Google Tag Manager

2012 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Už dietas ir prieš jas

Šiais laikais apie dietas gerai arba nieko. Atrodo paradoksas – dietas propaguoja ir viešosios opinijos užribyje esantys sveiko gyvenimo būdo žinovai, ir populiarioji žiniasklaida. Mitybos specialistams belieka spausti stabdžius ir vėsinti nevalgymų įkarštį, gąsdinant grėsmėmis sveikatai. Bet ar visi kalbam apie tą patį? Toli gražu ne.

Sveiko gyvenimo būdo guru, jų pasekėjai ar tiesiog žinovai kalba apie dietas, kaip tam tikrą pastovią ar laikiną mitybos sistemą, kurios laikantis siekiama visapusiškos žmogaus sveikatos. Vieni kreipia dėmesį iš esmės tik į kūno stiprybę ir harmoniją, kiti akcentuoja emocinę ir dvasinę pusiausvyrą, kaip būtinus žmogaus sveikatos komponentus. Tokiame kontekste svarbūs yra ne tik medicininiai argumentai, bet ir etiniai. Būtent todėl dažnoje diskusijoje dėl mitybos vegetarai ir veganai “iškrenta iš konteksto”. Mat jiems etiniai argumentai yra svarbesni nei materialūs, kuriais operuoja medicina. Paprastai kalbant, aš sutinku turėti tam tikrų nepatogomų (pvz., dėl medžiagų trūkumo) tam, kad galėčiau nebūti gyvūnų žudymo priežastimi. Ekologiškų produktų propaguotojai taip pat vertina faktą, kad toks maistas ne tik sveikesnis žmogui, bet ir gamtai. Tradicinės religinės sistemos taip pat turi nuostatas dėl mitybos, kurių reikšmė sielai yra bene didesnė nei kūnui (pvz., pasninkas).

Nesuprasti dažnai lieka ir tie, kurie atsižvelgia į energetinę maisto vertę. Ne tą, kuri matuojama kilokalorijomis ir skaičiuojama pagal mėginuvėlyje sudeginto maisto išskiriamą energiją. Bet gyvybinę energiją, kurios skaitine verte niekas nematuoja. Yra tik bendras principas – maistas gauna gyvybės iš gamtos (visų pirma iš saulės) joje augdamas. Taigi dirbtinis maistas jokios gyvybinės energijos neturi, neturi jos ir šaldytas maistas (nors šaldymas yra tradicinis konservavimo būdas, leidžiamas ir ekologinio standarto), ir seniau gamintas ir pašildytas maistas. Apie tai daug kalba ajurveda.  Proto skaidrumas, panašu, taip pat rūpi tik senosioms mitybos mokykloms. Keista, nes tikrai tik labai nejautrus žmogus nejaučia skirtumo, kaip veikia jo emocijos ir mintys, priklausomai nuo to, kaip jis pamaitino savo kūną.
Sveiko gyvenimo būdo žinovai apie dietas kūno lygmenyje kalba kaip apie organizmo valymo priemonę, tam kad jis atsikratytų toksinų ir galėtų pats tvarkytis su nuolat atakuojančiais virusais, bakterijomis ir kitu aplinkos poveikiu. Maisto negaudamas, arba mažai jo gaudamas organizmas turi laiko suvirškinti tai, ko anksčiau suvirškinti nepajėgė ir pasidėjo: sąnariuose, stubure, ant kraujagyslių ir žarnyno sienelių ir t.t. Aišku, nevalgant ar valgant asketiškai svoris turėtų kristi. Bet niekas nepažada kiek. Jis turėtų nukristi tiek, kiek pats organizmas mano, kad reikia. Ne tiek, kiek suplanavome mes pagal savo grožio supratimą ar pažadėjo dietologas. Tokiose sistemose per didelis svoris laikomas problemos pasekme, o ne pačia problema. Taigi ir gydymas į svorio metimą nesikoncentruoja.

Visiškai kitaip dietų tema atrodo šiuolaikinio pasaulio viešojoje erdvėje. Visų pirma joje egzistuoja aiškus ir tam laikotarpiui būdingas fizinio kūno grožio etalonas. Taip kaip vieną pavasarį madingi būna trumpi sijonai ir aukši kulnai, o kitą ilgi sijonai ir žemi kulnai, taip kinta ir madingos kūno formos. Tiesa, liesumas madingas jau kurį laiką, tačiau kartais krūtinė turi būti įdubusi, kartais pilna. Klubai kartais turėtų būti siauri, berniukiški, kartais platūs moteriški. Akivaizdu, kad ta pati moteris negali atitikti kintančių kūno standartų, o madingomis būti ne tik norisi. Neretai tai yra profesinės sėkmės (pvz., aktoriai, modeliai), o kitoms netgi gyvybės ir mirties klausimas (pvz., emocingoms paauglėms). Nenuostabu, kad tam tikrų kūno vietų implantai ir plastinė chirurgija plečia savo veiklos lauką. Tie, ir ypač tos, kurie neturi tam lėšų, stengiasi formuoti savo kūną fizinių pratimų ir mitybos pagalba. Tiksliau, nemitybos pagalba. Dietos tampa skirtos mesti svoriui. Kai kurios lėčiau, kai kurios greičiau, kai kurios atsižvelgiant į sveikatą, kai kurios ne.

Neįtikėtina kaip lengvai sveikatos diskursas perauga į tiesiog svorio metimo diskursą. Kaip vienos TV diskusijos apie sveiką gyvenseną laidos vedėja apie sveikos gyvensenos filosofiją dėstančiai viešniai tiesiog rėkte išrėkė – tai galų gale kiek kilogramų jūs numetėte!!?? Ir liko viena kitos nesupratusios. Viešnia nesuprato kodėl jos to klausia, nes kilogramų specialiai ji nemetė, o žurnalistė nesuprato kam ta filosofija, nei negalima susiformuoti figūros pagal „poreikį“.

O ką sako oficiali medicina? Tiesa pasakius, situacija jai gana sudėtinga. Visų pirma dėl alternatyvių gyvenimo būdo teorijų ji nelabai ką gali pasakyti. Neigti dvasinės ir emocinės sveikatos svarbą nėra kaip jau vien žinant psichikos ligų statistiką ir jos blogėjančią dinamiką. Pritarti taip pat nėra kaip, nes oficialioji medicina nėra holistinė. Ji gydo žmogaus kūną, dar blogiau – ji gydo jo atskiras dalis (dėl to neretai vienas specialistas pagydo vienas ligas, bet sukuria kitas). Nei medicina, nei juolab dietologija nesiūlo metodų, kaip šiuolaikiniam žmogui pasiekti harmonijos. Antra, išsivysčiusių šalių visuomenės valgo per daug ir yra daug žmonių, kurie turi problemų dėl antsvorio – t.y., per didelis svoris pats tampa sveikatos sutrikimų priežastimi (nepriklausomai nuo to, kokia buvo jo atsiradimo priežastis – aplaidumas, valios stoka ar sveikatos sutrikimai). Taip pat yra žinoma, kad daugybė žmonių valgo sveikatos prasme nevertingą maistą (tuščias kalorijas) ir nejuda. Trečia, lieso kūno ir svorio metimo kultas daro daug žalos visų žmonių – ir tų, kurie to svorio iš tiesų turi per daug, ir kurie per mažai – psichikai, nes nuolat kelia įtampą ir verčia jaustis nevykėliais. Ketvirta, ypač daug žalos jis daro paauglėms ir jaunoms merginoms, kurių organizmas dar formuojasi, joms reikia ir daugiau kalorijų ir tų medžiagų, kurios labiausiai kritikuojamos dėl jų neigiamo poveikio vyresniems žmonėms arba jų grupėms (tai visų pirma pasakytina apie riebalus).

Mitybos tema neharmoningoje visuomenėje yra tikrai sudėtinga, nes sveika mityba yra harmoninga mityba. Be to individuali, atsižvelgianti į kiekvieno žmogaus prigimtinį kūno sudėjimą bei organizmo galimybes įsisavinti tam tikras medžiagas (pvz., vieniems žmonėms reikia daugiau baltymų, kitiems mažiau, vieni gerai virškina žalią maistą, kiti labai sunkiai).  Netgi turinčiam teorinių žinių trunka nemažai laiko suprasti ir atrasti sau tinkamą mitybos sistemą. Turint omenyje visą išorinį spaudimą kreipti dėmesį į figūrą, ne į sveikatą (nes jos nesimato), nieko keisto, kad daugybė žmonių susivilioja labiau greito svorio metimo, nei toksinų deginimo perspektyva.

Todėl visai logiškai atrodo mitybos specialistų pastangos atkreipti dėmesį į maisto vertę, kad gautume reikalingų medžiagų. Taip pat į pavojų paaukoti sveikatą liesos figūros (ranka nekyla ją pavadinti gražia, nes tikrai ne visoms svorio metimo pirmūnėms toks jų fizinis pavidalas tinka.) vardan. Jaunoms merginoms ypač. Juk paauglėms suvalgyti pusryčiams batonėlį, pietums išgerti puodelį kavos, o vakare pakramtyti traškučių, vos ne standartas. Ir kaip gali to nesuprasti, kai iš žurnalų ir ekranų žvelgiančios žvaigždės sveria mažiau už jas būdamos 30-40 metų vyresnės. O po tokių maitinimosi būdų ilgesnės praktikos būtų keista jei neatsirastų anemija (nepriklausomai nuo to, ar vieno sausainio dieta vadinama vegetarine, ar ne), ciklo sutrikimai, įvairūs skausmai, nuovargis, net anoreksija. Kas jau kas, o dietologai jų prisižiūri. Manau, ne vienam (ir ypač ne vienai) kyla žmogiškas pyktis ir pasipriešinimas prieš bet kokias maisto ribojimo dietas. Kita vertus, savo svorio nepanešantys ir vos į antrą aukštą užlipantys širdininkai taip pat neįkvepia. Kaip ir akivaizdu, kad tiesa yra kažkur per vidurį, tačiau kur tas vidurys? Juolab, kad irgi gana akivaizdu, jog jis kiekvienam žmogui individualus.

Tuomet pasiūloma skaičiuoti. Skaičiuoti kalorijas, vitaminų, mikroelementų dozes. Neabejoju, kad kai kuriais atvejais (ypač ligos) tai gali duoti puikių rezultatų. Tačiau toks skaičiavimas tikrai nesumažina emocinio spaudimo. Skaičiavimas taip pat neleidžia pakankamai atsižvelgti į asmens individualumus ir juo labiau ieškoti harmonijos. Maisto medžiagų skaičiavimo metodas panašus į žuvį, bet ne į meškerę. Taigi, kaip dabar madinga sakyti, netvarus.

Nemanau, kad yra kitas būdas, kaip gavus materialius mitybos pagrindus (kad biologijos pamokose) juos papildyti labiau holistinėmis teorijomis, kurios atrodo asmeniškai priimtinos. Bet svarbiausia, pažinti ir stebėti save. Savo kūno ir proto reakcijas į maistą ir jo ribojimą. Tiesa, kol gerai išmokstam žvejoti, žuvys gali pasitaikyti ne pačios geriausios, tačiau meškerę turėsime savo.

Beje, dėl dietų. Šį pavasarį su kompanija (dešimt žmonių) išbandėme detoksikuojančią sulčių dietą. Sunku nebuvo, o ir rezultatais visi liko patenkinti. Kam įdomu, galima susipažinti čia http://www.sveikiproduktai.lt/content/detoksikuojanti-sulciu-dieta-0