nuolat tobulėjant, jo prasmė, kaip mažesnio teršimo skatintojo, būtų vis mažėjanti.
Manau, kad šios istorijos moralas yra ne apie standartus, o apie pasitikėjimą – Manyti, kad vartotojui kažkas kitas apart paties gamintojo gali garantuoti prekės kokybę, yra iliuzija. Tą iliuziją labai noriai palaiko politikai ir verslo reguliuotojai, taip pat kai kurie gamintojai. Tačiau vartotojo ir gamintojo santykiai turi susiklostyti natūraliai rinkoje, su vieninteliu tarpininku – pardavėju. Visi kiti nesupranta nei vienos, nei kitos pusės ir galų gale visi užtikrinimai tampa tik brangiais formalumais, už kuriuos sumoka vartotojai ir verslas. Apie tai byloja ir visai nesena mūsų šio rašinio herojų „Almacabio“ istorija.

Užsispyrę italai
Besirinkdami kur ir kaip sertifikuoti savo produktus su tikslu garantuoti švariausią pasirinkimą vartotojui, „Almacabio“ specialistai labai nuodugniai išnagrinėjo esamų standartų reikalavimus bei pačias sertifikavimo procedūras. Ir rado tikrai ne pačių gražiausių dalykų, rodančių, kad sertifikavimo institucijos toli gražu nevisada kelia tikslą teisingai ir nešališkai informuoti vartotojus apie jų sertifikuojamų produktų sudėtį bei poveikį aplinkai. Neretai patys paprasčiausi trumpalaikiai institucijos verslo arba netgi asmeninės naudos tikslai nulemia.
Pavyzdžiui, jiems teko susidurti su faktu, kai sertifikavimo institucijos proteguoja tam tikrus žaliavų tiekėjus ir visai ne dėl tos žaliavos kokybės. Santykių aiškinimasis vos neperėjo į teismą. Taip atsitinka retai: gamintojai paprastai stengiasi jokiu būdu nesugadinti santykių su sertifikuotojais ir kitais kontroliuotojais, net jei tai reiškia, kad tenka atsisakyti vartotojams labai reikalingų tikslų. Galų gale visi išsiskyrė kas sau. Turint omenyje, kad yra ir plačiai žinomų atvejų, kuomet sertifikavimo institucijos neatlieka funkcijos, dėl kurios yra sukurtos. (Kaip jau minėjau, šiek tiek naivu ir manyti, kad jos tai padaryti sugebės – juk ne šventieji puodus lipdo).
Dar vienas „Almacabio“ užsispyrimo pavyzdžių yra pakuotė. Mes jau seniai ir metodiškai gadinam jiems gyvenimą, kad pakuotės turėtų būti patrauklesnės, be to yra poreikis ir mažesnių pakuočių (norintiems pabandyti, neturintiems namie didelių spintų). O jie ir toliau gamina tarą iš jau panaudotos plastmasės ir negražina pakuotės vien dėl gražumo. Nes neteršti yra daug svarbiau nei patikti. Mes, kaip pardavėjai, turime dar vieną vertybę – pirkėjo norą. Taigi jei pirkėjai nori gražesnių pakuočių ir mažesnės talpos indų ploviklio, mes stengiamės tai gauti. Mes taip pat užsispyrę – pažiūrėsim kieno bus viršus.

Almacabio produkcijos išskirtinis platintojas Lietuvoje UAB "Sveiki produktai", internete  http://www.sveikiproduktai.lt/katalogas/kategorija/nevalgoma/svaros-priemones-buiciai-plovikliai-valikliai/visi ir http://www.sveikiproduktai.lt/katalogas/kategorija/nevalgoma/svaros-priemones-skalbiniams/visi

2013 m. kovo 8 d., penktadienis

Chia - juoda ir balta

Kai pirmą kartą manęs paklausė dėl baltosios chia, pagalvojau - dar vienas juodasis sezamas.
Juodojo sezamo istorija jau senoka. Po to, kai viena ajurvedinio masažo meistrė paminėjo juodąjį
sezamą, kaip patį geriausią aliejų masažui, žmonės pradėjo ieškoti būtent juodojo sezamo. Nors
sezamo aliejus gamintojų, tyrinėtojų ar kitų žinovų juodojo sezamo aliejus nėra išskiriams kaip geresnis už baltojo.
Masažo meistras tam ir meistras, kad turėtų savo mėgstamą aliejų. Gal tai susiję su ta tradica, kurios mokėsi, gal su asmeniniu įpročių ar simpatija, tačiau tai svarbu tik to masažo paslaugoms gavėjams. Baltojo sezamo aliejus dėl to netampa prastesniu.
Taip pat tenka išgirsti klausimų dėl skirtingos spalvos bolivinės balandos (kinvos). Su ja paprasčiau,
nes skirtingos spalvos kinva skiriasi skoniu ir tekstūra. Žinoma, maistinės savybės taip pat šiek
tiek skiriasi. Tačiau verta prisiminti, kad nurodomos augalų maistinės savybės visada yra vidurkis. Netgi tos pačios rūšies ir spalvos augalo skirtingo mėginio maistinės savybės skirsis. Jos labai priklauso nuo dirvos, oro sąlygų ir kitų aplinkybių.

Skirtingų spalvų chia (ispaninio šalavijo) sėklų istorija įdomesnė. Šen bei ten ir visai nemažai pasigirsta nuomonių, kad esą baltoji chia yra daug geresnė, nei tiesiog chia arba juodoji chia (jos spalvą sunku apibūdinti, greičiausiai pilka arba marga).



Juodoji chia yra labai senas tradicinis actekų augalas, kuris buvo praktiškai išnaikintas Ameriką
užgrobus ispanams. Manoma, kad tai padaryta sąmoningai, nes chia buvo vienas pagrindinių actekų maistinių augalų, leidusių jiems būti stipriais ir ištvermingais.
XX a. antroje pusėje šis augalas vėl pradėtas auginti. Mokslininkus pribloškė maistinė sudėtis - ji tiesiog ideali pagal šiuolaikinį sveiko maisto supratimą: daug baltymų ir skaidulų, daug omega 3 riebiųjų rūgščių. Mažai cukraus ir sočiųjų riebalų. (žr. straipsnį: http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/chia-seklos-lietuvoje-nezinomos-pasaulyje-vartojamos-jau-4000-metu.d?id=60718317).
Taigi po 500 metų pertraukos chia - ispaninį šalaviją - vėl pradėjo auginti, valgyti ir tyrinėti. Šiandien chia jau plačiai paplitusi po pasaulį kaip supermaistas arba papildas.

Viena kompanija sugalvojo atrinkti kartais pasitaikančias baltas sėklas. Per keliolika metų selekcijos būdu buvo išvesta baltoji chia. Jie taip pat investavo į tyrimus ir užsiregistravo maistingumo bei sveikatingumo teiginius. Todėl baltoji chia dažniausiai parduodama kaip maisto papildas. Neretai ir sumalta - dėl geresnio įsisavinimo, paženklinta kaip papildas, su nurodymais neviršyti nurodytos dozės, neduoti vaikams, nei nėštukėms. Žinoma, marketingo prasme balta spalva itin patraukli, o maistingumo teiginiai padeda lengviau reklamuoti. Tačiau reikia turėti omenyje du dalykus:
- ji išvesta selekcijos būdu, taigi nėra originali senojo chia
- jos maistinės savybės labai mažai tesiskiria nuo juodosios.

Pavyzdžiu paėmiau maistines vertes maltos baltosios chia maisto papildo ir Sveikų produktų
parduodamos (importuotos iš Supernutrients, Didžioji Britanija) tiesiog chia.


100 g produkto                       balta malta           juoda      
kalorijų                                   545                      434         
baltymų                                  22,7                      17,6       
riebalų                                    45,5                     31,2         
 iš jų sočiųjų                           0                          6,1           
 mononesočiųjų                      0                          2,9           
 polinesočiųjų                         27,3                     22,3          
  Omega 3                               20                        18             
  Omega 6                               6                           4,2           
angliavandenių                       40,9                     40           
  iš jų skaidulų                        36,4                     38,7 g       
          cukrų                             4,5                       1,2           
natrio                                      n.d.                       0,02         


Kaip matote skirtumai tikrai nereikšmingi. Ir dar neaišku, kieno naudai. Nes skaidulų juodojoje
daugiau, o kalorijų mažiau. Omega 3 - jos bet kuriuo atveju yra LABAI DAUG. Daugiau nei
lašišoje, linų sėmenyse. Anokia čia problema keli gramai - reikšmės vis viena yra vidutinės, o
šaukštas chia sėklų niekuomet nėra visiškai lygus kitam šaukštui tų pačių sėklų.
Vienintelis realus skirtumas yra tas, kad baltoji chia parduodama kaip papildas, taigi moksliškiau
atrodo (ir vertės nurodomos šaukštui, ne šimtui gramų, taigi galima susimaišyti skaičiuojant).
Ir tai ne mano vienos lyginimų rezultatai.

 
Internete radau medikų ir kitų mokslininkų straipsnių angliškai, kur teigiama, kad maistine prasme jos praktiškai nesiskiria. Tai yra Salvia Hispanica, tos pačios botaninės rūšies mėtų šeimos augalas, kilęs iš Centrinės Amerikos. Kai kurie ekspertai mano, kad juodoji chia yra stipresnis antioksidantas (kas būtų logiška, nes tai selekcijos nepaliesta rūšis), o baltoji turi daugiau baltymų ir yra švelnesnio skonio. Tačiau visi jie vieningai teigia - chia yra nuostabus maistas. Nesvarbu juoda, ruda ar balta.

Dėl malimo. Kaip žinome, Omega 3 nemėgsta temperatūros. Kadangi vežti reikia iš toli, nelabai
protinga malti. Geriau susitraiškyti patiems. Galų gale čia skonio reikalas. Be to, jei vartojama
daugiau dėl skaidulų ir sotumo jausmo, o ne Omegų, tai nemaltos dar geriau žarnyną šluoja. Bet kuriuo atveju Omega 3 yra tiek, kad ir nemalus gauni gerą dozę.

Sekantis klausimas yra praktinis - kaip ją valgyti? Atsakymas būtų, kad visaip. Tačiau puikiai žinau, kad toks atsakymas nieko nepasako. Matuoti ir skaičiuoti mėgstantiems žmonėms gal visai ir gerai naudoti po šaukšą į dieną su sultimis ar vandeniu. Labiau improvizuojantiems tiesiog barstyti ant maisto: salotų, troškinių, sausų pusryčių, košių ir kitų patiekalų, kur norisi pridėti ilgalaikio sotumo ir traškumo. Galima dėti į kepamą duoną - iki 5% miltų (nors Omega 3 vertės tokiu atveju nelabai lieka). Chia sėklos puikiai tinka į įvairius žaliavalgiškus kokteilius bei patiekalus. Ją galima daiginti.


Subtilaus skonio chia sėklas galima dėti į bet kokį receptą nepakeičiant skonio. Chia drebučiais galima keisti riebalus įvairiuose patiekaluose, pvz., pabandykite pakeisti pusę sviesto (aliejaus/margarino) chia drebučiais. Skonis liks tas pats arba dar geresnis.












Chia drebučiai. Puodeliui vandens – 1-2 šaukštai sėklų. Išmaišyti, po kelių minučių dar pamaišyti, kad nepriliptų prie dugno. Po 10-15 min. drebučiai paruošti. Variacijos – galima naudoti bet kokį kitą skystį vietoj vandens, pvz. apelsinų sultis. Gausim vaisinę, pienišką ar kitokią želė. Galima pagardinti pyragus, ledus, kt. desertus. Sudrėkintos sėklos "gamina" aplink save drebučius, tačiau jie nesukelia nemalonaus pojūčio ar skonio. Šiek tiek primena kisielių.