Pažintis
Kai
“Sveikų
produktų”
veiklos
pradžioje ieškojome švaros prekių tiekėjo, „Almacabio“
tikrai nebuvo vakarėlio žvaigždė. („Vakarėlis“ šiuo atveju
- Biofach paroda Niurnberge prieš šešerius metus). Nei jis buvo
labai žinomas ar matomas, nei patrauklios pakuotės, nei mažų
kainų. Jei pridėsime itališką informacijos „jaukalą“ ant
pakuotės, gausime distributoriui visai nepatrauklų variantą.
Tačiau
kaip dažnai būna, esminius sprendimus lemia žmonės. Ne ne, mūsų
neužbūrė jų stilingasis vadybininkas Pietro. Tiesiog į pokalbį
įsitraukė kompanijos savininkas, garbaus amžiaus ponas Torresanas
ir lėtai metodiškai mums papasakojo, kaip veikia ekologiški
plovikliai, kuo jie skiriasi nuo ne ekologiškų ir kuo Almacabio
išsiskiria tarp jų. Tikrai nebuvo labai aišku ir lengva klausytis,
juolab, kad stendas buvo mažas kalbėjomės stovėdami. Į jokius
klausimus, kuriuos mes pajėgūs buvome suprasti - apie prekybą,
kainas ir netgi ekologiškumo sertifikatus - jis nieko neatsakinėjo,
tik tęsė savo istoriją apie tenzidus, fermentus, konservantus.
O
gamintojų pasirinkti buvo iš ko – pavyzdžiui jau Lietuvoje
žinomą gamintoją, ypač ryškaus dizaino prekinį ženklą, kurį
paimti ranka pati tiesiasi, žemų kainų ir aiškių sertifikatų
produkciją. Tačiau pasirinkome užsispyrusį, kaip po to paaiškėjo
labai labai užsispyrusį italą, kuris nepagailėjo nei savo laiko,
nei jėgų, kažkokiems vos verslą pradedantiems lietuviams
išaiškinti ekologiškų ploviklių veikimo principus. Žmogų,
kurio neapleidžia mintis, kaip čia išskalbus geriau kuo mažiau
pakenkiant žmonėms ir aplinkai; kuriam tikrai ne tas pats, ką jis
gamina, į ką pakuoja ir netgi kam parduoda. Pasirinkom intuityviai,
bet pamenu netgi argumentą, kurį tada formulavome – ši kompanija
tikrai investuoja į turinį, o jei turi kokybišką produktą,
anksčiau ar vėliau jį vis viena žmonės pamėgs. Suprantu,
rinkodaros prasme nelabai protinga, bet mes dažnai sprendžiame
būtent taip – mums svarbiausia, kad pats produktas būtų labai
geras, o jį gaminantys žmonės neabejingi savo veiklai.
Almacabio
istorija
70-ųjų
pabaigoje Vokietijos mieste Ulme studentai protestavo prieš
planuojamą atominės elektrinės statybą ir buvo užėmę tam
numatytą teritoriją mėnesiais. Projekto galų gale buvo
atsisakyta. Per
tą ilgą laiką nemažai studentų susipažino. Vieną naujų draugų
grupelę sudarė chemikas, ekonomistė ir dizaineris. Jie norėjo
savo veiklą sieti su gamtos išsaugojimu ir nutarė pagaminti
pirmuosius ekologiškus ploviklius. Ploviklius, kurie darytų
nepalyginamai mažesnę įtaką gamtai, nei tuo metu egzistavę.
Gamybą jie pradėjo vieno iš jų namo rūsyje. Jų vardai buvo
AL-bert,
MA-rga
ir
CA-rlo,
pagal
vardus jie ir pavadino savo ploviklius - ALMACABIO.
Netrukus,
vienoje iš ekologiškų parodų Almacabio įkūrėjai susipažino su
daktaru Bruno Torresanu. Torresanas tuo metu užsiiminėjo pramoninių
mašinų bei programinės jų valdymo įrangos kūrimu, bet jau buvo
aptikęs savyje aistrą
ekologijai. 1982
jis įkūrė
įmone „Hedera Natur“, kuri pradžioje veikė, kaip ekologiška
parduotuvė, o vėliau ėmė platinti naujai sukurtas „Almacabio“
švaros priemones. Su Al-Ma-CA juos vienyjo pagarba gamtai, rūpestis
dėl aplinkos ir žmonių sveikatos. Jie norėjo daryti labai
konkrečius darbus, kurie padėtų tausoti gamtą ir žmonių
sveikatą. Tos pačios vertybės būdingos ir šiandien visai
Almacabio komandai.
Visas
turimas akcininkų turtas buvo sutelktas pagrindinei misijai „aplinką
ir žmogaus sveikatą tausojantys plovikliai“. Greitai tikslas buvo
pasiektas ir sukurtas pilnas asortimentas švaros produktų su
augalinės kilmės tenzidais (plaunančiomis medžiagomis).
Almacabio®
prekyba
prasidėjo 1977
metais ir per kelis metus šis
prekinis ženklas
tapo
populiarus tarp ekologiškos produkcijos vartotojų.
Įmonė
netrukus tapo alternatyvos tradicinei (naftos chemijos pagrindu
pagamintai) buitinei chemijai pavyzdžiu. Sėkmė paskatino įmonę
plėstis į kitas rinkas - pasiekti kitų šalių ir ne tik
ekologiškų produktų vartotojus.
Kaip
įmonė iš vokiškos tapo itališka? Almacabio įkūrėjai neturėjo
reikalingo pajėgumo gamybinių patalpų, jų statybą Italijoje 1993
finansavo
Dr. Torresanas. Produktų
formules iki pat 1990
kūrė
Carlo. Šiuo metu kompanija turi dvi laboratorijas – vieną savo,
vidinę, ir kitą išorinę. Pastarosios specialistai ir sukūrė
Almacabio gamybos standartą.
2012
metais kompanija “Hedera Natur” pakeitė
savo vardą į „Almacabio“ ir į akcininkus priėmė naują
investuotoją – Marcella Bondoni, daktarę homeopatę.
Per 30 metų Dr. Torresano šeima investavo į „Almacabio“ veiklą - gamyklą, mokslinius tyrimus, vidinio ekologiško standarto sukūrimą, visuomenės šveitimą – 30 milijonų Eurų. Jie šiandien nebėra turtingi žmonės, jei vertinsime pinigais. Tačiau labai turtingi jei vertinsime pasiektais rezultatais.
Koks
yra geras ekologiškas ploviklis?
Iš
pirmo žvilgsnio, klausimas akivaizdus, bet taip toli gražu nėra.
Nemažai žmonių mano, kad geras ekologiškas ploviklis turi būti
a) gerai žinomos ir besireklamuojančios firmos, b) pažymėtas
žinomiausiu ekologiškumo ženklu c) pigus, d) patrauklios pakuotės.
„Almacabio“
savo kokybės tikslą formuluoja labai aiškiai. Pirma, geras
ekologiškas ploviklis turi būti efektyvus – t. y., plauti ne
prasčiau nei cheminis. Antra, jis turi įmanomai minimaliai veikti
žmogaus sveikatą (nedirginti, neerzinti, nekelti alergijų,
netrikdyti hormonų ir pan.). Ir trečia – jis turi įmanomai
minimaliai veikti aplinką: kuo greičiau ir visiškai suirti,
nekenkti vandenims, gyvūnams ir visai ekosistemai.
Visi
šie tikslai yra lygiareikšmiai. „Almacabio“ reguliariai daro
lyginamuosius skalbimus, naudodami savo ir pagrindinių konkurentų
skalbimo priemones. Skalbimas vyksta viešai ir kiekvienas norintis
gali pamatyti rezultatus. „Almacabio“ pardavimų vadovas Pietro prasitarė
ieškąs būdų kaip padaryti tokį demonstracinį skalbimą
ekologiškų prekių parodoje (yra teisinių kliūčių) – galima
įtarti, kad skalbimo rezultatais jie labai patenkinti.
"Almacabio" pardavimų vadovas Pietro Impera
Kai kalbame apie poveikį aplinkai ir žmogaus sveikatai, neapsieiname be diskusijos apie gaminių sudėtį. Iš maisto produktų sudėties bent kiek išprusęs vartotojas gali suprasti beveik viską, ko jam reikia. Kosmetikos sudėtį, pasimokius, taip pat galima perskaityti. Tačiau iš švaros priemonių sudėties ne chemikas tikrai nesupras daug. Net jeigu atrodys kad supranta – jis gali atpažinti vieną arba kitą kenksmingą ingredientą, bet tikrai neįvertins žaliavų kokybės ir iš to kylančių pasekmių, junginių poveikio bei žinomam kenksmingam ingredientui atsiradusios ne mažiau kenksmingos, bet kitaip besivadinančios alternatyvos. Daugelis žino, kad žmogui ir aplinkai draugiškose švaros priemonėse neturėtų būti chloro ir jo junginių, fosforo ir fosfatų, dirbtinių kvapų ir dažų. O kaip dėl kitų ingredientų? Neprofesionalui neaišku.
Kai kalbame apie poveikį aplinkai ir žmogaus sveikatai, neapsieiname be diskusijos apie gaminių sudėtį. Iš maisto produktų sudėties bent kiek išprusęs vartotojas gali suprasti beveik viską, ko jam reikia. Kosmetikos sudėtį, pasimokius, taip pat galima perskaityti. Tačiau iš švaros priemonių sudėties ne chemikas tikrai nesupras daug. Net jeigu atrodys kad supranta – jis gali atpažinti vieną arba kitą kenksmingą ingredientą, bet tikrai neįvertins žaliavų kokybės ir iš to kylančių pasekmių, junginių poveikio bei žinomam kenksmingam ingredientui atsiradusios ne mažiau kenksmingos, bet kitaip besivadinančios alternatyvos. Daugelis žino, kad žmogui ir aplinkai draugiškose švaros priemonėse neturėtų būti chloro ir jo junginių, fosforo ir fosfatų, dirbtinių kvapų ir dažų. O kaip dėl kitų ingredientų? Neprofesionalui neaišku.
Todėl
tenka pasikliauti arba gamintoju, arba sertifikatu, arba, geriausia,
ir tuo ir tuo. Tai suprasdami mes nuo pat pradžių pradėjome
kamantinėti Almacabio dėl sertifikatų. Visų pirma dėl gerai
žinomų, pvz., eurogėlytės arba itališkojo ICEA. Ir nieko
nepešėm. Pasirodo labai aiškūs sertifikatai yra visai neaiškūs.
Standartas standartui nelygu
ES
teisės aktais įtvirtintas ekologiškas standartas „eurogėlytė“,
nors geriausiai žinomas, visgi nebeatlieka pagrindinės funkcijos –
išskirti mažiausiai aplinkai ir žmogaus sveikatai kenkiančią
buitinę chemiją. Gal tuomet, kai buvo priimtas, jis įkūnijo
kompromisą tarp norimų siekių ir finansinių sąnaudų bei
technologinių galimybių. Tačiau šiandien save gerbiantys
ekologiškos kosmetikos gamintojai sau kelia gerokai aukštesnius
standartus. Pavyzdžiui, „eurogėlytė“ reikalauja, kad panaudoto
produkto tenzidai suirtų per 28
dienų,
o technologiškai pažengęs gamintojas gali padaryti, kad jie suirtų
per 48
valandas.
Šis standartas nedraudžia,
o
tik
riboja, naftos naudojimą,
nors technologiškai galima apsieiti be jos. Taigi jis
nebelabai
prasmingas, jei iš tiesų ieškai geriausio varianto. Kita vertus,
jei turi labai vidutiniškai ekologišką produktą ir nori daug
parduoti, tai toks standartas kaip tik – mažesnės sąnaudos,
vartotojų supratimas ir daug galimybių pasigirti.
Kiti
sertifikuotojai taip pat neskuba kelti standartų – nes kuo
aukštesni standartai, tuo mažiau norinčių juos diegti, mat
brangu. Įprasta praktika ekologiškų švaros preimonių rinkoje yra
ta, kad sertifikuotojas gauna procentą nuo kiekvieno parduoto
produkcijos vieneto. Tai neišvengiamai veda prie kitų
sertifikuotojo prioritetų, nei „Almacabio“ įvardintieji – nuo
maksimalios kokybės ir ekologiškumo prie maksimalių pardavimų
siekio.
Atsižvelgdami
į visa tai, „Almacabio“ nutarė sukurti savo standartą. Jį
padaryti viešu, pasitvirtinti kokioje nors nepriklausomoje
patikimoje sertifikavimo institucijoje ir dirbti pagal jį. Žinoma,
sukurti tokį standartą yra didelė investicija. Dar didesnė
investicija yra užmojis pagal jį dirbti, kadangi „Almacabio“
standartas nėra joks kompromisas tarp gamtos tausojimo ir pramonės
siekių. Jie patys ir užmeta, ir ataudžia – ir tausoja, ir
gamina, todėl standartą parengė pagal maksimalias technologines
galimybes. Toks sertifikavimo būdas dirbtinai nedidina spaudimo
parduoti daugiau, todėl, kad sertifikavimo institucija šiuo atveju
tik tvirtina standartą ir prižiūri, kad jo būtų laikomasi (dvi planuotos
inspekcijos ir viena nepranešus per metus), tačiau neima mokesčio
už kiekvieną parduotą sertifikuotos produkcijos vienetą.
Nuo šių metų diegiamas sertifikato ženklelis (senesnis buvo tas pats standartas, tik prižiūrimas kitos išorinės sertifikuojančios institucijos Abicert).
Taigi mes pagaliau turime ekologiškumo ženkliuką ant pakuotės ir galime būti ramūs dėl inspekcijų. Dėl vartotojų buvome ramūs ir anksčiau, nes produktai ir anksčiau buvo ekologiškas. Kaip ir viskas gerai.
Nuo šių metų diegiamas sertifikato ženklelis (senesnis buvo tas pats standartas, tik prižiūrimas kitos išorinės sertifikuojančios institucijos Abicert).
Taigi mes pagaliau turime ekologiškumo ženkliuką ant pakuotės ir galime būti ramūs dėl inspekcijų. Dėl vartotojų buvome ramūs ir anksčiau, nes produktai ir anksčiau buvo ekologiškas. Kaip ir viskas gerai.
Visgi
švaros priemonių sertifikavimo klausimas apskritai lieka labai
neaiškus. Visų pirma, rinkoje pilna žemų reikalavimų standartų,
kurie išpopuliarinami naudojant viešus pinigus, žmonės juos
atpažįsta ir perka tuos gaminius. Taip taršos lygis net iš
ekologiškų švaros priemonių palikomas gerokai aukštesnis, nei
technologijos leidžia ir rinka siūlo. Antra, ne vienas „Almacabio“
pasitvirtino savo vidinį standartą, taip besielgiančių gamintojų
yra vis daugiau. Tik vieni tai daro siekdami griežtesnių standartų
nei formalieji, kiti priešingai – silpnesnių. Vartotojas juo
labiau neturi galimybės patikrinti, kokio tai griežtumo standartas,
jei specialiai tuo nesidomi.
Kai
kas mano, kad to išeitis būtų vieno vienintelio ir privalomo
standarto nustatymas. Tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo
žvilgsnio. Mat bendrai sutartas standartas niekaip negalėtų būti
griežtas – su tuo nesutiktų pramonė. Be to, technologijoms
nuolat tobulėjant, jo prasmė, kaip mažesnio teršimo skatintojo,
būtų vis mažėjanti.
Manau,
kad šios istorijos moralas yra ne apie standartus, o apie
pasitikėjimą – Manyti, kad vartotojui kažkas kitas apart paties
gamintojo gali garantuoti prekės kokybę, yra iliuzija. Tą iliuziją
labai noriai palaiko politikai ir verslo reguliuotojai, taip pat kai
kurie gamintojai. Tačiau vartotojo ir gamintojo santykiai turi
susiklostyti natūraliai rinkoje, su vieninteliu tarpininku –
pardavėju. Visi kiti nesupranta nei vienos, nei kitos pusės ir galų
gale visi užtikrinimai tampa tik brangiais formalumais, už kuriuos
sumoka vartotojai ir verslas. Apie tai byloja ir visai nesena mūsų
šio rašinio herojų „Almacabio“ istorija.
Užsispyrę
italai
Besirinkdami
kur ir kaip sertifikuoti savo produktus su tikslu garantuoti
švariausią pasirinkimą vartotojui, „Almacabio“ specialistai
labai nuodugniai išnagrinėjo esamų standartų reikalavimus bei
pačias sertifikavimo procedūras. Ir rado tikrai ne pačių
gražiausių dalykų, rodančių, kad sertifikavimo institucijos toli
gražu nevisada kelia tikslą teisingai ir nešališkai informuoti
vartotojus apie jų sertifikuojamų produktų sudėtį bei poveikį
aplinkai. Neretai patys paprasčiausi trumpalaikiai institucijos
verslo arba netgi asmeninės naudos tikslai nulemia.
Pavyzdžiui,
jiems teko susidurti su faktu, kai sertifikavimo institucijos
proteguoja tam tikrus žaliavų tiekėjus ir visai ne dėl tos
žaliavos kokybės. Santykių aiškinimasis vos neperėjo į teismą.
Taip atsitinka retai: gamintojai paprastai stengiasi jokiu būdu
nesugadinti santykių su sertifikuotojais ir kitais kontroliuotojais,
net jei tai reiškia, kad tenka atsisakyti vartotojams labai
reikalingų tikslų. Galų gale visi išsiskyrė kas sau. Turint
omenyje, kad yra ir plačiai žinomų atvejų, kuomet sertifikavimo
institucijos neatlieka funkcijos, dėl kurios yra sukurtos. (Kaip jau
minėjau, šiek tiek naivu ir manyti, kad jos tai padaryti sugebės –
juk ne šventieji puodus lipdo).
Dar
vienas „Almacabio“ užsispyrimo pavyzdžių yra pakuotė. Mes jau
seniai ir metodiškai gadinam jiems gyvenimą, kad pakuotės turėtų
būti patrauklesnės, be to yra poreikis ir mažesnių pakuočių
(norintiems pabandyti, neturintiems namie didelių spintų). O jie ir
toliau gamina tarą iš jau panaudotos plastmasės ir negražina
pakuotės vien dėl gražumo. Nes neteršti yra daug svarbiau nei
patikti. Mes, kaip pardavėjai, turime dar vieną vertybę –
pirkėjo norą. Taigi jei pirkėjai nori gražesnių pakuočių ir
mažesnės talpos indų ploviklio, mes stengiamės tai gauti. Mes
taip pat užsispyrę – pažiūrėsim kieno bus viršus.
Almacabio produkcijos išskirtinis platintojas Lietuvoje UAB "Sveiki produktai", internete http://www.sveikiproduktai.lt/katalogas/kategorija/nevalgoma/svaros-priemones-buiciai-plovikliai-valikliai/visi ir http://www.sveikiproduktai.lt/katalogas/kategorija/nevalgoma/svaros-priemones-skalbiniams/visi
Almacabio produkcijos išskirtinis platintojas Lietuvoje UAB "Sveiki produktai", internete http://www.sveikiproduktai.lt/katalogas/kategorija/nevalgoma/svaros-priemones-buiciai-plovikliai-valikliai/visi ir http://www.sveikiproduktai.lt/katalogas/kategorija/nevalgoma/svaros-priemones-skalbiniams/visi