Lietuvoje
ekologiškumas jau buvo ir įdomybė, ir banalybė. Manau, pats laikas
išsiaiškinti, kas tai iš tikrųjų yra, kai kalbama apie daiktus.
Kai
atsiranda naujas žodis, jis žymi naują, išskirtinį, šiek tiek paslaptingą
daiktą. Kai tas daiktas tampa madingu, žodis savaime ima įgauti naujas
reikšmes, kurios nelabai jam būdingos. Tik po kurio laiko, ažiotažui nuslūgus,
galime daiktus vėl vadinti savais vardais.
Kaip neretai
ir atsitinka, didžiausios painiavos į šią sąvoką įnešė formalizavimai ir
reguliavimai. Visų pirma, vertimas – „ekologiškas“ yra vertimas iš angliško
„organic“ arba vokiško „bio“ – būtent šiomis kalbomis kalbančiose šalyse
susiformavo tokia produktų grupė, jų gaminimo bei vartojimo tradicija. Bėda ta,
kad lietuviškai taip pat egzistuoja žodis „organinis“, kuris turi kiek platesnę
reikšmę nei ekologiškas.
Kai sakome
„organinis maistas“ ar „organinis kremas“, turime omenyje, kad produktas yra
kiek galima mažiau perdirbtas. Pagal prasmę tai būtų arčiau žodžio „natūralus“,
nei „ekologiškas“. Panašias prasmes nurodo ir žodis „bio“ (biologinis). Kai
vartojame žodį „ekologiškas“, visų pirma pagalvojame apie ekologinį ūkį, t.y.,
produkto žaliavą. Pagal galiojantį standartą, ekologiškas ūkininkavimas yra
nenaudojant GMO, pesticidų, herbicidų, ribojant sintetines trąšas, auginant
skirtingas kultūras (ne monokultūriniai ūkiai, kaip būdinga industrinei
žemdirbystei).
Tačiau retas
vartotojas pagalvoja, kad ekologiško produkto ir perdirbimo (saugojimo) būdas
yra ekologiškas – kuo mažiau keičiantis natūralią produkto prigimtį. Viešumoje
tai žinoma kaip produktai be „E“. „Be E“ irgi gerokai klaidina. Visų pirma dėl
to, kad ne visi E yra kenksmingi ar sintetiniai. Antra, dėl to, kad kai kurie
„ne E“ taip pat kenkia. Pavyzdžiui, dujos ar spinduliai, kuriais apdorojami
neekologiški prieskoniai, kad juose nesiveistų gyvūnėliai.
Tačiau kaip
jau išversta, taip. Turim žodį „ekologiškas“, tai jį ir naudojam. Taigi
lietuviškai nėra tokios kategorijos, kaip organinis arba bio produktas. Yra
tiktai ekologiškas.
Kita
priežastis, dėl ko ekologiškumo sąvoka tapo gerokai iškraipyta, yra teisė.
(Nieko keista, tikriausiai nėra žmogaus veiklos srities, tolimesnės nuo gamtos
ir natūralumo, kaip teisė). Ekologiško produkto sąvoka yra apibrėžta teisiškai,
t.y., formaliais kriterijais. Dar daugiau, ji yra apibrėžta skirtingai,
skirtingose šalyse ir skirtingoms produktų grupėms.
Pvz.,
Europos Sąjungoje galioja bendras ekologiško maisto standartas, tačiau
kosmetikos ir higienos standartai skiriasi, priklausomai nuo sertifikuojančios
institucijos. Taigi kremas gali būti ekologiškas pagal prancūzišką "Ecocert", ir
visai neekologiškas pagal Didžiosios Britanijos sertifikuotojo „Soil
Association“ priimtus standartus. Nors sausainis, pienas ar riešutinis
kremas, turės teisę vadintis ekologišku tik tada, kai atitiks kriterijus visose
ES šalyse. Taip pat panašius kriterijus ekologiškam maistui turi JAV, Australija ir kitos šalys,
kur ši sąvoka naudojama.
Dėl pačių standartų pakankamumo ir patikimumo nuomonės vėl skiriasi. Yra standartai, kuriais pasitikima (pvz., vokiški ar britų), yra tokie, kuriais žmonės abejoja. Lygiai taip pat vieni kraupsta nuo to, kad ekologiškas standartas nereglamentuoja nitratų kiekio, kiti nesupranta, kodėl reikėtų vengti GMO. Taigi ekologiško produkto sąvoka, nors labai griežtai ir brangiai sureguliuota (išlaidos biurokratijai sudaro nemenką ekologinės produkcijos kaštų dalį), visgi lieka pakankamai laisva interpretacijoms.
Dėl pačių standartų pakankamumo ir patikimumo nuomonės vėl skiriasi. Yra standartai, kuriais pasitikima (pvz., vokiški ar britų), yra tokie, kuriais žmonės abejoja. Lygiai taip pat vieni kraupsta nuo to, kad ekologiškas standartas nereglamentuoja nitratų kiekio, kiti nesupranta, kodėl reikėtų vengti GMO. Taigi ekologiško produkto sąvoka, nors labai griežtai ir brangiai sureguliuota (išlaidos biurokratijai sudaro nemenką ekologinės produkcijos kaštų dalį), visgi lieka pakankamai laisva interpretacijoms.
Aš manau,
kad nepaisant įvairiarūšio bambėjimo šia tema, laisvė yra labai gerai.
Visų pirma
dėl to, kad nors vienoje srityje netriumfuoja standartizacijos manija. Antra,
todėl, kad standartas apskritai negali būti ekologiškas, o juo labiau
organinis. Trečia, todėl, kad verčia pirkėjus domėtis ekologiškos produkcijos
gamintojais ir pardavėjais, kas pastariesiems suteikia motyvą dirbti. Nes jei
vartotojai pasikliautų tik standartais, jiems svarbūs taptų tik taisyklių
kūrėjai (politikai) ir jų vykdytojai (valdininkai), o verslui nebereiktų
domėtis vartotojų nuomone, pakaktų vykdyti teisės aktus.
Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą