Google Tag Manager

2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

Apie prieskonius – ar jie tikrai tik „prie“?


 
Kaip ir kiekvienas produktas, prieskoniai gali būti kokybiški ir nekokybiški. Svarbu ir kur augintas, ir kaip augintas, kaip laikytas ir vežtas, kuo apdorotas. Neabejotinai kokybė svarbu kiekvienam maisto produktui, bet prieskoniui – iš kurio tikimės ypatingų savybių – ji ypač svarbi. Toliau straipsnyje minimos prieskonių savybės taikytinos tik kokybiškiems prieskoniams: kurie užauginti jiems būdingose vietovėse, neapdoroti chemikalais, teisingai išdžiovinti ir t.t. Kitaip sakant – kuriuos augina ir parduoda žmonės, suprantantys ką daro.


Prieskoniai pas mus vis dar egzotika. Ne dėl to, kad jų nėra, nėra informacijos ar žmonės jų neranda. Dėl to, kad dar nėra kultūros. Yra nemažai pažįstančių, išmanančių, naudojančių, bet kultūra dar nesusiformavusi. Apie tai liudija net žodžiai. Neturime visiems atpažįstamo bendrinės kalbos žodžio, atitinkančio „spicy“. Pažodžiui išvertus reikštų „su prieskoniais“, o dažniausiai verčiame „aštrus“. Kas gana rimtai klaidina. Yra toks žemaitiškas žodis „smokaunas“ arba „su smoku“, kitaip tariant „su skoniu“.
Dar tiksliau būtų sakyti „su skoniais“. Mat prieskoniai praturtina maisto skonį. Pas mus nėra įprasta skaičiuoti maisto skonių ir rūpintis juos visus patirti. Tuo tarpu senovinė mitybos ir medicinos sistema ajurveda pabrėžia, kad maistas yra pilnavertis tik tada, kai su juo mes gauname visus šešis skonius: saldų, sūrų, rūgštų, kartų, aitrų ir gaižų (sutraukiantį). (Japonai ir kinai dar skiria atskirą umami skonį).

Jeigu pietus gaminame neįmantrius, dažniausiai tiek įvairių skonių iš pačių produktų negauname. Čia mums gali padėti prieskoniai.

Sakysite, o kam tais skoniais rūpintis? Na, saldžiu, sūriu, rūgščiu - suprantama. Nes skanu. O kam tie keistieji? Aitrus, kartus ir dar kažkoks gaižus?.. Žinoma, tai nėra savitikslis dalykas. Maisto skonis yra savybė, kurią mūsų juslės gali atpažinti ir, atsižvelgę į juos, mes galime pasirūpinti gauti visko, ko organizmui reikia. Nes reikia ne tik saldaus ar šiaip skanaus. Pasirūpinę valgomo maisto skonių įvairove išvengiame medžiagų disbalanso, kuris reiškiasi ir kūne, ir emocijose, ir mintyse.

Suprantama, vien prieskoniais itin žalingų maitinimosi įpročių nekompensuosime – jei žmogus kasdien minta balta duona (batonu), prieskoniai neabejotinai padės jį suvirškinti, bet vargu ar pajėgs pakeisti nesuvalgytų daržovių ir kitų reikalingų maisto produktų.

Tačiau prieskoniai gali padėti daug. Jie padeda virškinti ir šalinti toksinus, mažina dujų kaupimąsi, padeda apsinuodijus, turint parazitų. Ramina, skatina ir aktyvina.

Priešingai negu teigia medicinos biurokratai, senosios gydymo sistemos ir liaudies išmintis sako, kad prieskoniai netgi ligas gydo. Tos nuomonės laikosi ir dalis Vakarietiškų gydytojų, tačiau jų patirtis ir išmintis, kaip sako tie patys žemaičiai, oficialiojoje medicinoje „pagados nedaro“. Informacijos apie maisto ir vaistingųjų augalų savybes sklaida taip pat apribota įstatymais. Tačiau svarbu, kad tos žinios išsaugotos, patvirtinamos ir iš naujo atrandamos, prieinamos iš knygų ir interneto, ir kad žmonės jomis naudojasi.

Neturėtume sakyti, kad lietuviškoje kultūroje niekada nebuvo prieskonių vartojimo tradicijos. Ji buvo, tik gerokai primiršta (nors informacija prieinama). Pagalvokime – ar cepelinas tiesiog su varške skiriasi nuo cepelino su varške ir peletrūnais, mėtomis ar kitomis žolelėmis? Tikrai skiriasi. Žinoma, jei jūsų skrandis ir plytas virškina, gal ir nepajusite, tačiau jautresniems žmonėms pirmais variantas gali būti apskritai nevalgomas, o antrasis – puikiausiai. Ar veltui ant pomidorų barstome juodųjų pipirų? O į duoną ir sūrius, raugintus kopūstus dedame kmynų? Tik įprotis? Toli gražu ne.

Vakarų oficialiojoje sveikatos literatūroje prieskoniai (kaip ir visa kita) nagrinėjami pagal jų cheminę sudėtį. Tai yra, montuojame ir žiūrime kaip veikia atskiros dalys. Apie tokio požiūrio bėdas esu rašiusi.... Tačiau neabejotinai kai kurios išvados sutampa ir skirtingais būdais prie jų prieinant. Rytuose klasifikuojama pagal skonius ir poskonius, Vakaruose pagal mikroelementus, vitaminus ir mineralus. Neseniai paplito gana nauja apibendrinanti sąvoka stiprų poveikį turintiems augalams aprašyti – antioksidantas.

Antioksidantai – tai medžiagos, kurios lėtina oksidacijos procesus. O būtent oksiduodamiesi mes senstame. Įvairių chroniškų ligų – tokių kaip vėžys, širdies, Alzheimerio, Parkinsono - ligos siejamos su oksidaciniu stresu. Nors žmogaus organizmas turi savo sistemas, kovojančias su laisvaisiais radikalais, jos ne visada veikia efektyviai. Senėjimas - neišvengiamas procesas, bet priklausomai nuo tų oksidantų (pvz, tarša, stresas) kiekio bei intensyvumo galime senti greičiau arba lėčiau.

Yra sutariama, kad vaisiai ir daržovės yra puikus antioksidantų šaltinis. Kai kurie mineralai ir vitaminai atlieka antioksidantų vaidmenį: vitaminai C ir E ir jo izomerai (tokoferoliai ir tokotrianoliai), selenas. Taip pat antrinės aktyviosios biologinės medžiagos: karotenoidai, izoflavonai, flavonoidai, proantocianidinai.
Antioksidantai yra maisto substancijos, kurios apčiuopiamai sumažina negatyvų reaguojančių medžiagų – deguonies ir azoto – poveikį normalioms žmogaus fiziologinėms funkcijoms. Pirminiai antioksidantai sulaiko arba sustabdo pradinę oksidacijos fazę, antriniai antioksidantai – sulėtina oksidacijos procesą.
Antioksidacinė augalų galia vertinama pagal labai įvairias sistemas, kurios grindžiamos skirtingais vertinamais parametrais, vertinimo metodais ir pan. Kadangi augalai ir jų medžiagos reaguoja skirtingai į skirtingus radikalus ir oksidantų šaltinius, jų antioksidaciniai laipsniai taip pat skiriasi. Todėl to paties augalo antioksidacinių savybių vertinimai pagal skirtingas skales gali smarkiai skirtis ir nėra galimybės matematiškai prasmingai juos susieti bei gauti vieningą balą. Taip yra ne tik dėl metodikų, bet ir dėl tirtų augalo porūšių, derliaus nuėmimo laiko, apdirbimo ir pan. skirtumų.
Paminėtinos elektroninėje erdvėje prieinamos JAV USDA - Žemės ūkio departamento - mokslinių tyrimų skyriaus http://www.ars.usda.gov/SP2UserFiles/Place/12354500/Data/ORAC/ORAC_R2.pdf ir Nacionalinio Senėjimo instituto (National Institute on Aging), kuris įeina į JAV Nacionalinių sveikatos institutų sistemą (National Institutes of Health (NIH) www.oracvalues.com, antioksidantų vertinimo sistemos ORAC (Oxygen Radical Absorption Capacity). Pirmojoje įvertinta 326 maistinių augalų – ji sudėtingesnė ir labiau moksliškai išdėstyta, bet gana nepatogi naudotis. Antrojoje – 300 pozicijų, ja naudotis gerokai paprasčiau. Į ją nuorodų dažniausiai surasime ir sveikatingumo literatūroje.
Šiose vertinimo sistemose pirmąsias vietas užima ne kas kita, kaip mūsų nagrinėjami prieskoniai: gvazdikėliai, cinamonai, ciberžolė, imbieras, muškatai, kmyniniai kuminai, juodieji pipirai ir prieskoninės žolelės: bazilikai, raudonėliai, čiobreliai, petražolės, peletrūnai, šalavijai.
Visi paminėtieji prieskoniai ir žolės yra gerai žinomi, prieinami ir kai kurių žmonių vartojami. Tačiau visai paprastai, sveikai ir skaniai galėtų būti vartojami daugiau. Juk ir skonių gamą jie siūlo kuo plačiausią – kam nepatinka specifiniai šalavijai, yra visai švelnūs raudonėliai ir įprastos petražolės. Kam per aštrūs pipirai, yra ciberžolė ir cinamonas.
Įdomumo dėlei, toliau minėtoje antioksidantų eilėje eina sorgai, uogos (acai, šeivamedžio, erškėtuogės, mėlynės, gervuogės, avietės, spanguolės, goji), džiovinti vaisiai (kriaušės, slyvos, abrikosai, razinos), riešutai (pekano, graikiniai, lazdynų), pupos ir pupelės, lęšiai, artišokai, šokoladas, kakava, raudonas vynas... Galime sakyti, kad gurmanai nėra toli nuo tiesios. Siekdami pikantiško skonio, jie vartoja sveikatai vertingą maistą.

Kadangi dekonstruoti antioksidanto funkcijos iki žinomų ir suskaičiuojamų cheminių medžiagų nepavyko, greičiausia dėl to pagal naująjį ES sveikatingumo teiginių reglamentą, informacijoje apie produktą draudžiama užsiminti ne tik apie jo poveikį sveikatai, bet ir apie antioksidacines savybes.
Taigi lieka legalūs tik vitaminai, mineralai, riebiosios rūgštys ir dar viena kita cheminė medžiaga. O kiekvienam, norinčiam suprasti, kokį poveikį daro jo valgomas maistas ir pasirinkti tinkamą, rekomenduojama kreiptis į specialistą.

Kaip rytiečiai pateikia sistemą, kuria remdamasis kiekvienas žmogus gali sau susireguliuoti mitybą, vakariečiai padaro žmones priklausomus nuo medikų ir kitų specialistų netgi tokioje kasdieninėje veikloje kaip mityba. Jie gauna meškerę, mes žuvį. Nenuostabu, kad tiek vakariečių stengiasi bent šiek tiek perprasti ajurvedą ar kitą žmogui vartoti pritaikytą sistemą – gauti savo meškerę.

Toliau aptarsiu kelis plačiau naudojamus prieskonius, remdamasi dviejų tipų literatūra: klasikine ajurvedine ir klasikine Vakarietiška. Pirmąjai pasirinkau daktaro Partap Chauhan knygas – daktaras ne kartą yra buvęs Lietuvoje, knygų yra lietuvių kalba, turėtų būti labiau artima ir suprantama. Antrąjai tradicijai reprezentuoti pasirinkau JAV mitybos ekspertą George Mateljan, tinklaraščio The World's Healthest Foods ir knygų apie mitybą bei maisto ruošimą autorių. Jo nuomonė puikiai iliustruoja vakarietišką požiūrį į maistą pagal jo cheminę sudėtį ir atskirus mokslinius tyrimus, kaip įrodymą. Tačiau skirtingai nei daugelis kitų, jis tuo neapsiriboja, o naudoja ir savo kaip praktiko patirtį, ir liaudies medicinos išmintį. Būdamas ekspertas jis neapsiriboja teisiškai įteisintais klišiniais mitybos sakiniais, ko negali naudoti produktų pardavėjai.


Juodojo pipiro medis


Juodasis pipiras dedamas kone į kiekvieną patiekalą. Jei su luobele – vadinami juodieji, jei be luobelės – baltieji (švelnesnio skonio). Kaip teigia G.Mateljan, mums pasisekė, kad jo galime įsigyti visus metus. (Nors nei Lietuvoje, nei 100, nei 1000 km spinduliu nuo mūsų gyvenamos vietos jis neauga).

Juodieji pipirai: su luobele ir be jos
 
Anksčiau juodieji pipirai buvo naudojami kaip valiuta, aukojami dievams. Jie – pipirų medžio uogos. Juodieji pipirai pagerinti virskinimą ir žarnyno sveikatą. Tai stiprus antioksidantas, pasižymintis priešbakterinėmis savybėmis. Juodiej pipirai mažina pilvo pūtimą, skatina prakaitavimą ir šlapinimąsi. Be to, juodojo pipiro luobelė padeda skaidyti riebalus ir kontroliuoti svorį.

Tiems, kam norisi suprasti virškinimo pagerinimo mechanizmą, cituoju:
juodieji pipirai stimuliuoja skonio receptorius, kurie siunčia signalą skrandžiui padidinti vandenilio chlorido rūgšties sekreciją ir taip pagerinti virškinimą. Ši rūgštis reikalinga baltymų ir kitų maisto komponentų virškinimui skrandyje. Kuomet šios rūgšties skrandis išskiria nepakankamai, maistas gali ten užsistovėti ilgą laiką, sukelti rūgštis ir nevirškinimą arba patekti toks į žarnyną, kur juo minta negerybinės žarnyno bakterijos, išskiriančios dujas, sukeliančios dirglumą, viduriavimą arba vidurių užkietėjimą.
Ajurveda pataria juodąji pipirą naudoti visada su pomidorais ir ne šviežiomis (po Naujų metų) bulvėmis (pvz., verdant į puodą įdėti 7 juoduosius pipirus). Mat pomidorai ir bulvės, nors ir nedideliais kiekiais, turi tam tikrų žmogui žalingų medžiagų, kurias juodasis pipiras puikiai neutralizuoja.
Be abejo, visada geriausia naudoti pipirų grūdelius ir juos susigrūsti šviežiai. Nesant tokios galimybės, naudokite maltus. Tačiau pastaruoju atveju pipirų kokybė yra labai rimtas veiksnys. Kadangi šis prieskonis toks populiarus, neretai jis būna prastos kokybės (senas, išsivadėjęs) ar net falsifikuotas - sumaltos tik luobelės, be pačių pipirų (!) (ko iš vaizdo neatskirsi). Gerą prieskonį nuo blogo galima atskirti pagal skonio skalę. Jei skalė siaura – staiga aštru ir nieko daugiau, tai prieskonis prastas. Gero prieskonio skonio skalė plati – skonio kuliminacija nevyksta iš karto, galima jausti jį stiprėjant ir įgaunant įvairių atspalvių: saldumo, rūgštumo, aitrumo ir kt.

Imbiero augalas ir šaknis

Imbieras. Šis taip pat ne mūsų kraštų gyventojas. 2010-2011 m. imbieras ir ciberžolė Vakarų Europos sveikos mitybos rinkose buvo augalai numeris vienas. Matyt dėl paskelbtų straipsnių apie jų priešvėžinį poveikį ir pagalbą dorojantis su padidintu cholesteroliu.
Imbieras valgomas šviežias arba džiovintas. Šviežio ir džiovinto jo skonis skiriasi, skiriasi ir kai kurios savybės. Labiausiai imbieras dera su citrina ir medumi – taip ruošiama garsioji imbiero arbata. Arba su citrina ir druska – citrinos ir imbiero griežinėlis pabarstyti druska su maistu – pirma pagalba tiems, kurių virškinimas prastas.

Žieminė arbata. Beje, tinka ir sustojus virškinimui
 
Ajurvedoje apie imbierą kalbama daugiau kaip apie vaistą nei apie maistą, nors be imbiero neapsieina beveik nei vienas ajurvedinis patiekalas – netgi desertas. Matyt savaime aišku, kad imbieras, kaip maisto ingredientas (per švelnu būtų sakyti prieskonis) dalyvauja visur.
George Mateljan apie imbierą rašo taip pat, kaip apie vaistinį augalą. Imbieras pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis – padeda jo išvengti ir tiesiogiai mažina atsiradus. Jis efektyvus šalinant pilvo pūtimą. Tai stiprus antioksidantas. Tačiau labiausiai imbieras žinomas kaip pagalba esant virškinamojo trakto sutrikimams: nevirškinimui, pykinimui, vėmimui. Kaip rodo kai kurie tyrimai, imbieras veikia efektyviau nei populiarūs vaistai nuo jūros ligos, jis labai veiksmingas nėščiosioms nuo pykinimo ir vėmimo. Imbiero priešuždegiminis poveikis buvo bandytas ir pasitvirtino artritu ir reumatinėmis ligomis sergantiems pacientams: sumažėjo skausmas, pagerėjo jų mobilumas. Autorius taip pat mini tyrimus, kurie demonstruoja teigiamą imbiero poveikį prieš tam tikrų rūšių vėžį (tiesiosios žarnos, kiaušidžių).
Bene dažniausiai imbieras naudojamas bendram imuniteto sustiprinimui. Jis ne tik šildo, bet ir skatina sveiką prakaitavimą, kas yra ypač svarbu peršalus. Prakaitas šalina toksinus pats, be to turi medžiagų, kovojančių su bakterijomis bei grybeliais.

Daktaras P. Chauhan taip rašo apie imbierą savo knygoje „Ajurveda. Mokslas apie gyvenimą ir sveikatą.“
Šviežias imbieras yra aštrus, džiovintas – saldus. Jis šildo. Kaip vaistas vartojamas esant artritui, kosuliui, peršalimui, skrandžio skausmams. Padeda nuo pykinimo, dujų kaupimosi, prasto apetito. Esant kosuliui ar peršalimui daktaras rekomenduoja šiuos receptus su imbieru:
- sumaišyti 1/2 arb. šaukštelio imbiero ir tiek pat ciberžolės miltelių su valgomuoju šaukštu medaus. Vartoti du kartus per dieną.
- 2-3 kartus per dieną vartoti po arb. šaukštelį imbiero sulčių, sumaišytų su arb. šaukšteliu medaus.
- virinti valgomąjį šaukštą supjaustyto imbiero 1 puodelyje vandens. Perkošti, įdėti cukraus ar medaus. Gerti šiltą.
Nuo artrito: sumaišyti 6 arb. šaukštelius imbiero miltelių, 6 arb. šaukštelius kmynų, 3 arb. šaukštelius juodųjų pipirų. Gerti 1/3 arb. šaukštelio mišinio per dieną su vandeniu.

Cinamonas - kvapnus, saldus, šiltas – net neragautas sukelia šypseną ir gerus jausmus. Gal asocijuojasi su vaikystės maisto etalonu – manų koše arba naminėmis bandelėmis? Kaip ir imbieras, cinamonas dedamas į arbatą (galima ir su imbieru kartu) peršalus. Puikus šių prieskonių derinys – imbierinis vynas. Veiksmingas pagalbininkas esant pykinimui (pvz., kelionės metu), tada geriau šaltas ir skiestas vandeniu. O peršalus – pašildytas ir koncentruotas.


Cinamono lazdelės. Panašu, kad kininio
 
Cinamonas turi ilgą istoriją ir kaip prieskonis, ir kaip vaistas, rašo G. Mateljan. Skiriamos dvi pagrindinės cinamono rūšys – Ceilono ir Kininis (cassia). Pirmasis yra saldesnis ir retesnis, nors abiejų aromatas ir savybės panašūs.

Cinamonas mažina kraujagyslių trombų riziką, nes mažina kraujo klampumą. Jis veikia priešuždegimiškai. Jis stabdo bakterijų ir grybelių dauginimąsi. Ši cinamono savybė tokia stipri, kad kaip rodo kai kurie moksliniai tyrimai (autorius pateikia jų nuorodas savo tinklaraštyje), cinamonas gali būti naudojamas kaip konservantas.

Cinamonas sulėtina cukraus lygio kilimą kraujyje pavalgius. (Neveltui cinamono dedame į pyragus, pudingus ir brangiąją manų košę...). Cinamono vartojimas gali pagelbėti antro tipo diabetu sergantiems žmonėms, nes jis pagerina organizmo reakciją į insuliną ir padeda normalizuoti cukraus lygį. Jaučiamam efektui pasiekti reikalingas cinamono kiekis – pusė šaukštelio malto cinamono per dieną.

Cinamonas vertingas ir smegenims: padeda koncentruoti dėmesį, gerina atmintį, reakciją. Ir tam pakanka cinamoną pauostyti, nebūtina net valgyti! Puiki alternatyva vengiantiems viršsvoriosusitarkite kas suvalgys bandeles su cinamonu ir kepkite jas į sveikatą. Juk nuo kvapo netunkama.

Bandelių dar nėra, o jau kvepia cinamonu...

Daktaras P. Chauhan taip rašo apie cinamoną. Cinamono skonis aštrus, kartus, saldus. Jis šildo. Kaip vaistas naudojamas esant kosuliui ar bronchitui, peršalimui ir slogai, viduriavimui, nemigai, nervinei įtampai, odos problemoms, dantų skausmui, vėmimui ir pykinimui.

Nuo viduriavimo: sumaišyti po vieną arb. šaukštelį cinamono, imbiero ir kmynų miltelių su medumi. Vartoti po vieną arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną.

Nuo peršalimo ir slogos: užvirti vieną arb. šaukštelį cinamono puodelyje vandens. Virinti ant lėtos ugnies, kol kiekis sumažės per pusę. Perkošti, įdėti medaus. Gerti šiltą.

Nuo nemigos: puodelyje šilto pieno išmaišyti 1/2 arb. šaukštelio cinamono miltelių ir 1 arb. šaukštelį medaus; gerti prieš miegą.

Ciberžolė (curcuma, turmeric). Ryškiai geltoni milteliai, gauti sumalus imbierinių šeimos augalo curcuma longa šaknį. Labiausiai žinomas kaip prieskonių mišinio kari pagrindas. Pats prieskonis nėra itin ryškaus skonio – šiek tiek kartokas, bet stiprus savo poveikiu. Ir spalva. Atsargiai, su ciberžole pagardintu padažu sutepti drabužiai sunkiai išsiplauna (reikia tuojau pat merkti į šaltą vandenį).

Kaip rašo G. Mateljan, ciberžolė labiausiai žinoma kaip priešuždegiminis vaistinis augalas, labai plačiai naudojamas indų, kinų ir Tibeto medicinose, esant geltai, kraujavimui iš šlapimo takų, menstruaciniams skausmams, hemorojui, pilvo pūtimui, diegliams, krūtinės ir dantų skausmui, sumušimams.
Ciberžolės šaknis panaši į imbiero, tik geltonesnė.
 
Priešuždegiminės ciberžolės savybės nenusileidžia grupei priešuždegiminių vaistų, tačiau skirtingai nei šie, ciberžolė neturi keksmingo šalutinio poveikio organizmui. Šiais laikais yra atlikta tyrimų, patvirtinančių kurkumos (ypač jos pigmento kurkumino) veiksmingumą gydant žarnyno uždegimus. Teigiamam efektui pasiekti pakanka kiekio, dedamo į kari patiekalus.


Kari patiekalai gali būti kuo įvairiausi: su mėsa ir be jos, aštrūs ir švelnūs;
bet juos išduoda ryški geltona ciberžolės spalva.

Kaip stiprus antioksidantas, ciberžolė yra veiksminga gydant reumatinį artritą. Antioksidacinis šio augalo poveikis taip pat pasireiškia stabdant auglių susidarymą, lėtinant jų plitimą, ypač tiesiosios žarnos, krūties, plaučių ir prostatos vėžio bei vaikų leukemijos atvejais.

Kaip ciberžolė dirba? "Ciberžolė veikia prieš transkripcijos veiksnius (transcription factors), kurie yra tarsi pagrindiniai „jungikliai" teigia vadovaujantis tyrėjas Bharat Aggarwal. "Transkripcijos veiksniai reguliuoja genus, dalyvaujančius auglių formavimosi procese. Kuomet mes juos išjungiam, mes išjungiam kai kuriuos genus, kurie dalyvauja vėžinių ląstelių augime."

Ciberžolė sustiprina kepenų gebėjimą šalinti toksinus. Ji stabdo cholesterolio oksidaciją ir kontroliuoja homocisteino lygį, kas yra svarbu mūsų kraujagyslių ir širdies sveikatai. Ciberžolė mažina susirgimo Alzhaimerio liga riziką. Ir pagaliau cholesterolis. Ciberžolė mažina cholesterolį dėl joje esančio kurkumino, kuris, kaip atskleidžia tyrimai, yra informaciją pernešanti molekulė, „informuojanti“ kepenų ląstelių molekules, kad reikia padidint mRNA (informaciją pernešančių baltymų) gamybą. Šie savo ruožtu perduoda signalą gaminti daugiau LDL (blogojo) cholesterolio receptorių. Esant daugiau LDL-receptorių, kepenys pajėgia pašalinti iš organizmo daugiau LDL- cholesterolio.

Daktaras Partap Chauhan taip rašo apie ciberžolę. Jos skonis kartus ir aštrus. Ji šildo. Tinka visoms trims došoms (žmonių konstituciniams tipams). Vartojama kaip vaistai nuo mažakraujystės, astmos, nudegimų, konjungtyvito, dantų ligų, cukrinio diabeto, viduriavimo, skausmo.

Nuo skausmo: (1) sumaišyti arbatinį šaukštelį ciberžolės ir 2 arb. šaukštelius imbiero su vandeniu, kad išeitų pasta. Dėti ant audeklo ir užkloti skaudamą vietą, aptvarstyti. (2) Į puodelį šilto pieno įmaišyti arb. šaukštelį ciberžolės ir gerti prieš miegą.

Nuo cukrinio diabeto: 1/2-1 arb. šaukštelį ciberžolės vartoti 3 kartus per dieną.
Nuo astmos: užvirinti puodelį pieno su arbatiniu šaukšteliu ciberžolės. Gerti šiltą.
 
 
 
Curcuma longa žydi
 
(bus tęsinys)

2012 m. gegužės 8 d., antradienis

Apie reklamą ir garažinę druską


Kurį vakarą žiūrėjau TV reklamas. Kadangi televizorių žiūrime retai, o reklamas dar rečiau (tuo metu galima nuveikti ką nors naudinga), pažiūrėjau jas šviežiai naivia akimi. Spėju dėl nuovargio, bet kritinis mąstymas buvo išsijungęs (kas, reikia pripažinti, atsitinka retai). Buvau tiesiog idealus reklamos taikinys. Pažiūrėjusi antrą siužetą apie stebuklingą jogurtą, sakau – o gal tikrai reikėtų pradėti jį valgyti? Gal tikrai pajusiu energijos pliūpsnį ir pamatysiu padailėjusią figūrą? Juk taip rimtai pasakoja, remiasi tyrimais ir medikų nuomone. Mano vyras, įgavęs nenusakomą veido išraišką, tik tarstelėjo – tai gal geriau tu pasiremk sekančia reklama – apie ypatingą ir nepakartojamą degtinę...

Laikas nuo laiko save pagaunu bebandant patikėti plovimo priemonėmis, kurias tik užpylus ant dėmės ji pati it susigėdusi nusiplauna. Turiu pripažinti, kad nė karto neteko tokios pamatyti savo vonioje. Ir pabandžiusi naujuosius minkštuosius švelniuosius prabangiuosius higienos įklotus, nejaučiu jokio šilko, tik plastiką.
Kyla klausimas, kodėl bandau. Tarsi ir taip neaišku.
Visų pirma dėl to, kad paprastai tų sintetinių stebuklingų daiktų nenaudoju. Tad kaip normaliam analitikui dera, manau, kad laikas nuo laiko reikia pasitikrinti, gal jie pasikeitė. Juk kiek galima su tais jogurtais? Arba šampūnais nuo pleiskanų, kuriuos tik nustojus naudoti pleiskanos debesimis užkloja. Pasirodo, galima ilgai.
Kita priežastis yra ta, kad nemažai žmonių vis tikina, kad natūralūs produktai nėra tokie patogūs, jie neatlieka funkcijos. Ką gali žinoti, gal tikrai? Bet mano bandymai to nepatvirtina. Uždžiūvusius maisto likučius ant vaikų marškinėlių visais atvejais reikia išmirkyti, baltų marškinių apykakles patrinti rankomis, o plaukų dažai (su amoniaku ar be jo) ne visada nudažo tiksliai ta spalva, kokį dažančioji mato ant pakelio.
Tiesa, šampūnai nuo pleiskanų egzistuoja – visi natūralūs šampūnai veikia kaip šampūnai nuo pleiskanų, nes nedirgina odos ir neišveda iš pusiausvyros jos apsaugos mechanizmų. Reikia tik trupučio kantrybės ir šiek tiek noro pamąstyti.
Kita reklamos rūšis yra maža arba mažesnė kaina. Žinoma, pirkėjui sunku žinoti, kokia konkretaus produkto kaina yra reali, o kuri jau turėtų kelti įtarimą. Juolab, kad garsiai rėkiama tik dėl per didelių kainų, dėl per mažų tylima. Džiugu, kad nors kai kurių produktų žinovai papasakoja ir apie per mažas kainas – pvz., kokia extra virgin aliejaus kaina verčia manyti, kad jis greičiausiai ne extra, o gal ir net ne virgin. (Minėtieji orientaciniai skaičiai buvo 9-15 eurų už litrą aliejaus). Tačiau ir vartotojo kaina ne viską pasako. Gali būti vartotojo kaina vos mažesnė už konkurentų, bet stipriai mažesnė savikaina. Tokias prekes ypač mėgsta prekybos centrai, nes jų marža tada gali būti neproporcingai didelė.
Pavyzdžio dėlei pakalbėkime apie druskos kainą. Visų pirma natūralios ir rafinuotos. Mąstant paprastai atrodo keista, kodėl natūrali druska turėtų būti brangesnė nei rafinuota (rafinuota yra įprastinė, vadinamoji stalo druska). Juk rafinavimas yra perdirbimo procesas, kuris kainuoja. Tačiau taip dabar yra: nerafinuotus produktus pagaminti šiandien yra brangiau, nei rafinuotus. Visų pirma dėl to, kad natūralaus produkto žaliava turi būti visomis prasmėmis kokybiška – ar tai būtų druska, ar alyvuogė. Mat išliks jos visos skonio ir kvapo savybės. Rafinuojant tai  nebesvarbu, mat produktas bus „universalaus skonio“. Antra, natūralus nereiškia, kad pasiėmei tokį iš gamtos ir eini. Išrovei morką ir valgai... Ne, ją reikia nuplauti, nulupti, susmulkini, pasirūpinti, kad nesuvystų. Trečia, natūralius (nerafinuotus produktus) sunkiau laikyti, jie greičiau genda, juos labiau mėgsta kiti valgytojai, mūsų parazitais vadinami. Ketvirta, kai kurių produktų maistui skirta produkcija yra tik likutis, palyginus su pramoniniu naudojamu. Pavyzdžiui, druska gaminama iš esmės pramonei ir žemės ūkiui, kaip kai kurie šaltiniai teigia, jog maistui tenka vos keli procentai. Taigi nieko keisto, kad ji gali būti tokia pigi.


Bet ir natūrali druska ne vienodai ruošiama. Iškastą natūralią druską reikia ne tik surūšiuoti atrenkant maistui tinkamą, bet ir gabalus nuplauti, saulėje išdžiovinti, norimu rupumu sumalti. Visa tai galima padaryti įvairiai. Maistui ruošti tinkamose sąlygose arba nelabai. Himalajų druska, pvz., naudojama ne tik maistui, kosmetikai ir gydomosioms vonios procedūroms, bet ir šviestuvams gaminti. Juos gaminant druskos gabale išgręžiama plati skylė, į kurią dedama lemputė, o pats šviestuvas skaptuojamas arba šlifuojamas iš išorės. Šių procesų metu lieka daug „smulkios druskos“, kuri iš išvaizdos niekuo nesiskiria nuo maistinės. Nebent savo pigesnės druskos pakelį apžiūrėsite atidžiau. Tada galite rasti šepečių, su kuriais ji buvo sušluota, šerių, rūdžių ir panašių dirbtuvėse pasitaikančių atliekų. Apie švarias grindis ir kitus paviršius, žmones su specialia apranga ir kepurėlėmis nei kalbos nėra. Dar vienas įdomus faktas – druskos šviestuvams gręžti naudojamas storas (apie 4 cm) grąžtas, kurio maždaug pusė (apie 20 cm) per savaitę susidėvi. Spėkit, kur dingsta to metalo drožlės.
















Druskos kasyklų mechanizacijos lygis labai priklauso nuo konkrečios kasyklos. Didžiojoje dalyje Himalajų druskos kasyklų darbas vyksta rankomis – druska kasama laužtuvais ir kirtikliais. Tačiau yra stambių gamintojų, kurie kasa sprogdinimo būdu. Spėkit, kur dedasi sprogmenų likučiai. (Nekalbant jau apie poveikį gamtai).


Taigi iš pirmo žvilgsnio nesugadinamas produktas, toks kaip druska, gali būti pagamintas taip, kad tiktų maistui, ir kad netiktų. Jis gali būti iškaitintas aukštoje temperatūroje, kad liktų tik natrio chloridas ir po to „praturtintas“ sintetiniu jodu (kuo pas mus labai džiaugiamasi). Toks produktas yra praradęs ne tik daugelį vertingų mineralų, bet ir savo kristalų struktūrą, savo esmę. Taip jis tampa svetimas mūsų organizmui, todėl sukelia jam stresą.
Natūrali druska taip pat gali būti visokia. Ji gali būti iškasta save identifikuojančio gamintojo, kuris paprašius pateikia laboratorinių tyrimų duomenis. Dalis jų taip pat turi specialius liudijimus, leidžiančius prekiauti ekologiško maisto parduotuvėse (mat tiesiogiai pagal apibrėžimą druska, kaip mineralas, negali būti vadinama ekologiška).  

Bet rinkoje pilna ir neaišku kieno, kur ir kaip iškastos ir supilstytos druskos „gera“ kaina. Nereikia manyti, kad kontrolieriai puola tokius dalykus demaskuoti. Jie užsiėmę paprastesniais dalykais – tikrina, ar tiksliai pagal instrukcijas surašytos etiketės. Jei etiketės atitinka raidę, kam rūpi, kad raidė neatitinka realybės... Taip jie labai uoliai tikrina, kad nepasakytume, jog valgyti avižas ir gerti kefyrą yra sveika (to neleidžia reklamos įstatymas), bet reklama apie stebuklingas vienintelio stebuklingojo jogurto savybes liejasi laisvai.
Taigi vartotojui reikia pačiam galvoti. Tiek mokesčių mokėtojų pinigų skiriama maisto kokybei užtikrinti, tiek gerų maisto produktų nepapuola į lentynas ir į mūsų virtuves, nes nepajėgia atitikti tiems formalumas, o rezultatas toks apgailėtinas! Viena vertus masiškai valgome bevertį rafinuotą maistą, kita vertus, neišvengiama produktų, kurių reklama švelniai tariant, neatitinka tikrovės. Paradoksalu? Nieko panašaus. Visų pirma dėl to, kad būtų naivu manyti, kad kažkas kitas, ir ypač valdžia, gali žmogų nuo ko nors apsaugoti. O dar labiau naivu ir kvaila manyti, kad kas nors kitas gali už mus pasirinkti.
O kaip su tais stebuklais? Žmogui būdinga jais tikėti.  Ypač išlaisvinančiais nuo darbo (pvz., piniginėmis loterijomis). Manau, kad stebuklų tikrai būna. Bet tikrai ne tik kriauklių šveitimo, figūros dailinimo, pinigų uždirbimo srityse. Tad gal nereikėtų jų gadinti gyvenimo proza. 

2012 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Už dietas ir prieš jas

Šiais laikais apie dietas gerai arba nieko. Atrodo paradoksas – dietas propaguoja ir viešosios opinijos užribyje esantys sveiko gyvenimo būdo žinovai, ir populiarioji žiniasklaida. Mitybos specialistams belieka spausti stabdžius ir vėsinti nevalgymų įkarštį, gąsdinant grėsmėmis sveikatai. Bet ar visi kalbam apie tą patį? Toli gražu ne.

Sveiko gyvenimo būdo guru, jų pasekėjai ar tiesiog žinovai kalba apie dietas, kaip tam tikrą pastovią ar laikiną mitybos sistemą, kurios laikantis siekiama visapusiškos žmogaus sveikatos. Vieni kreipia dėmesį iš esmės tik į kūno stiprybę ir harmoniją, kiti akcentuoja emocinę ir dvasinę pusiausvyrą, kaip būtinus žmogaus sveikatos komponentus. Tokiame kontekste svarbūs yra ne tik medicininiai argumentai, bet ir etiniai. Būtent todėl dažnoje diskusijoje dėl mitybos vegetarai ir veganai “iškrenta iš konteksto”. Mat jiems etiniai argumentai yra svarbesni nei materialūs, kuriais operuoja medicina. Paprastai kalbant, aš sutinku turėti tam tikrų nepatogomų (pvz., dėl medžiagų trūkumo) tam, kad galėčiau nebūti gyvūnų žudymo priežastimi. Ekologiškų produktų propaguotojai taip pat vertina faktą, kad toks maistas ne tik sveikesnis žmogui, bet ir gamtai. Tradicinės religinės sistemos taip pat turi nuostatas dėl mitybos, kurių reikšmė sielai yra bene didesnė nei kūnui (pvz., pasninkas).

Nesuprasti dažnai lieka ir tie, kurie atsižvelgia į energetinę maisto vertę. Ne tą, kuri matuojama kilokalorijomis ir skaičiuojama pagal mėginuvėlyje sudeginto maisto išskiriamą energiją. Bet gyvybinę energiją, kurios skaitine verte niekas nematuoja. Yra tik bendras principas – maistas gauna gyvybės iš gamtos (visų pirma iš saulės) joje augdamas. Taigi dirbtinis maistas jokios gyvybinės energijos neturi, neturi jos ir šaldytas maistas (nors šaldymas yra tradicinis konservavimo būdas, leidžiamas ir ekologinio standarto), ir seniau gamintas ir pašildytas maistas. Apie tai daug kalba ajurveda.  Proto skaidrumas, panašu, taip pat rūpi tik senosioms mitybos mokykloms. Keista, nes tikrai tik labai nejautrus žmogus nejaučia skirtumo, kaip veikia jo emocijos ir mintys, priklausomai nuo to, kaip jis pamaitino savo kūną.
Sveiko gyvenimo būdo žinovai apie dietas kūno lygmenyje kalba kaip apie organizmo valymo priemonę, tam kad jis atsikratytų toksinų ir galėtų pats tvarkytis su nuolat atakuojančiais virusais, bakterijomis ir kitu aplinkos poveikiu. Maisto negaudamas, arba mažai jo gaudamas organizmas turi laiko suvirškinti tai, ko anksčiau suvirškinti nepajėgė ir pasidėjo: sąnariuose, stubure, ant kraujagyslių ir žarnyno sienelių ir t.t. Aišku, nevalgant ar valgant asketiškai svoris turėtų kristi. Bet niekas nepažada kiek. Jis turėtų nukristi tiek, kiek pats organizmas mano, kad reikia. Ne tiek, kiek suplanavome mes pagal savo grožio supratimą ar pažadėjo dietologas. Tokiose sistemose per didelis svoris laikomas problemos pasekme, o ne pačia problema. Taigi ir gydymas į svorio metimą nesikoncentruoja.

Visiškai kitaip dietų tema atrodo šiuolaikinio pasaulio viešojoje erdvėje. Visų pirma joje egzistuoja aiškus ir tam laikotarpiui būdingas fizinio kūno grožio etalonas. Taip kaip vieną pavasarį madingi būna trumpi sijonai ir aukši kulnai, o kitą ilgi sijonai ir žemi kulnai, taip kinta ir madingos kūno formos. Tiesa, liesumas madingas jau kurį laiką, tačiau kartais krūtinė turi būti įdubusi, kartais pilna. Klubai kartais turėtų būti siauri, berniukiški, kartais platūs moteriški. Akivaizdu, kad ta pati moteris negali atitikti kintančių kūno standartų, o madingomis būti ne tik norisi. Neretai tai yra profesinės sėkmės (pvz., aktoriai, modeliai), o kitoms netgi gyvybės ir mirties klausimas (pvz., emocingoms paauglėms). Nenuostabu, kad tam tikrų kūno vietų implantai ir plastinė chirurgija plečia savo veiklos lauką. Tie, ir ypač tos, kurie neturi tam lėšų, stengiasi formuoti savo kūną fizinių pratimų ir mitybos pagalba. Tiksliau, nemitybos pagalba. Dietos tampa skirtos mesti svoriui. Kai kurios lėčiau, kai kurios greičiau, kai kurios atsižvelgiant į sveikatą, kai kurios ne.

Neįtikėtina kaip lengvai sveikatos diskursas perauga į tiesiog svorio metimo diskursą. Kaip vienos TV diskusijos apie sveiką gyvenseną laidos vedėja apie sveikos gyvensenos filosofiją dėstančiai viešniai tiesiog rėkte išrėkė – tai galų gale kiek kilogramų jūs numetėte!!?? Ir liko viena kitos nesupratusios. Viešnia nesuprato kodėl jos to klausia, nes kilogramų specialiai ji nemetė, o žurnalistė nesuprato kam ta filosofija, nei negalima susiformuoti figūros pagal „poreikį“.

O ką sako oficiali medicina? Tiesa pasakius, situacija jai gana sudėtinga. Visų pirma dėl alternatyvių gyvenimo būdo teorijų ji nelabai ką gali pasakyti. Neigti dvasinės ir emocinės sveikatos svarbą nėra kaip jau vien žinant psichikos ligų statistiką ir jos blogėjančią dinamiką. Pritarti taip pat nėra kaip, nes oficialioji medicina nėra holistinė. Ji gydo žmogaus kūną, dar blogiau – ji gydo jo atskiras dalis (dėl to neretai vienas specialistas pagydo vienas ligas, bet sukuria kitas). Nei medicina, nei juolab dietologija nesiūlo metodų, kaip šiuolaikiniam žmogui pasiekti harmonijos. Antra, išsivysčiusių šalių visuomenės valgo per daug ir yra daug žmonių, kurie turi problemų dėl antsvorio – t.y., per didelis svoris pats tampa sveikatos sutrikimų priežastimi (nepriklausomai nuo to, kokia buvo jo atsiradimo priežastis – aplaidumas, valios stoka ar sveikatos sutrikimai). Taip pat yra žinoma, kad daugybė žmonių valgo sveikatos prasme nevertingą maistą (tuščias kalorijas) ir nejuda. Trečia, lieso kūno ir svorio metimo kultas daro daug žalos visų žmonių – ir tų, kurie to svorio iš tiesų turi per daug, ir kurie per mažai – psichikai, nes nuolat kelia įtampą ir verčia jaustis nevykėliais. Ketvirta, ypač daug žalos jis daro paauglėms ir jaunoms merginoms, kurių organizmas dar formuojasi, joms reikia ir daugiau kalorijų ir tų medžiagų, kurios labiausiai kritikuojamos dėl jų neigiamo poveikio vyresniems žmonėms arba jų grupėms (tai visų pirma pasakytina apie riebalus).

Mitybos tema neharmoningoje visuomenėje yra tikrai sudėtinga, nes sveika mityba yra harmoninga mityba. Be to individuali, atsižvelgianti į kiekvieno žmogaus prigimtinį kūno sudėjimą bei organizmo galimybes įsisavinti tam tikras medžiagas (pvz., vieniems žmonėms reikia daugiau baltymų, kitiems mažiau, vieni gerai virškina žalią maistą, kiti labai sunkiai).  Netgi turinčiam teorinių žinių trunka nemažai laiko suprasti ir atrasti sau tinkamą mitybos sistemą. Turint omenyje visą išorinį spaudimą kreipti dėmesį į figūrą, ne į sveikatą (nes jos nesimato), nieko keisto, kad daugybė žmonių susivilioja labiau greito svorio metimo, nei toksinų deginimo perspektyva.

Todėl visai logiškai atrodo mitybos specialistų pastangos atkreipti dėmesį į maisto vertę, kad gautume reikalingų medžiagų. Taip pat į pavojų paaukoti sveikatą liesos figūros (ranka nekyla ją pavadinti gražia, nes tikrai ne visoms svorio metimo pirmūnėms toks jų fizinis pavidalas tinka.) vardan. Jaunoms merginoms ypač. Juk paauglėms suvalgyti pusryčiams batonėlį, pietums išgerti puodelį kavos, o vakare pakramtyti traškučių, vos ne standartas. Ir kaip gali to nesuprasti, kai iš žurnalų ir ekranų žvelgiančios žvaigždės sveria mažiau už jas būdamos 30-40 metų vyresnės. O po tokių maitinimosi būdų ilgesnės praktikos būtų keista jei neatsirastų anemija (nepriklausomai nuo to, ar vieno sausainio dieta vadinama vegetarine, ar ne), ciklo sutrikimai, įvairūs skausmai, nuovargis, net anoreksija. Kas jau kas, o dietologai jų prisižiūri. Manau, ne vienam (ir ypač ne vienai) kyla žmogiškas pyktis ir pasipriešinimas prieš bet kokias maisto ribojimo dietas. Kita vertus, savo svorio nepanešantys ir vos į antrą aukštą užlipantys širdininkai taip pat neįkvepia. Kaip ir akivaizdu, kad tiesa yra kažkur per vidurį, tačiau kur tas vidurys? Juolab, kad irgi gana akivaizdu, jog jis kiekvienam žmogui individualus.

Tuomet pasiūloma skaičiuoti. Skaičiuoti kalorijas, vitaminų, mikroelementų dozes. Neabejoju, kad kai kuriais atvejais (ypač ligos) tai gali duoti puikių rezultatų. Tačiau toks skaičiavimas tikrai nesumažina emocinio spaudimo. Skaičiavimas taip pat neleidžia pakankamai atsižvelgti į asmens individualumus ir juo labiau ieškoti harmonijos. Maisto medžiagų skaičiavimo metodas panašus į žuvį, bet ne į meškerę. Taigi, kaip dabar madinga sakyti, netvarus.

Nemanau, kad yra kitas būdas, kaip gavus materialius mitybos pagrindus (kad biologijos pamokose) juos papildyti labiau holistinėmis teorijomis, kurios atrodo asmeniškai priimtinos. Bet svarbiausia, pažinti ir stebėti save. Savo kūno ir proto reakcijas į maistą ir jo ribojimą. Tiesa, kol gerai išmokstam žvejoti, žuvys gali pasitaikyti ne pačios geriausios, tačiau meškerę turėsime savo.

Beje, dėl dietų. Šį pavasarį su kompanija (dešimt žmonių) išbandėme detoksikuojančią sulčių dietą. Sunku nebuvo, o ir rezultatais visi liko patenkinti. Kam įdomu, galima susipažinti čia http://www.sveikiproduktai.lt/content/detoksikuojanti-sulciu-dieta-0

2012 m. kovo 9 d., penktadienis

Ekologiškas pasaulio turgus
Vasario viduryje Bavarijos širdyje Niurnberge vyksta didžiausia Pasaulinė ekologiškų maisto produktų paroda Biofach ir natūralios kosmetikos paroda Vivanes.




Biofach vyksta jau daugiau nei dvidešimt metų – ne tokia ir jauna ta ekologiško gaminimo bei vartojimo kultūra. Nors paroda vyksta Europoje, joje pilna dalyvių iš viso pasaulio. Paprastai viena-dvi salės (iš 9) būna visiška egzotika – spalvoti žmonės, spalvotos prekės, dar spalvingesni apdarai. Afrika, Pietų Amerika, Azija; datulės, bananai, kakava, prieskoniai... Toks kompaktiškas pasaulio turgus. „Ekologiška“ jo versija.
Kaip ir visos didelės parodos, ši turi savo žavesio ir savų keistumų, prie kurių pripratus to žavesio tik padaugėja. Žinoma, kaip ir visos didelės parodos, ji vargina, ypač tuos, kurie nepratę prie masės žmonių.

O žmonių ten daug. Daug siūlančių ir rodančių, dar daugiau žiūrinčių, ieškančių ir šiaip žioplinėjančių. Visose kategorijose yra ir lietuvių. Tarp pirmųjų vienas kitas, tarp antrųjų ir trečiųjų visai nemažai. Kalbėtis lietuviškai tarpusavyje garsiai nėra taip jau saugu, kaip gali pasirodyti, kad turėtų būti Vokietijos viduryje. Dalyvavimas parodoje normaliems dalyviams yra brangus. Tačiau kai kurie regionai gauna subsidijas dalyvauti parodose. Tai visai nesunku matyti iš stendų dydžio ir gausos. Pvz., Šiaurės Italijos stendai bus kuklūs, o Pietų, gal ir ne prabangūs, bet tikrai neatitinkantys jų kišenės. Tokie dalyvavimo netolygumai neleidžia užsimiršti, kad čia Europos Sąjunga, ne šiaip Vokietija.




Parodoje vyksta ne tik pasirodymai ir susitikimai, bet ir pasikalbėjimai. Beveik nuolat konferencijų salėje skaitomi pranešimai arba vyksta diskusijos pačiomis įvairiausiomis temomis – apie rinkos būklę, perspektyvas, naujus produktus, sertifikavimą, reglamentavimą ir pan. Ši dalis suinteresuotam lankytojui ne mažiau įdomesnė nei pati ekspozicija, nes leidžia pajusti kuo alsuoja ekologiškų produktų rinka ten, kur ji nepalyginamai didesnė, brandesnė ir įvairesnė nei pas mus.


Tiesa, pardavimo būdai ir ekologiškų parduotuvių tipai kiekvienoje šalyje labai skirtingi. Net sunku palyginti šalis tarpusavyje, nes kai kurios šios rinkos veikėjų rūšys egzistuoja vienose šalyse, o kitose jų apskritai nėra. Kai kuriose šalyse ekologiški produktai parduodami labiau boutique tipo parduotuvėse su išieškotu dizainu, dažnai mažu bariuku išgerti arbatos su naminiu pyragu. Kitur – paprastesnėse, didesnėse labiau savitarną primenančiose parduotuvėse, kur prekę pats gali apžiūrėti, bet visada yra pakonsultuoti pasirengusių pardavėjų. Dar kitur, ir tokių nėra. Susirenki prekes ir susimoki. Daug kur parduotuvės įsikuria kartu su sveiko maisto kavinėmis. Ekologiškos rinkos senbuvėse taip pat populiarėja ekologiški prekybos centrai (supermarketai), kur ekologiškų daiktų yra net tokių, apie kokius iš anksto nepagalvotum. Švieži ekologiški vaisai ir daržovės parduodami kai kuriose Healthshop (ang.)  arba Reformhaus (vok.) tipo parduotuvėse, arba atskirai – šviežių produktų parduotuvėse, kurios neretai (ypač UK) yra augintojų arba augintojų ir vartotojų kooperatyvai. Prekybos centrai taip pat turi tam tikrą ekologiškų prekių pasirinkimą, pigesni – kuklesnį, brangesni - geresnį. Tik natūralios kosmetikos jie nelabai pardavinėja, labiau tą „panašią į natūralią“  arba pseudo-natūralią (Nearnatural angl., Naturnahe vok.), tarp kurios liūto dalį sudaro garsiųjų didžiųjų prekinių ženklų „bio“ arba „eko“ linijos.

Lietuvoje ekologiška produkcija prekiauja įvairaus tipo parduotuvės. Tik jų nedaug ir formatas dar nenusistovėjęs. Kadangi niša buvo apytuštė, ją paskubėjo užpildyti prekybos centrai su savo ekologišku asortimentu. Viena vertus, patogu prekybos centrų klientams. Kita vertus – tai gerokai apsunkino ekologiškų parduotuvių plėtrą bei jų įvairovę. Ypač tų, kurios prekiauja lietuviška produkcija – mat šios yra nedaug, ir praktiškai visa ji atsiduria prekybos centrų lentynose.
Ekologiškų prekių asortimentas labai skiriasi nuo šalies, o didesnėse šalyse, ir nuo regiono. Natūralu, kad parduotuvėse dominuoja savų gamintojų ekologiška produkcija. Kadangi Vokietijoje ekologiškų maisto, kosmetikos ir higienos prekių pasirinkimas yra didžiulis, o ir importas iš kaimyninių šalių (ypač Italijos) nemenkas, nenuostabu, kad net visai arti esančios ekologiškų prekių parduotuvės gali pasiūlyti gana skirtingą asortimentą ir kartu didelį pasirinkimą vartotojui.


Pagal ekologiškai dirbamos žemės kiekį Europoje pirmauja Ispanija*. Antra – Italija. Tačiau Italija lenkia visas kitas šalis pagal šios žemdirbystės intensyvumą bei ekologinių ūkių skaičių. JI yra didžiausia ekologiško maisto eksportuotoja ne tik ES, bet visame pasaulyje. Viena vertus tai nestebina – Italijos gamtinės sąlygos ypač palankios žemės ūkiui, tad ir „skatinti“ chemikalais jį galima mažiau. Be to čia nemažai kalnuotų vietovių, kur natūraliai vyrauja nedideli ūkiai, o jie paprastai yra konservatyvesni ir linkę išlaikyti senas tradicijas. Kita vertus, žinant italų užsienio kalbų (ne)mokėjimą, tokie eksporto skaičiai tikrai daro įspūdį.



Tuo tarpu vartoja daugiausia ekologiško maisto Europoje vokiečiai, prancūzai ir britai. Šiose šalyse ekologiniai ūkiai, gamyba, vartojimas ir bendrai gyvenimo būdas turi ilgiausias tradicijas. Ne industrinės žemdirbystės ir gamybos srityje pastaraisiais metais labai aktyvūs ir skandinavai. Nors pagalvojus apie daniškas kiaules tokios mintys nekyla. Tačiau gal kaip tik jos dalį visuomenės skatina ieškoti alternatyvų. Beje, pasaulio mastu daugiausia žemės ekologiniams ūkiams tenka Argentinoje, Kinijoje ir Jungtinėse valstijose.

Žmonės renkasi ekologišką maistą dažniausiai dėl trijų argumentų – norėdami išvengti chemikalų, dėl rūpesčio gamta ir dėl pačios maisto kokybės. Turint omenyje, kad įprastinio (ne ekologiško) maisto kokybė Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose senosiose ES šalyse yra gerokai aukštesnė nei Lietuvoje, galima daryti prielaidą, kad jų ir mūsų vartotojų motyvai skiriasi. Kaip tenka pastebėti, Lietuvoje žmonės perka ekologišką maistą labai dažnai dėl to, kad ieško geresnės kokybės bendrąja prasme, ne tik vengdami sintetinių priedų.
 
Lyginant Lietuvą su kitomis Europos šalimis, į akis krenta skirtingas vaistinių vaidmuo. Daugelyje Europos šalių, pvz., Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Čekijoje, didžiausia dalis (virš 70%) natūralios kosmetikos parduodama vaistinėse. Ten taip pat parduodama nemažai higienos prekių, natūralių maisto papildų ir netgi maisto. Tiesa, pačių vaistinių yra įvairių tipo, kai kurios labiau specializuojasi ekologiškuose ir natūraliuose produktuose. Tačiau bet kuriuo atveju, vaistinės Europoje išlieka ta vieta, kur tikimasi kompetentingo patarimo ne tik dėl cheminių vaistų, bet ir dėl natūralių produktų. Čia reikėtų pridėti, kad bent jau Vokietijoje vaistinėse plačiai prekiaujama ir „alternatyviaisiais“ vaistais – homeopatiniais, žolinėmis arbatomis, ekstraktais, Bacho žiedais ir kitomis natūraliomis priemonėmis sveikatai gelbėti. Tai neabejotinai suformuoja ir kitokį vaistininkų mentalitetą.

Lietuvoje, deja, situacija visiškai kitokia. Nežinau ar kur galima rasti daugiau kremų su parabenais, šampūnų ir dantų pastų su SLS nei vaistinėse, ypač didžiosiose. Moteriškos higienos priemonių, pagamintų iš natūralių medžiagų čia irgi nerasi. O jei koks tiekėjas ir pateiks savo produkciją, pardavėjos jos nepasiūlys. Nes čia galioja tinklų principai – prekė parduodama pagal vaizdą, kainą ir vietą lentynoje (kurią nulemia tiekėjo mokami pinigai), o ne pagal jos sudėtį ir poveikį, kurį gali paaiškinti pardavėjas-konsultantas. Tik viena kita vaistinė ar atskiras vaistininkas pritaria ir pataria vengti cheminių priemonių.  Tačiau žmonės vis dar ieško natūralaus („paprasto“) muilo, šampūno ar kremo rankoms būtent vaistinėse ne tik Vokietijoje, bet ir Lietuvoje.


Skiriasi ir vartojimo mados. Pavyzdžiui, sveikatingasis prieskonis numeris vienas praeitais metais Lietuvoje buvo cinamonas, Vokietijoje ir Italijoje ciberžolė (nors jos brolis imbieras pozicijas irgi išlaiko). Prieš porą metų nuvilnijo didžiulė kokoso vandens gėrimo banga, šiemet vėl karaliauja natūralios, iš vaisių bei daržovių spaustos sultys. Sultys dėl skanumo, dėl sveikatos, dėl figūros... Paveikslėlių su taliją besimatuojančiomis moterimis pilna visur – reklaminiuose stenduose gatvėse, TV, ant produktų pakuočių, lankstinukuose, laikraščiuose ir t.t. Kartu pateikiami dietų receptai nuo badavimo tik su sultimis, iki specialių apriboto kaloringumo meniu ir sulčių kokteiliais. Visos moterys tarsi tik lieknėja ir lieknėja, nieko kito nedaro. (Neteko patirti kaip į dietas Vokietijoje žiūri vyrai, spėju nepaisant lyčių lygėjimo laikmečio, įtariai). Tačiau vakare pažiūrėjus į besimaitinančių lėkštes taip neatrodo. Bavarijos nacionalinė virtuvė išsiskiria riebiomis dešromis su raugintais kopūstais ir maistais, labai panašiais į mūsiškus cepelinus. Lėkštės didelės. Nors žmonės nepasirodė labai jau dideli. Normalūs. Gal tikrai masiškai tų dietų laikosi?


Apie dietas dar parašysiu, nes kaip tik dabar darau eksperimentą su viena iš jų. Ne ne, dešrų ir cepelinų Niurnberge nevalgiau. Šiaip, iš profesinio intereso.
Besižvalgant po kaimynines rinkas kyla visokių minčių apie skirtumus bei ypatumus, bet pagrindinė visgi apie bendrumus – visur žmonės mėgsta švarų gerą maistą ir kitus produktus. Senesnėse rinkose žmonės greičiau susigaudo kas tokį gamina ir pardavinėja, jaunesnėse rinkose šis procesas trunka ilgiau. Tačiau galų gale visi išsirenka tai, ką mano esant vertinga.


* - statistinė informacija iš straipsnio "Organic Food: the Italian paradox", žurnalo Terra Nuova specialaus numerio Biofach parodai.

2012 m. sausio 20 d., penktadienis

Vaistas nuo visų ligų

Visais laikais žmonija ieškojo vaisto nuo visų ligų: gyvybės eleksyro, nemirtingumo akmens, gydančio palytėjimo ir panašių dalykų. Ir aišku kodėl – juk nėra žmogui didesnio rūpesčio, kaip skausmai ir vargai dėl savo kūno, proto ir sielos.

Šiandieninis žmogus ypač susirūpinęs kūnu. Nebūtinai dėl to, kad yra sąmoningas materialistas – t.y., mano, kad materija nulemia sąmonę - nors ir tai daro didelę įtaką. Materialistiniai minties sąjūdžiai XIX a. sukūrė stiprias mokslo ir visuomeninio gyvenimo sroves, tokias, kaip darvinizmas, marksizmas ir iš jo išplaukęs socializmas, kurie daro didžiulę įtaką šiuolaikinio pasaulio politinei minčiai.
Šiandieninė mūsų civilizacija yra ypač materiali – ji akcentuoja visa, kas apčiuopiama, ypač tai pasakytina apie Vakarų civilizaciją, ir jos smaigalį – mokslą. Vakaruose mokslas atsiskyrė nuo religijos ir šios dvi esminės žmonijos veiklos tapo ne bendradarbiaujančios ir vienas kitą papildančios, o konkuruojančios. Pastaraisiais amžiais mokslas šioje kovoje laimi ir stumia religiją į viešojo gyvenimo paribius. Tai neabejotinai tik stiprina mūsų kultūros materialistinį aspektą. Žmonės mato materiją, ją tyrinėja, pažįsta, ja tiki ir pasitiki. Netgi dievina. Analogiškai savo asmenyje žmonės rūpinasi, investuoja, vertina materiją – kūną ir protą, ir tik laikas nuo laiko prisimena savo neapčiuopiamą asmenybės dalį – dvasią.

Liga ir kančia yra vos ne vienintelis dalykas, primenantis jam apie kūno ir kitos materijos laikinumą bei nepatikimumą ir priverčiantis atsigręžti į nematerialius pasaulio ir savo būties aspektus. Kai kurios filosofinės ir gydymo sistemos dėl šių priežasčių labai pozityviai žvelgia į ligą, kaip kreipiančią mūsų mąstymą nuo materijos prie gilesnių ir subtilesnių dalykų.

Nepaisant šio totalinio materializmo, tebėra gyvos ir naudojamos holistinės medicinos, kurių yra pačių įvairiausių - tradicinės, tūkstantmečių istoriją turinčios, kinų, Tibeto, ajurveda, indėnų, šamanų ir t.t., ir palyginti neseniai atsiradusios, tokios kaip aromaterapija, homeopatija, judesio terapija, Bacho žiedai ir t.t. .  Viena vertus, tai atrodo keista – juk Vakarų šalyse praktiškai visos viešosios lėšos skiriamos tik oficialiosios (alopatinės) medicinos tyrinėjimams, kitas stambiausias investuotojas į medicinos tyrimus – farmacijos kompanijos – taip pat deda lėšas į materialių gydymo priemonių (vaistų) gamybą ir išradimus. Ši (materialistinė) medicina yra įtvirtinta teisės aktais, kaip medicina, o visoms kitoms toks statusas nesuteikiamas. Tiesa, skirtingose šalyse teisinė situacija skiriasi - kai kurios šalys pripažįsta ir dalį kitų gydymo sistemų, tačiau toli gražu ne visos ir ne visas. Oficialioji medicina disponuoja teisinėmis ir viešinimo galimybėmis, tokiomis kaip medicinos studentų vadovėlių formavimas, oficiali sveikatos ir profilaktikos politika, privalomas vakcinavimas, sveikatos patikrinimai, informacija apie ligų profilaktiką, ankstyvąją diagnostiką ir pan. Televizijos laidos, kita žiniasklaida transliuoja būtent šios medicinos žinutę, nes kitų sistemų atstovai, būdami legaliai nepripažinti kaip gydytojai, gali kalbėti tik kaip asmenys su savo nuomone, o ne mokslinės tiesos skleidėjai. Žinutė yra ši – Jūsų ligos yra dėl kūno (arba) proto defektų, kuriuos mes galime objektyviai išsiaiškinti ir pataisyti: vaistais, prietaisais, chirurginėmis priemonėmis.
Jei pasigiliname daugiau, atrandame, kad ir tarp oficialios medicinos specialistų nėra vieningo sutarimo nei dėl daugelio ligų priežasčių, nei dėl gydymo metodų efektyvumo, pvz., aukšto cholesterolio, nutukimo, osteoporozės, vėžio. Dėl galimybių išgydyti alergijas, kurių įvairovė ir mastai tik auga, apskritai nutylima.

Kita vertus, keista neatrodo. Juk kuo žmogus labiau gręžiasi nuo savo dieviškos esmės, tuo blogėja jo būklė ir tuo dažniau jis serga. Kuo labiau jis serga, tuo mažiau jam rūpi principai ir atitikimas pasaulėžiūrai, tuo daugiau rūpi rasti būdą pasveikti. Taigi žmonės plečia požiūrio į ligą bei sveikatą lauką, pasiremdami kitomis, oficialiai nors ir nepaneigtomis, bet ir nepalaikomomis teorijomis, kurios į kūno ligas žvelgia kaip į nukrypimo nuo organizmo pusiausvyros pasekmes, o ne priežastis. Tada svarbu tampa ne tik ką žmogus valgo, kaip mankštinasi ir miega, bet ir ką mąsto, ką skaito ir žiūri, kokie jo santykiai su savimi, šeima, kolegomis, darbdaviais, bendrapiliečiais, politikais, gamta ir visu pasauliu.

Taigi viena esminių priežasčių, kodėl nėra vaisto nuo visų ligų yra ta, kad mes ne ten jo ieškome. Kūno ir proto ligų priežastys glūdi giliau, o vaistai, kuriuos mes suprantame kaip vaistus (tabletė, operacija, procedūros, netgi sanatorija) yra viso labo tik problemos pasekmių šalinimo priemonė. Kuri taip pat gali būti visokia: ilgalaikė ir trumpalaikė, efektyvi ir neefektyvi.
Į subtiliuosius metodus kol kas nesigilinkime – pakanka turėti omenyje, kad jie egzistuoja ir mūsų labai kūniški negalavimai gali būti nulemti tokių „neaiškių“ dalykų, kaip povandeninės vandens srovės, elektromagnetiniai laukai, saulės aktyvumas, pikti žmonės, mūsų pačių pyktis ar nepasitenkinimas, nepaisant to, kad jis atrodo visiškai objektyvus ir pateisinamas - nes kyla kainos, o atlyginimai nekyla; vaikai neklauso, o tėvai nesupranta; genda nervai stovint transporto grūstyse dėl žioplų vairuotojų ar klausant kvailų politinių kalbų ir t.t.. Beje, vienas pykčio priepuolis sugadina kraują tiesiogine šio žodžio prasme maždaug dviem savaitėms. Toks teiginys neturėtų stebinti ir tų, kurie pasikliauna tik oficialaus mokslo žiniomis. Juk žinoma, kad stipri emocija pakeičia hormonų liaukų veiklą (šiuo atveju ypač antinksčių), atsiradę hormonai pakeičia viso organizmo būseną ir kraujo sudėtį. Ir moksliniuose tyrimuose minima, kad stresas yra viena iš priežasčių, nulemiančių vos ne visas ligas, įskaitant aukštą cholesterolį, kraujospūdį, sutrikusį virškinimą ir pan. Tačiau mes linkstame numoti į tai ranka – tarsi to negalėtume pakeisti. Bet juk galime. Ne šimtu procentu panaikinti, bet galime, jei nusprendžiame, išmokti kreipti savo emocijas ir mintis kita, pozityvia linkme. Tai nėra pratimas „nugalėk save“ arba „įrodyk savo valios stiprumą“. Atsikratyti aiškiai žalingos priklausomybės - ar tai būtų svaigiųjų medžiagų, ar svaigiųjų minčių vartojimas - arba bent pakeisti ją mažiau žalinga yra labai praktinis žingsnis link sveikatos.


Bet pakalbėkime daugiau apie kūno ligų gydymą apčiuopiamais metodais. Jie šiais laikais yra ypač įvairūs. Nepaisant visuotinio siekio standartizuoti gydymo metodus (kuris kyla iš ekonominės-administracinės dabartinės medicinos sąrangos ydų), egzistuoja įvairūs metodai gydyti tam tikrą negalavimą alopatinės (moderniosios) medicinos rėmuose. Šalia to egzistuoja vadinamosios liaudiškos priemonės, kurias ypač mėgsta tie žmonės, kuriems oficialioji medicina atrodo per grubi – savo metodais, šalutiniais poveikiais, požiūriu į ligų priežastis, neholistiniu požiūriu į žmogaus organizmą. Arba tie, kuriems teko daug gydytis, o rezultatų nepasiekė.
Vienas populiariausių, nes bene lengviausiai suprantamų ir įgyvendinamų sveikatos gerinimo metodų yra maisto papildai. Teorija, kad mes sergame dėl konkrečių medžiagų trūkumo (tam tikrų mikroelementų, mineralų, vitaminų, riebiųjų rūgščių, fermentų ar pan.) yra gana gerai išpopuliarinta, ypač JAV. Yra į lietuvių kalbą išverstos knygos, masė informacijos internete. Papildų pasiūla rinkoje taip pat nemenka. Nors jų kainos gana didelės, tačiau už modernius tyrimus ir vaistus tai tikrai pigiau. Aišku, jei padeda. Tačiau skirtingai nuo vaistų ar intervencijų į organizmą, naudodami tam tikrus papildus mes savo sveikata rizikuojame gerokai mažiau. Nors yra tyrimų, rodančių, kad kai kurie, žmogui nebūdingomis formomis pateikiami papildai, gali kenkti organizmui, ši žala nėra tokia didelė, kaip cheminių vaistų atveju. Todėl žmonės bando iš išorinių požymių arba kraujo tyrimų išsiaiškinti ko jiems trūksta ir papildyti savo racioną tuo mikroelementu ar vitaminu. Tai labai aiškus metodas – trūksta geležies – suvalgiau, pagerėjo. Trūksta vitamino C – pavartoju tablečių  ir jau gerai. Iš tiesų gana paprasta, yra tik du klaustukai. Pirma, sužinoti ko iš tikrųjų mums trūksta – nes paprastas kraujo tyrimas visų trūkumų neparodys. Antra, surasti to elemento šaltinį, kurį organizmas gerai įsisavina. Žinia, kalcio papildų rinkoje yra visokių, o sergantys osteoporoze gali pasakyti, kad jų efektyvumas labai individualus. Jei žmogui nepadėjo kažkoks papildas, labai gali būti kad a) jo organizmas blogai jį įsisavino, b) vitaminas, ar mikroelementas, kurio atrodė kad trūksta, nebuvo tikroji negalavimo priežastis.

Dar daugiau tikimo ar netikimo atvejų bus jei naudosime kompleksines priemones, tokias kaip vaistingieji augalai, eteriniai aliejai, gydomieji masažai ir pan. Nes augalas nėra jo cheminių elementų paprasta suma, pvz., turi baltymų, vitamino A ir polinesočiųjų rūgščių omega 3, dar kokių antioksidantų ir todėl stiprina imunitetą. Kiekvienas augalas yra sudėtinga sistema ir jis sąveikauja su žmogaus – dar sudėtingesnio organizmo – sistema toli gražu netiesiškai. Pavyzdžiui, tokiame mums įprastame čiobrelyje vien antioksidantų yra nemenkas sąrašėlis . 

Todėl tie patys augalai, kurie klasifikuojami kaip turintys tas pačias savybes, skirtingus žmones skirtingais atvejais gali veikti skirtingai. Tarkim vieniems nuo nevirškinimo gali padėti pankolis, kitiems kmynas, tretiems kardamonas, dar kitiems – aitrioji paprika (čili). Aš jau nekalbu apie tai, kad kai kurie žmonės atskiriems augalams gali būti alergiški. Bet tai nereiškia, kad kiti, nepadėjusieji augalai, iš principo nepadeda virškinimui.

Neveltui subtilesni metodai, tokie kaip biodinaminė kosmetika, aromaterapija, Bacho žiedai, siūlo žmogui vadovautis ne teoriniu vaistinio augalo poveikio aprašu (kuris sudarytas remiantis ilgalaikiais stebėjimais ir tyrimais), o įsijausti į patį augalą. Pajusti jo kvapą, vizualizuoti pavidalą, pajusti spalvą, faktūrą. Daug labiau tikėtina, kad mes taip teisingai suprasime to augalo mums siunčiamą informaciją, nei skaičiuodami ir derindami šimtus jo sudedamųjų dalių, kurias mokslas jau atrado ir įvardino. O kiek dar neatrado? Be to, reikėtų prisiminti, kad šios kombinacijos tebėra mokslo menkai ištirtos. Kaip taisyklė, istoriškai plačiai ir seniai vartojamų vaistingųjų augalų mokslinių tyrimų išvadose rašoma, kad pastebėta, jog augalas turi tam tikrą poveikį x, bet kas konkrečiai jį sukelia, nėra aišku. Pavyzdžiui, vitaminas C ar taninai? O gal ir tas, ir tas, ar dar kas nors trečias, ketvirtas ir t.t. O gal vis dėl to tas augalas visumoje – toks, kokį jį gamta sukūrė?

Šiuolaikiniam technokratinio mentaliteto žmogui gali atrodyti naivios senųjų gydymo tradicijų sistemos, kur augalai klasifikuojami pagal skonį ar spalvą. Tačiau nieko keisto tame būti neturėtų, nes juk tam tikromis savybėmis pasižymintys elementai šiuos išorinius požymius sukelia, o žmogus negali vaikščioti su chemijos laboratorija nuolat matuodamas kiek ir ko konkrečiame maisto produkte yra. Beje, mitybos mokslas, panašu, kad suka būtent ta linkme. Nuolat smulkėjantys ženklinimo reikalavimai netiesiogiai skatina gamintojus nenaudoti natūralių ingredientų, o tik išskirtas jų atskiras dalis (pvz., baltymus, skaidulas ar pan.), nes tik jas galima vienareikšmiai išmatuoti ir palaikyti kiekių stabilumą. Juk gamtoje kiekvienas, netgi tos pačios kasyklos druskos kristalas, netgi tos pačios pievos čiobrelis, netgi tos pačios karvės pieno kibiras savo chemine sudėtimi yra kitoks.

Panašiai svarstydami galime lengvai pamatyti, kodėl negali būti ir visiems tinkamos dietos. Ne tik dėl to, kad mūsų organizmai skirtingi, jų trūkumai ir privalumai skirtingi, gyvenimo būdai skirtingi, požiūriai į savo kūną skirtingi. Vienam gali pakakti pakoreguoti savo mitybą išmetant gyvulinės kilmės riebalus ir jo cholesterolis sumažės, kitam tai gali nepadaryti jokios įtakos. Mat ne tai buvo šio žmogaus aukšto cholesterolio priežastis. Lygiai taip pat kažkas pakeis savo gyvenimo kokybę pakeitęs kavą cikorijų ar miežių kava, kitam tai bus tik nuolatinis vargas ir valios išbandymas. Tačiau dieta (mitybos koregavimas), kaip sveikatingumo priemonė skiriasi nuo papildų ar vaistingųjų žolelių vartojimo. Viena vertus tam reikia daugiau valios, nes kaip taisyklė, tenka atsisakyti tam tikrų mėgstamų produktų ar riboti jų kiekius. Kita vertus, tokių dietų įtaka sveikatai, jei neįgyja fanatizmo bruožų, nekelia jokios grėsmės. Blogiausiu atveju gali paleisti vidurius ar kartą kitą sustoti skrandis persivalgius žalių daržovių ar padauginus riešutų. Žinoma, į tai būtina reaguoti ir kiekius prisitaikyti.

Tačiau naivu būtų manyti, kad visi, visada ir visus negalavimus gali išsigydyti vien maisto pagalba.
Jau visų pirma dėl to, kad natūralaus šviežio maisto galime gauti, net ir stengdamiesi, labai nedaug. Nes patys jo neauginam ir negaminam. Taip pat dėl to, kad maistas nėra vienintelis mūsų sveikatą lemiantis veiksnys. Kai sveikos mitybos skeptikai replikuoja, jog jų seneliai valgė riebiai ir sočiai ir gyveno sveiki ilgai ir laimingai, tai gali būti tiesa, bet visai ne argumentas. Riebiai ir sočiai valgantys seneliai dienas leido dirbdami fizinį darbą gryname ore, o ne sėdėdami prie kompiuterio dirbtinai kondicionuojamuose biuruose miestų daugiaaukščiuose. Vakarus leido jie taip pat ne spoksodami į televizorių, o nuo atstumo A iki B eidavo savo kojomis, o ne važiuodavo automobiliu. O ir tas sotus bei riebus maistas buvo be pesticidų, GMO, trąšų, cheminių konservantų, dažiklių, kvapiklių ir kitų mūsų patogaus gyvenimo atributų. Judėjimo, gryno oro, kūrybinės veiklos, teigiamų emocijų įtaka sveikatai yra ne mažesnė nei maisto, bet kadangi tie dalykai mažiau apčiuopiami, mes mažiau linkę į juos kreipti dėmesio.
Žmogus gyvena Žemėje ir yra jos gyvosios sferos dalis. Apsižvalgę galim pamatyti, kad nei vandenys, nei miškai, nei dirvožemiai nėra sveiki, kodėl turėtume būti mes? Santykiai tarp mūsų nėra sveiki jau seniai – juk kiek istorija mena, žmonės žudė vieni kitus siekdami turtų bei valdžios  - visiškos kūno bei proto materijos. Tai vyko prieš šimtą metų ir vyksta dabar, didesniu ar mažesniu mastu visiškai šalia.

Tad kodėl mes turėtume pasveikti tik suvalgę kokią kapsulę ar tabletę materijos? Kita vertus, jeigu visais laikais žmogus ieškojo vaisto nuo visų ligų, gal jis vis dėl to egzistuoja? Iš to, kas čia aptarta (ir dar labiau iš to, kas liko tarp eilučių), turėtų būti aišku, kad materialioje plotmėje tokio vaisto nėra ir būti negali. Nes kiekviena materija, kad ir kokia sudėtinga ji būtų, yra baigtinė ir ribota. O žmogaus organizmo sąveikos su „vaistu“ variantų yra begalybė.
Tačiau nėra viskas taip liūdna. Išsiaiškinę, kad laiko, mūsų suvokiamos erdvės ir mūsų proto apibrėžtoje erdvėje tokio vaisto nėra, galime jo ieškoti kitur - dieviškame žmogaus prade, kurį labiausiai esame užmiršę.

2012 m. sausio 13 d., penktadienis

Nepatogi tema apie higieną ir medvilnė

Moteriški higieniniai įklotai – tikrai labia nepatogi tema. Pirma todėl, kad moterims tas laikas ir viskas kas su juo susiję yra nepatogu – nesvarbu ką suoktų baltais getrais apsitempusios higieninių įklotų reklamos mergaitės. Reikia pridurti, kad tas laikas nepatogus ne tik moterims, bet ir jų šeimų nariams.
Antra. Labai nepatogu pripažinti ir pirštu baksnoti, kad moterys, kurios paprastai daug jautresnės gamtai ir labiau rūpinasi ekologija, yra kaltos dėl vienų labiausiai savartynus užpildančių šiukšlių – panaudotų higienos priemonių. Statistika skelbia, kad per metus į šiukšlynus išmetama apie 7 milijardų panaudotų tamponų ir apie 13 milijardų panaudotų įklotų. Vaizdelis labai nemalonus ir nepatogus aptarinėti (gerai, kad kvapo nesijaučia).



Kūdikių čia net neminėsiu – jų sauskenės taip pat svariai prisideda prie šiukšlynų pilnėjimo, o dėl jų naudojimo svariausią žodį taria mamos. Tačiau sauskelnių problema gerokai keblesnė nei įklotų – mat populiarios ekologiškos sauskelnės suyra tik apie 50-60% (kol kas, gal greitai paplis “žalesnės”), o daugkartiniai vystyklai taip pat ne išeitis, nes sunaudojama daug vandens ir skalbiklių (ne tik ekologiškų). Taigi alternatyvos ne tokios paprastos, o ir kūdikius turinčios mamos yra ne ta gyventojų grupė, kuriai labiausiai derėtų priminti apie bendras mūsų problemas – joms ir savų per akis.
Trečia. Labai nepatogu ne medicininiame žurnale rašyti apie moteriškas ligas, kurių buvimui ar nebuvimui didelės įtakos turi naudojamos higienos priemonės. Mačiau nuotraukų, bet jums nerodysiu, nes nelabai estetiška. Taip pat yra moteriškų ligų su sudėtingais pavadinimais (pvz., vulvodynia), kurių prevencijai, o kartais net gydymui, įtakos turi naudojamos higienos priemonės.

Tačiau tema turi ir vieną labai stiprų gerumą  – problema yra išsprendžiama. Kas, ekologijos tematikoje, yra ne taip jau dažna.
Taigi pradėkim nuo pačios problemos. O ji yra masinis iš sintetinio pluošto pagamintų higienos priemonių naudojimas. Šios priemonės neretai moteriai sukelia sveikatos problemų (apie ką jos net neįtaria), o išmestos lauk visiškai nesuyra ir lieka gulėti sąvartynuose, groviuose, vandenynuose, kur sukelia papildomų pavojų jų gyventojams.
Kas žino iš ko gaminami populiarūs moteriški higienos įklotai ir tamponai? Iš esmės iš naftos. Dauguma rinkoje parduodamų higieninių įklotų ir tamponų yra gaminami naudojant plastiką, naftos chemijos produktus, superabsorbentus polimerus, viskozę, geriausiu atveju chemiškai apdorotą celiuliozę. Į jų sudėtį įeina cheminės medžiagos ir sintetiniai kvapai.
Sukuriamos labai pigios, patogios, nepralaidžios, netgi švelnios medžiagos, kurios gerai atlieka “apsaugos nuo pratekėjimo” funkciją, bet kaip ir nemažai kitų patogių daiktų, turi rimtų šalutinių poveikių sveikatai ir gamtai. Ant šios produkcijos dėžutės sudėtis paprastai nerašoma. Sudėtį rašo tik tie, kurie gamina iš natūralių medžiagų: medvilnės, cukraus audinio, celiuliozės. Tačiau įdomu tai, jog nepaisant visuomenėje jau gana plačiai paplitusio įpročio išsiaiškinti (kad ir lupos ar google’o pagalba) gaminio sudėtį, niekas viešai nekelia klausimo, iš ko pagaminti masiškai vartojami higieniniai produktai.  Ypač kai jie supakuoti dailiose dėžutėse, iškvėpinti ramunėlėmis, padabinti gėlytėmis, o į pavadinimą įeina žodžio “medvilnė” užuominos.

Dar daugiau, Europos vartotojų tyrimas parodė, kad dauguma moterų mano, jog jų naudojamos higienos priemonės yra pagamintos iš 100 proc. medvilnės. Dar keistesnė yra priežastis, kodėl respondentės taip mano - mat šie gaminiai yra balti. O iš tiesų į labai baltus daiktus reikėtų žvelgti įtariai. Mat net švariausiai išskalbtas baltas audinys nebus švytinčiai baltas. Ryškų baltumą galima išgauti tik su optiniais balikliais – jie sukuria optinę baltos spalvos apgaulę. O plačiausiai naudojamos (pigiausios) higienos priemonės balinamos chloru arba dioksinu, kurių likučiai, esantys gaminyje, yra potencialiai kenksmingi. Taigi akinamas baltumas nėra joks kokybės ženklas. Bet tenka pripažinti, kad nepaisant argumentų, daugeliui žmonių jis visgi yra. Prieš keleta metų vienas ekologiškų kūdikių sauskelnių gamintojas pakeitė savo gaminių spalvą – iš perdirbto popieriaus spalvos į baltą. Mat jų tyrimai Vokietijoje parodė, kad klientai tokios pageidauja. Balina jie, žinoma, nekenksmingomis priemonėmis, bet įmonė naudoja papildomus išteklius tik todėl, kad vartotojai taip supranta produkto gerumą.

Todėl visai nekeista, kad populiarieji moteriškos higienos prekiniai ženklai investuoja į baltumą, patogumą, gamybos atpiginimą ir reklamą. Jei klientų pagrindinis noras yra gauti baltą gražų daiktą už minimalią kainą, gamintojas tuos norus vykdo. Kai klientės pradės domėtis iš ko ta balta graži servetėlė pagaminta, tik tada atsiras stimulas investuoti į pačias medžiagas, keisti sintetiką natūraliomis.

Yra rinkoje ir natūralių higienos įklotų bei tamponų. Jie gaminami iš ekologiškos medvilnės, paprastos medvilnės, medvilnės su celiulioze, cukraus audinio. Viena puikiausių medžiagų higienos priemonėms yra ekologiška medvilnė. Joje nėra ir pesticidų likučių (ko gali būti paprastoje medvilnėje). Lyginant medvilnę su celiulioze, pirmoji yra pranašesnė ir sveikatos, ir gamtosaugos prasme. Celiuliozės gamybos procese medžio pluoštui suardyti naudojami stiprūs chemikalai, kurie yra žalingi kūnui ir aplinkai. Iš 100 kg medvilnės gaunama 95 kg medvilnės pluošto, iš 100 kg chemiškai apdorotos medienos gaunama 50 kg celiuliozės pluošto.



Pati medvilnė išmesta suyra visiškai, įklotų atveju lieka tik plona nuo neperšlapimo sauganti juostelė – taigi nesuyra tik 1-10% gaminio. Medvilniniai tamponai suyra visiškai.  Įprastinių įklotų ir tamponų atveju proporcijos yra priešingos – nuo 90 iki
100% gaminio lieka gulėti žemėje arba plaukioti vandenyje. Medvilnė užauga kasmet, jai nuimti ir perdirbti nebūtina naudoti jokių kenksmingų procesų.  
Medvilninės higienos priemonės yra palankios sveikatos prasme. Medvilnė laidi orui, leidžia kūnui kvėpuoti;  sukuria optimalią drėgmę, mažina odos sausumą, nepakeičia makšties gleivinės natūralios rūgštinės terpės; hipoalerginė, t. y, sumažina ir padeda išvengti sudirginimų, alergijų ir infekcijų rizikos; švelni odai; gerai sugeria.
Intymios vietos sudirgimai moteriai nėra smulkus diskomfortas. Šiais laikais daugybė moterų dėl to kenčia paraudimą, deginimą, skausmą. Šių sutrikimų priežastys sunkiai diagnozuojamos ir gydomos vaistais. Atrodo, nei šis nei tas ryti vaistus, kai priežastis gali būti netinkami įklotai. Gal sveikiau būtų juos pakeisti bent kuriam laikui ir pažiūrėti, ar situacija negerėja. Netgi finansiškai tai apsimokėtų, nepaisant aukštesnės medvilninių įklotų kainos.
Kitas nepageidautinas, bet įprastose higienos priemonėse esantis, ingredientas yra superabsorbentai. Tai modernios cheminės medžiagos, kurios “užrakina” išskyras ir neleidžia joms pratekėti. Kodėl, jūsų manymu, reklamoje rodomos merginos su bikini jaučiasi “taip saugiai”? Todėl, kad nuo pratekėjimo saugo superabsorbentai. Tačiau “užrakinus” išskyras, bakterijos neužsirakina. Jei higieniniai įklotai keičiami rečiau (o tokia ir yra modernių medžiagų idėja), drėgnoje šiltoje terpėje bakterijos kuo puikiausiai dauginasi ir gali paplisti aukštyn tiek į makštį, tiek į šlapimo takus ir sukelti infekcijas.  Superabsorbentai taip pat didina TŠS – toksinio šoko sindromo - riziką.
Tiesa, šių sudirgimų buvimas ir stiprumas priklauso nuo individualaus organizmo atsparumo. Ir susirgę pūslės uždegimu nežinosime dėl ko konkrečiai susirgom, tad galim manyti, kad tikrai ne nuo įklotų. Taip pat galima manyti, kad TŠS niekada neištiks. Žinoma, po metų kitų, atsiradus problemoms, nuomonė gali pasikeisti. Tačiau bet kuriuo atveju gamtos teršimo argumentas turėtų veikti. Nebent būtų visai prastai su vaizduote, o realiai gyvenime niekada nebūtų tekę valyti senų šiukšlynų, kur nors miške, senoje sodyboje ar pan.
Lietuvos rinkoje yra visų minėtų rūšių sveikatai ir gamtai draugiškų higienos priemonių: įklotų, tamponų, daugkartinio naudojimo menstruacinių taurelių iš silikono (pvz., Mooncup).
Iš natūralių medžiagų pagaminti tamponai ir įklotai yra brangesni nei populiarieji plastikiniai. Tačiau reikia atidžiai skaityti pavadinimą bei sudėtį. Mat kaip ir kosmetikoje, yra nemažai pseudonatūralių. Pvz., su ramunėlių ir alavijo ekstraktu, žaliame pakelyje,  
pristatomų kaip panašus į medvilnę, medvilnės minkštumo, tarsi medvilnė, 100% medvilnė sąlytyje su oda ir panašiai, tai visiškai nereiškia, kad reklamuojamos prekės pagamintos iš šio pluošto. Tie, kurie iš tiesų švaros priemones gamina iš medvilnės ar kitų natūralių medžiagų, tai pasako tiesiai ir be užuolankų.