Vaistas nuo visų ligų

Visais laikais žmonija ieškojo vaisto nuo visų ligų: gyvybės eleksyro, nemirtingumo akmens, gydančio palytėjimo ir panašių dalykų. Ir aišku kodėl – juk nėra žmogui didesnio rūpesčio, kaip skausmai ir vargai dėl savo kūno, proto ir sielos.

Šiandieninis žmogus ypač susirūpinęs kūnu. Nebūtinai dėl to, kad yra sąmoningas materialistas – t.y., mano, kad materija nulemia sąmonę - nors ir tai daro didelę įtaką. Materialistiniai minties sąjūdžiai XIX a. sukūrė stiprias mokslo ir visuomeninio gyvenimo sroves, tokias, kaip darvinizmas, marksizmas ir iš jo išplaukęs socializmas, kurie daro didžiulę įtaką šiuolaikinio pasaulio politinei minčiai.
Šiandieninė mūsų civilizacija yra ypač materiali – ji akcentuoja visa, kas apčiuopiama, ypač tai pasakytina apie Vakarų civilizaciją, ir jos smaigalį – mokslą. Vakaruose mokslas atsiskyrė nuo religijos ir šios dvi esminės žmonijos veiklos tapo ne bendradarbiaujančios ir vienas kitą papildančios, o konkuruojančios. Pastaraisiais amžiais mokslas šioje kovoje laimi ir stumia religiją į viešojo gyvenimo paribius. Tai neabejotinai tik stiprina mūsų kultūros materialistinį aspektą. Žmonės mato materiją, ją tyrinėja, pažįsta, ja tiki ir pasitiki. Netgi dievina. Analogiškai savo asmenyje žmonės rūpinasi, investuoja, vertina materiją – kūną ir protą, ir tik laikas nuo laiko prisimena savo neapčiuopiamą asmenybės dalį – dvasią.

Liga ir kančia yra vos ne vienintelis dalykas, primenantis jam apie kūno ir kitos materijos laikinumą bei nepatikimumą ir priverčiantis atsigręžti į nematerialius pasaulio ir savo būties aspektus. Kai kurios filosofinės ir gydymo sistemos dėl šių priežasčių labai pozityviai žvelgia į ligą, kaip kreipiančią mūsų mąstymą nuo materijos prie gilesnių ir subtilesnių dalykų.

Nepaisant šio totalinio materializmo, tebėra gyvos ir naudojamos holistinės medicinos, kurių yra pačių įvairiausių - tradicinės, tūkstantmečių istoriją turinčios, kinų, Tibeto, ajurveda, indėnų, šamanų ir t.t., ir palyginti neseniai atsiradusios, tokios kaip aromaterapija, homeopatija, judesio terapija, Bacho žiedai ir t.t. .  Viena vertus, tai atrodo keista – juk Vakarų šalyse praktiškai visos viešosios lėšos skiriamos tik oficialiosios (alopatinės) medicinos tyrinėjimams, kitas stambiausias investuotojas į medicinos tyrimus – farmacijos kompanijos – taip pat deda lėšas į materialių gydymo priemonių (vaistų) gamybą ir išradimus. Ši (materialistinė) medicina yra įtvirtinta teisės aktais, kaip medicina, o visoms kitoms toks statusas nesuteikiamas. Tiesa, skirtingose šalyse teisinė situacija skiriasi - kai kurios šalys pripažįsta ir dalį kitų gydymo sistemų, tačiau toli gražu ne visos ir ne visas. Oficialioji medicina disponuoja teisinėmis ir viešinimo galimybėmis, tokiomis kaip medicinos studentų vadovėlių formavimas, oficiali sveikatos ir profilaktikos politika, privalomas vakcinavimas, sveikatos patikrinimai, informacija apie ligų profilaktiką, ankstyvąją diagnostiką ir pan. Televizijos laidos, kita žiniasklaida transliuoja būtent šios medicinos žinutę, nes kitų sistemų atstovai, būdami legaliai nepripažinti kaip gydytojai, gali kalbėti tik kaip asmenys su savo nuomone, o ne mokslinės tiesos skleidėjai. Žinutė yra ši – Jūsų ligos yra dėl kūno (arba) proto defektų, kuriuos mes galime objektyviai išsiaiškinti ir pataisyti: vaistais, prietaisais, chirurginėmis priemonėmis.
Jei pasigiliname daugiau, atrandame, kad ir tarp oficialios medicinos specialistų nėra vieningo sutarimo nei dėl daugelio ligų priežasčių, nei dėl gydymo metodų efektyvumo, pvz., aukšto cholesterolio, nutukimo, osteoporozės, vėžio. Dėl galimybių išgydyti alergijas, kurių įvairovė ir mastai tik auga, apskritai nutylima.

Kita vertus, keista neatrodo. Juk kuo žmogus labiau gręžiasi nuo savo dieviškos esmės, tuo blogėja jo būklė ir tuo dažniau jis serga. Kuo labiau jis serga, tuo mažiau jam rūpi principai ir atitikimas pasaulėžiūrai, tuo daugiau rūpi rasti būdą pasveikti. Taigi žmonės plečia požiūrio į ligą bei sveikatą lauką, pasiremdami kitomis, oficialiai nors ir nepaneigtomis, bet ir nepalaikomomis teorijomis, kurios į kūno ligas žvelgia kaip į nukrypimo nuo organizmo pusiausvyros pasekmes, o ne priežastis. Tada svarbu tampa ne tik ką žmogus valgo, kaip mankštinasi ir miega, bet ir ką mąsto, ką skaito ir žiūri, kokie jo santykiai su savimi, šeima, kolegomis, darbdaviais, bendrapiliečiais, politikais, gamta ir visu pasauliu.

Taigi viena esminių priežasčių, kodėl nėra vaisto nuo visų ligų yra ta, kad mes ne ten jo ieškome. Kūno ir proto ligų priežastys glūdi giliau, o vaistai, kuriuos mes suprantame kaip vaistus (tabletė, operacija, procedūros, netgi sanatorija) yra viso labo tik problemos pasekmių šalinimo priemonė. Kuri taip pat gali būti visokia: ilgalaikė ir trumpalaikė, efektyvi ir neefektyvi.
Į subtiliuosius metodus kol kas nesigilinkime – pakanka turėti omenyje, kad jie egzistuoja ir mūsų labai kūniški negalavimai gali būti nulemti tokių „neaiškių“ dalykų, kaip povandeninės vandens srovės, elektromagnetiniai laukai, saulės aktyvumas, pikti žmonės, mūsų pačių pyktis ar nepasitenkinimas, nepaisant to, kad jis atrodo visiškai objektyvus ir pateisinamas - nes kyla kainos, o atlyginimai nekyla; vaikai neklauso, o tėvai nesupranta; genda nervai stovint transporto grūstyse dėl žioplų vairuotojų ar klausant kvailų politinių kalbų ir t.t.. Beje, vienas pykčio priepuolis sugadina kraują tiesiogine šio žodžio prasme maždaug dviem savaitėms. Toks teiginys neturėtų stebinti ir tų, kurie pasikliauna tik oficialaus mokslo žiniomis. Juk žinoma, kad stipri emocija pakeičia hormonų liaukų veiklą (šiuo atveju ypač antinksčių), atsiradę hormonai pakeičia viso organizmo būseną ir kraujo sudėtį. Ir moksliniuose tyrimuose minima, kad stresas yra viena iš priežasčių, nulemiančių vos ne visas ligas, įskaitant aukštą cholesterolį, kraujospūdį, sutrikusį virškinimą ir pan. Tačiau mes linkstame numoti į tai ranka – tarsi to negalėtume pakeisti. Bet juk galime. Ne šimtu procentu panaikinti, bet galime, jei nusprendžiame, išmokti kreipti savo emocijas ir mintis kita, pozityvia linkme. Tai nėra pratimas „nugalėk save“ arba „įrodyk savo valios stiprumą“. Atsikratyti aiškiai žalingos priklausomybės - ar tai būtų svaigiųjų medžiagų, ar svaigiųjų minčių vartojimas - arba bent pakeisti ją mažiau žalinga yra labai praktinis žingsnis link sveikatos.


Bet pakalbėkime daugiau apie kūno ligų gydymą apčiuopiamais metodais. Jie šiais laikais yra ypač įvairūs. Nepaisant visuotinio siekio standartizuoti gydymo metodus (kuris kyla iš ekonominės-administracinės dabartinės medicinos sąrangos ydų), egzistuoja įvairūs metodai gydyti tam tikrą negalavimą alopatinės (moderniosios) medicinos rėmuose. Šalia to egzistuoja vadinamosios liaudiškos priemonės, kurias ypač mėgsta tie žmonės, kuriems oficialioji medicina atrodo per grubi – savo metodais, šalutiniais poveikiais, požiūriu į ligų priežastis, neholistiniu požiūriu į žmogaus organizmą. Arba tie, kuriems teko daug gydytis, o rezultatų nepasiekė.
Vienas populiariausių, nes bene lengviausiai suprantamų ir įgyvendinamų sveikatos gerinimo metodų yra maisto papildai. Teorija, kad mes sergame dėl konkrečių medžiagų trūkumo (tam tikrų mikroelementų, mineralų, vitaminų, riebiųjų rūgščių, fermentų ar pan.) yra gana gerai išpopuliarinta, ypač JAV. Yra į lietuvių kalbą išverstos knygos, masė informacijos internete. Papildų pasiūla rinkoje taip pat nemenka. Nors jų kainos gana didelės, tačiau už modernius tyrimus ir vaistus tai tikrai pigiau. Aišku, jei padeda. Tačiau skirtingai nuo vaistų ar intervencijų į organizmą, naudodami tam tikrus papildus mes savo sveikata rizikuojame gerokai mažiau. Nors yra tyrimų, rodančių, kad kai kurie, žmogui nebūdingomis formomis pateikiami papildai, gali kenkti organizmui, ši žala nėra tokia didelė, kaip cheminių vaistų atveju. Todėl žmonės bando iš išorinių požymių arba kraujo tyrimų išsiaiškinti ko jiems trūksta ir papildyti savo racioną tuo mikroelementu ar vitaminu. Tai labai aiškus metodas – trūksta geležies – suvalgiau, pagerėjo. Trūksta vitamino C – pavartoju tablečių  ir jau gerai. Iš tiesų gana paprasta, yra tik du klaustukai. Pirma, sužinoti ko iš tikrųjų mums trūksta – nes paprastas kraujo tyrimas visų trūkumų neparodys. Antra, surasti to elemento šaltinį, kurį organizmas gerai įsisavina. Žinia, kalcio papildų rinkoje yra visokių, o sergantys osteoporoze gali pasakyti, kad jų efektyvumas labai individualus. Jei žmogui nepadėjo kažkoks papildas, labai gali būti kad a) jo organizmas blogai jį įsisavino, b) vitaminas, ar mikroelementas, kurio atrodė kad trūksta, nebuvo tikroji negalavimo priežastis.

Dar daugiau tikimo ar netikimo atvejų bus jei naudosime kompleksines priemones, tokias kaip vaistingieji augalai, eteriniai aliejai, gydomieji masažai ir pan. Nes augalas nėra jo cheminių elementų paprasta suma, pvz., turi baltymų, vitamino A ir polinesočiųjų rūgščių omega 3, dar kokių antioksidantų ir todėl stiprina imunitetą. Kiekvienas augalas yra sudėtinga sistema ir jis sąveikauja su žmogaus – dar sudėtingesnio organizmo – sistema toli gražu netiesiškai. Pavyzdžiui, tokiame mums įprastame čiobrelyje vien antioksidantų yra nemenkas sąrašėlis . 

Todėl tie patys augalai, kurie klasifikuojami kaip turintys tas pačias savybes, skirtingus žmones skirtingais atvejais gali veikti skirtingai. Tarkim vieniems nuo nevirškinimo gali padėti pankolis, kitiems kmynas, tretiems kardamonas, dar kitiems – aitrioji paprika (čili). Aš jau nekalbu apie tai, kad kai kurie žmonės atskiriems augalams gali būti alergiški. Bet tai nereiškia, kad kiti, nepadėjusieji augalai, iš principo nepadeda virškinimui.

Neveltui subtilesni metodai, tokie kaip biodinaminė kosmetika, aromaterapija, Bacho žiedai, siūlo žmogui vadovautis ne teoriniu vaistinio augalo poveikio aprašu (kuris sudarytas remiantis ilgalaikiais stebėjimais ir tyrimais), o įsijausti į patį augalą. Pajusti jo kvapą, vizualizuoti pavidalą, pajusti spalvą, faktūrą. Daug labiau tikėtina, kad mes taip teisingai suprasime to augalo mums siunčiamą informaciją, nei skaičiuodami ir derindami šimtus jo sudedamųjų dalių, kurias mokslas jau atrado ir įvardino. O kiek dar neatrado? Be to, reikėtų prisiminti, kad šios kombinacijos tebėra mokslo menkai ištirtos. Kaip taisyklė, istoriškai plačiai ir seniai vartojamų vaistingųjų augalų mokslinių tyrimų išvadose rašoma, kad pastebėta, jog augalas turi tam tikrą poveikį x, bet kas konkrečiai jį sukelia, nėra aišku. Pavyzdžiui, vitaminas C ar taninai? O gal ir tas, ir tas, ar dar kas nors trečias, ketvirtas ir t.t. O gal vis dėl to tas augalas visumoje – toks, kokį jį gamta sukūrė?

Šiuolaikiniam technokratinio mentaliteto žmogui gali atrodyti naivios senųjų gydymo tradicijų sistemos, kur augalai klasifikuojami pagal skonį ar spalvą. Tačiau nieko keisto tame būti neturėtų, nes juk tam tikromis savybėmis pasižymintys elementai šiuos išorinius požymius sukelia, o žmogus negali vaikščioti su chemijos laboratorija nuolat matuodamas kiek ir ko konkrečiame maisto produkte yra. Beje, mitybos mokslas, panašu, kad suka būtent ta linkme. Nuolat smulkėjantys ženklinimo reikalavimai netiesiogiai skatina gamintojus nenaudoti natūralių ingredientų, o tik išskirtas jų atskiras dalis (pvz., baltymus, skaidulas ar pan.), nes tik jas galima vienareikšmiai išmatuoti ir palaikyti kiekių stabilumą. Juk gamtoje kiekvienas, netgi tos pačios kasyklos druskos kristalas, netgi tos pačios pievos čiobrelis, netgi tos pačios karvės pieno kibiras savo chemine sudėtimi yra kitoks.

Panašiai svarstydami galime lengvai pamatyti, kodėl negali būti ir visiems tinkamos dietos. Ne tik dėl to, kad mūsų organizmai skirtingi, jų trūkumai ir privalumai skirtingi, gyvenimo būdai skirtingi, požiūriai į savo kūną skirtingi. Vienam gali pakakti pakoreguoti savo mitybą išmetant gyvulinės kilmės riebalus ir jo cholesterolis sumažės, kitam tai gali nepadaryti jokios įtakos. Mat ne tai buvo šio žmogaus aukšto cholesterolio priežastis. Lygiai taip pat kažkas pakeis savo gyvenimo kokybę pakeitęs kavą cikorijų ar miežių kava, kitam tai bus tik nuolatinis vargas ir valios išbandymas. Tačiau dieta (mitybos koregavimas), kaip sveikatingumo priemonė skiriasi nuo papildų ar vaistingųjų žolelių vartojimo. Viena vertus tam reikia daugiau valios, nes kaip taisyklė, tenka atsisakyti tam tikrų mėgstamų produktų ar riboti jų kiekius. Kita vertus, tokių dietų įtaka sveikatai, jei neįgyja fanatizmo bruožų, nekelia jokios grėsmės. Blogiausiu atveju gali paleisti vidurius ar kartą kitą sustoti skrandis persivalgius žalių daržovių ar padauginus riešutų. Žinoma, į tai būtina reaguoti ir kiekius prisitaikyti.

Tačiau naivu būtų manyti, kad visi, visada ir visus negalavimus gali išsigydyti vien maisto pagalba.
Jau visų pirma dėl to, kad natūralaus šviežio maisto galime gauti, net ir stengdamiesi, labai nedaug. Nes patys jo neauginam ir negaminam. Taip pat dėl to, kad maistas nėra vienintelis mūsų sveikatą lemiantis veiksnys. Kai sveikos mitybos skeptikai replikuoja, jog jų seneliai valgė riebiai ir sočiai ir gyveno sveiki ilgai ir laimingai, tai gali būti tiesa, bet visai ne argumentas. Riebiai ir sočiai valgantys seneliai dienas leido dirbdami fizinį darbą gryname ore, o ne sėdėdami prie kompiuterio dirbtinai kondicionuojamuose biuruose miestų daugiaaukščiuose. Vakarus leido jie taip pat ne spoksodami į televizorių, o nuo atstumo A iki B eidavo savo kojomis, o ne važiuodavo automobiliu. O ir tas sotus bei riebus maistas buvo be pesticidų, GMO, trąšų, cheminių konservantų, dažiklių, kvapiklių ir kitų mūsų patogaus gyvenimo atributų. Judėjimo, gryno oro, kūrybinės veiklos, teigiamų emocijų įtaka sveikatai yra ne mažesnė nei maisto, bet kadangi tie dalykai mažiau apčiuopiami, mes mažiau linkę į juos kreipti dėmesio.
Žmogus gyvena Žemėje ir yra jos gyvosios sferos dalis. Apsižvalgę galim pamatyti, kad nei vandenys, nei miškai, nei dirvožemiai nėra sveiki, kodėl turėtume būti mes? Santykiai tarp mūsų nėra sveiki jau seniai – juk kiek istorija mena, žmonės žudė vieni kitus siekdami turtų bei valdžios  - visiškos kūno bei proto materijos. Tai vyko prieš šimtą metų ir vyksta dabar, didesniu ar mažesniu mastu visiškai šalia.

Tad kodėl mes turėtume pasveikti tik suvalgę kokią kapsulę ar tabletę materijos? Kita vertus, jeigu visais laikais žmogus ieškojo vaisto nuo visų ligų, gal jis vis dėl to egzistuoja? Iš to, kas čia aptarta (ir dar labiau iš to, kas liko tarp eilučių), turėtų būti aišku, kad materialioje plotmėje tokio vaisto nėra ir būti negali. Nes kiekviena materija, kad ir kokia sudėtinga ji būtų, yra baigtinė ir ribota. O žmogaus organizmo sąveikos su „vaistu“ variantų yra begalybė.
Tačiau nėra viskas taip liūdna. Išsiaiškinę, kad laiko, mūsų suvokiamos erdvės ir mūsų proto apibrėžtoje erdvėje tokio vaisto nėra, galime jo ieškoti kitur - dieviškame žmogaus prade, kurį labiausiai esame užmiršę.