Klausimas
tikrai nėra vien kulinarinis. Nors žinome, kad yra virėjų, kurie gamindami
sugeba sugadinti net paprasčiausius maisto produktus (tą reikėtų pasakyti
beveik apie visus kavinėse pateikiamus bulvinius blynus). Tačiau šį kartą noriu
pakalbėti apie maisto naudojimą nevalgomų produktų gamyboje ir augalinę žaliavą
kaip kokybės kriterijų.
Kai norime
išsiaiškinti maisto, kosmetikos ar higienos prekės „gerumą“, nagrinėjame
sudėtį. Pirmasis kylantis klausimas yra - iš kokios žaliavos daiktas
pagamintas. Jei tai maisto produktas, norėtųsi, kad jis susidėtų iš kitų maisto
produktų, o ne sintetinių jų pakaitalų. Jei tai kosmetika ar higienos prekė –
kad žaliava būtų ne įvairių pavidalų nafta ir ne gyvūnų dalys (taip bent
apibrėžia natūralios bei ekologiškos kosmetikos standartai), bet minimaliai
pakeisti gamtos kūriniai: mechaninio spaudimo augalų aliejai, ekstraktai,
eteriniai aliejai, mineralai.
Vertindami
skalbiklių ar ploviklių „žalumą“ taip pat, visų pirma, atkreipiame dėmesį į
žaliavą. Augalinė žaliavos kilmė neabejotinai yra svarbus kriterijus
sprendžiant apie daikto potencialią naudą ar žalą mūsų sveikatai. Tačiau toli
gražu nepakankamas. Kitaip sakant, ne viskas, kas galėjo tapti maistu, maistu lieka.
Kodėl toks
klausimas apskritai kyla? Todėl kad neretai argumentas apie augalinę kilmę
priimamas kaip pakankamas daikto natūralumo įrodymas. Manau, tai susiję labiau
ne su argumentacija ir mąstymu, o su emocija. Matydami gražų saulėgrąžų ar javų
lauką, pagalvojame apie normalų tikrą maistą, kurį galima iš šių kultūrų
pagaminti, todėl asociacija yra šilta ir teigiama.
Nesvarbu,
kad gaminama bus kas nors kita (pvz., prabangi degtinė, benzinas ar maisto
priedas). Bet juk biokuro mes nevalgom. Rapsų aliejų valgom, o kuro ne – nors
žaliava ta pati. Lygiai taip pat nevalgom iš obuolių pagaminto buitinio
valiklio, nors iš tų pačių obuolių galim gaminti kasdiena valgomus įprastus
produktus: marmeladus, actą, netgi vyną.
Gaminant
ekologiškas švaros priemones daugiausiai naudojama augalinė žaliava (pvz.,
Europos Sąjungos Eco-gėlytės standartas leidžia naudoti ir naftos chemijos, tik
riboja kiekį), kai kurie gamintojai sau taiko aukštesnį standartą ir gamina be
naftos. Tačiau ta pati augalinė žaliava technologiškai gali būti apdorota labai
įvairiai. Prastos kokybės augalinė žaliava gali būti pigesnė netgi už naftą.
Todėl vien pagal šį kriterijų pasirinktas eko ženkliukais pasipuošęs ploviklis
gali pasirodyti ne toks jau ir švelnus ir efektyvus, nors kaina itin patraukli.
Nors
didžioji dalis šiandien suvartojamos kosmetikos tebegaminama iš naftos,
augalinė žaliava čia taip pat naudojama plačiai. Tačiau su ja elgtis perdirbimo
metu taip pat galima visaip – ją galima perdirbti labiau natūraliais būdais
(pvz., spausti mechaniškai, daryti ištraukas, distiliuoti, fermentuoti), o
galima išskirti tam tikras dalis cheminiu būdu. Natūralios ir ekologiškos
kosmetikos standartai visa tai aprašo ir pagal perdirbimo būdus (žinoma, ir
pagal žaliavos kilmę) priskiria ją natūraliai arba ne. Kadangi standartų yra
įvairių, tai ir tas pats kosmetikos gaminys gali būti skirtingai
suklasifikuotas skirtingų sertifikavimo institucijų.
Iš augalinės
žaliavos šiandien gaminama ir sintetinį plastiką pakeičianti pakuotė. Ji yra
neabejotinas pasiekimas, nes neteršia gamtos. Tačiau juk dėl to mes jos neimame
valgyti.
Lygiai taip
pat neturėtume valgyti maisto su priedais, vien dėl to, kad tie priedai
pagaminti iš augalų. Visuomenei beveik išmokus apie tai, kad mononatrio
glutamatas E621 ir kitos dirbtinai į maistą pridedamos glutamo druskos yra
žalingos, pasigirsta kontrargumentas, kad esą ko čia tų priedų bijoti, juk jie
gaminami iš natūralių produktų, tokių, pvz., kaip ryžiai.
Taip, tačiau
kaip minėjau, iš ryžių galima pagaminti pačių įvairiausių dalykų ir nebūtinai
jie bus valgomi. Tiesa, glutamo druskų esama daugelyje maisto produktų, yra
mūsų organizmui reikalinga ir tokio pat pavadinimo esminė amino rūgštis. Tačiau
tos druskos, esančios ryžiuose ar pomidore, yra visiškai kitas daiktas negu
dirbtiniu būdu iš jų išgautos ir dirbtinai pridėtos į kitą maistą.
Mes galime
prie dviejų sveikų pomidorų pridėti du, gauti keturis pomidorus, o po to juos
vėl po du padalinti. Bet mes negalime išskirstyti pomidoro į jo chemines
sudedamąsias dalis ir po to vėl jas sudėti į tikrą vaisių. Matematiškai sakant,
visuma visada didesnė už sumą. Tai žino kiekvienas, kuris ragavo iš koncentrato
padarytų sulčių (kur buvo atskirtas tik vanduo!) ir spaustų iš tikrų vaisių.
Taigi ar iš
ryžių pagamintas dirbtinis glutamatas, ar sintetinis rožių eterinis aliejus yra
taip toli nuo ryžių ir rožių, kad net nesimato. Ir tai labai gerai parodo mūsų
organizmas. Mūsų organizmas, nepaisant mūsų dažno užsimiršimo, yra biologinis
produktas. Jis nėra kompiuteris, į kurį laisvai galime instaliuoti skirtingas
funkcines programas, pvz., virškinimo. Todėl jis atpažįsta pomidore ar ryžiuose
esantį glutamatą ir jį sėkmingai suvirškina, ir neatpažįsta kitu „formatu“
pateiktojo ir jį atmeta. Jei tenka ilgai atmetinėti, suserga.
Panašus
procesas vyksta ir su visais nenatūraliai perdirbtais (rafinuotais) produktais,
tokiais kaip, pvz., rafinuotas aliejus ar baltas cukrus. Tokiu pavidalu ir
koncentracija mūsų organizmas nemoka jo virškinti, todėl vargsta ir serga. Gal
po kelių šimtų metų išmoks, bet vargu ar mus tokia perspektyva guodžia.
Kalbant apie
įvairius dirbtinius stipriklius (skonio, kvapo, vaizdo), svarbu turėti omenyje,
kad mūsų smegenys mielai pripranta prie naujų, stipresnių nei natūralūs,
dirgiklių ir nebesidomi silpnesniais. Taip mums norisi vis daugiau, saldžiau,
smagiau, ryškiau ir visaip kitaip labiau, kas veda į visapusišką nutukimą (ne
tik kūno).
Taigi
apibendrinant, labai svarbu, iš ko daiktas pagamintas. Gerai, kai jis
pagamintas iš augalinės žaliavos. Ypač gerai gamtosaugos prasme, nes iš naftos
pagaminti daiktai išmesti lauk gamtoje nesuyra, o iš augalų - suyra. Tačiau
žmogaus sveikatai ne mažiau svarbu ir kaip jis pagamintas. Nes inžinieriai ir
technologai, kaip ir virėjai, gali pagaminti šedevrą, o gali ir nuodą. Juolab,
kad jie ne visada žino, kaip vartotojai ar kiti perdirbėjai sugalvos jų kūrinį
panaudoti.
Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą