Ekologiškas pasaulio turgus
Vasario viduryje Bavarijos širdyje Niurnberge vyksta didžiausia Pasaulinė ekologiškų maisto produktų paroda Biofach ir natūralios kosmetikos paroda Vivanes.

Biofach vyksta jau daugiau nei dvidešimt metų – ne tokia ir jauna ta ekologiško gaminimo bei vartojimo kultūra. Nors paroda vyksta Europoje, joje pilna dalyvių iš viso pasaulio. Paprastai viena-dvi salės (iš 9) būna visiška egzotika – spalvoti žmonės, spalvotos prekės, dar spalvingesni apdarai. Afrika, Pietų Amerika, Azija; datulės, bananai, kakava, prieskoniai... Toks kompaktiškas pasaulio turgus. „Ekologiška“ jo versija.
Kaip ir visos didelės parodos, ši turi savo žavesio ir savų keistumų, prie kurių pripratus to žavesio tik padaugėja. Žinoma, kaip ir visos didelės parodos, ji vargina, ypač tuos, kurie nepratę prie masės žmonių.

O žmonių ten daug. Daug siūlančių ir rodančių, dar daugiau žiūrinčių, ieškančių ir šiaip žioplinėjančių. Visose kategorijose yra ir lietuvių. Tarp pirmųjų vienas kitas, tarp antrųjų ir trečiųjų visai nemažai. Kalbėtis lietuviškai tarpusavyje garsiai nėra taip jau saugu, kaip gali pasirodyti, kad turėtų būti Vokietijos viduryje. Dalyvavimas parodoje normaliems dalyviams yra brangus. Tačiau kai kurie regionai gauna subsidijas dalyvauti parodose. Tai visai nesunku matyti iš stendų dydžio ir gausos. Pvz., Šiaurės Italijos stendai bus kuklūs, o Pietų, gal ir ne prabangūs, bet tikrai neatitinkantys jų kišenės. Tokie dalyvavimo netolygumai neleidžia užsimiršti, kad čia Europos Sąjunga, ne šiaip Vokietija.

Parodoje vyksta ne tik pasirodymai ir susitikimai, bet ir pasikalbėjimai. Beveik nuolat konferencijų salėje skaitomi pranešimai arba vyksta diskusijos pačiomis įvairiausiomis temomis – apie rinkos būklę, perspektyvas, naujus produktus, sertifikavimą, reglamentavimą ir pan. Ši dalis suinteresuotam lankytojui ne mažiau įdomesnė nei pati ekspozicija, nes leidžia pajusti kuo alsuoja ekologiškų produktų rinka ten, kur ji nepalyginamai didesnė, brandesnė ir įvairesnė nei pas mus.


Tiesa, pardavimo būdai ir ekologiškų parduotuvių tipai kiekvienoje šalyje labai skirtingi. Net sunku palyginti šalis tarpusavyje, nes kai kurios šios rinkos veikėjų rūšys egzistuoja vienose šalyse, o kitose jų apskritai nėra. Kai kuriose šalyse ekologiški produktai parduodami labiau boutique tipo parduotuvėse su išieškotu dizainu, dažnai mažu bariuku išgerti arbatos su naminiu pyragu. Kitur – paprastesnėse, didesnėse labiau savitarną primenančiose parduotuvėse, kur prekę pats gali apžiūrėti, bet visada yra pakonsultuoti pasirengusių pardavėjų. Dar kitur, ir tokių nėra. Susirenki prekes ir susimoki. Daug kur parduotuvės įsikuria kartu su sveiko maisto kavinėmis. Ekologiškos rinkos senbuvėse taip pat populiarėja ekologiški prekybos centrai (supermarketai), kur ekologiškų daiktų yra net tokių, apie kokius iš anksto nepagalvotum. Švieži ekologiški vaisai ir daržovės parduodami kai kuriose Healthshop (ang.)  arba Reformhaus (vok.) tipo parduotuvėse, arba atskirai – šviežių produktų parduotuvėse, kurios neretai (ypač UK) yra augintojų arba augintojų ir vartotojų kooperatyvai. Prekybos centrai taip pat turi tam tikrą ekologiškų prekių pasirinkimą, pigesni – kuklesnį, brangesni - geresnį. Tik natūralios kosmetikos jie nelabai pardavinėja, labiau tą „panašią į natūralią“  arba pseudo-natūralią (Nearnatural angl., Naturnahe vok.), tarp kurios liūto dalį sudaro garsiųjų didžiųjų prekinių ženklų „bio“ arba „eko“ linijos.

Lietuvoje ekologiška produkcija prekiauja įvairaus tipo parduotuvės. Tik jų nedaug ir formatas dar nenusistovėjęs. Kadangi niša buvo apytuštė, ją paskubėjo užpildyti prekybos centrai su savo ekologišku asortimentu. Viena vertus, patogu prekybos centrų klientams. Kita vertus – tai gerokai apsunkino ekologiškų parduotuvių plėtrą bei jų įvairovę. Ypač tų, kurios prekiauja lietuviška produkcija – mat šios yra nedaug, ir praktiškai visa ji atsiduria prekybos centrų lentynose.
Ekologiškų prekių asortimentas labai skiriasi nuo šalies, o didesnėse šalyse, ir nuo regiono. Natūralu, kad parduotuvėse dominuoja savų gamintojų ekologiška produkcija. Kadangi Vokietijoje ekologiškų maisto, kosmetikos ir higienos prekių pasirinkimas yra didžiulis, o ir importas iš kaimyninių šalių (ypač Italijos) nemenkas, nenuostabu, kad net visai arti esančios ekologiškų prekių parduotuvės gali pasiūlyti gana skirtingą asortimentą ir kartu didelį pasirinkimą vartotojui.


Pagal ekologiškai dirbamos žemės kiekį Europoje pirmauja Ispanija*. Antra – Italija. Tačiau Italija lenkia visas kitas šalis pagal šios žemdirbystės intensyvumą bei ekologinių ūkių skaičių. JI yra didžiausia ekologiško maisto eksportuotoja ne tik ES, bet visame pasaulyje. Viena vertus tai nestebina – Italijos gamtinės sąlygos ypač palankios žemės ūkiui, tad ir „skatinti“ chemikalais jį galima mažiau. Be to čia nemažai kalnuotų vietovių, kur natūraliai vyrauja nedideli ūkiai, o jie paprastai yra konservatyvesni ir linkę išlaikyti senas tradicijas. Kita vertus, žinant italų užsienio kalbų (ne)mokėjimą, tokie eksporto skaičiai tikrai daro įspūdį.



Tuo tarpu vartoja daugiausia ekologiško maisto Europoje vokiečiai, prancūzai ir britai. Šiose šalyse ekologiniai ūkiai, gamyba, vartojimas ir bendrai gyvenimo būdas turi ilgiausias tradicijas. Ne industrinės žemdirbystės ir gamybos srityje pastaraisiais metais labai aktyvūs ir skandinavai. Nors pagalvojus apie daniškas kiaules tokios mintys nekyla. Tačiau gal kaip tik jos dalį visuomenės skatina ieškoti alternatyvų. Beje, pasaulio mastu daugiausia žemės ekologiniams ūkiams tenka Argentinoje, Kinijoje ir Jungtinėse valstijose.

Žmonės renkasi ekologišką maistą dažniausiai dėl trijų argumentų – norėdami išvengti chemikalų, dėl rūpesčio gamta ir dėl pačios maisto kokybės. Turint omenyje, kad įprastinio (ne ekologiško) maisto kokybė Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose senosiose ES šalyse yra gerokai aukštesnė nei Lietuvoje, galima daryti prielaidą, kad jų ir mūsų vartotojų motyvai skiriasi. Kaip tenka pastebėti, Lietuvoje žmonės perka ekologišką maistą labai dažnai dėl to, kad ieško geresnės kokybės bendrąja prasme, ne tik vengdami sintetinių priedų.
 
Lyginant Lietuvą su kitomis Europos šalimis, į akis krenta skirtingas vaistinių vaidmuo. Daugelyje Europos šalių, pvz., Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Čekijoje, didžiausia dalis (virš 70%) natūralios kosmetikos parduodama vaistinėse. Ten taip pat parduodama nemažai higienos prekių, natūralių maisto papildų ir netgi maisto. Tiesa, pačių vaistinių yra įvairių tipo, kai kurios labiau specializuojasi ekologiškuose ir natūraliuose produktuose. Tačiau bet kuriuo atveju, vaistinės Europoje išlieka ta vieta, kur tikimasi kompetentingo patarimo ne tik dėl cheminių vaistų, bet ir dėl natūralių produktų. Čia reikėtų pridėti, kad bent jau Vokietijoje vaistinėse plačiai prekiaujama ir „alternatyviaisiais“ vaistais – homeopatiniais, žolinėmis arbatomis, ekstraktais, Bacho žiedais ir kitomis natūraliomis priemonėmis sveikatai gelbėti. Tai neabejotinai suformuoja ir kitokį vaistininkų mentalitetą.

Lietuvoje, deja, situacija visiškai kitokia. Nežinau ar kur galima rasti daugiau kremų su parabenais, šampūnų ir dantų pastų su SLS nei vaistinėse, ypač didžiosiose. Moteriškos higienos priemonių, pagamintų iš natūralių medžiagų čia irgi nerasi. O jei koks tiekėjas ir pateiks savo produkciją, pardavėjos jos nepasiūlys. Nes čia galioja tinklų principai – prekė parduodama pagal vaizdą, kainą ir vietą lentynoje (kurią nulemia tiekėjo mokami pinigai), o ne pagal jos sudėtį ir poveikį, kurį gali paaiškinti pardavėjas-konsultantas. Tik viena kita vaistinė ar atskiras vaistininkas pritaria ir pataria vengti cheminių priemonių.  Tačiau žmonės vis dar ieško natūralaus („paprasto“) muilo, šampūno ar kremo rankoms būtent vaistinėse ne tik Vokietijoje, bet ir Lietuvoje.

Skiriasi ir vartojimo mados. Pavyzdžiui, sveikatingasis prieskonis numeris vienas praeitais metais Lietuvoje buvo cinamonas, Vokietijoje ir Italijoje ciberžolė (nors jos brolis imbieras pozicijas irgi išlaiko). Prieš porą metų nuvilnijo didžiulė kokoso vandens gėrimo banga, šiemet vėl karaliauja natūralios, iš vaisių bei daržovių spaustos sultys. Sultys dėl skanumo, dėl sveikatos, dėl figūros... Paveikslėlių su taliją besimatuojančiomis moterimis pilna visur – reklaminiuose stenduose gatvėse, TV, ant produktų pakuočių, lankstinukuose, laikraščiuose ir t.t. Kartu pateikiami dietų receptai nuo badavimo tik su sultimis, iki specialių apriboto kaloringumo meniu ir sulčių kokteiliais. Visos moterys tarsi tik lieknėja ir lieknėja, nieko kito nedaro. (Neteko patirti kaip į dietas Vokietijoje žiūri vyrai, spėju nepaisant lyčių lygėjimo laikmečio, įtariai). Tačiau vakare pažiūrėjus į besimaitinančių lėkštes taip neatrodo. Bavarijos nacionalinė virtuvė išsiskiria riebiomis dešromis su raugintais kopūstais ir maistais, labai panašiais į mūsiškus cepelinus. Lėkštės didelės. Nors žmonės nepasirodė labai jau dideli. Normalūs. Gal tikrai masiškai tų dietų laikosi?

Apie dietas dar parašysiu, nes kaip tik dabar darau eksperimentą su viena iš jų. Ne ne, dešrų ir cepelinų Niurnberge nevalgiau. Šiaip, iš profesinio intereso.
Besižvalgant po kaimynines rinkas kyla visokių minčių apie skirtumus bei ypatumus, bet pagrindinė visgi apie bendrumus – visur žmonės mėgsta švarų gerą maistą ir kitus produktus. Senesnėse rinkose žmonės greičiau susigaudo kas tokį gamina ir pardavinėja, jaunesnėse rinkose šis procesas trunka ilgiau. Tačiau galų gale visi išsirenka tai, ką mano esant vertinga.


* - statistinė informacija iš straipsnio "Organic Food: the Italian paradox", žurnalo Terra Nuova specialaus numerio Biofach parodai.

Vaistas nuo visų ligų

Visais laikais žmonija ieškojo vaisto nuo visų ligų: gyvybės eleksyro, nemirtingumo akmens, gydančio palytėjimo ir panašių dalykų. Ir aišku kodėl – juk nėra žmogui didesnio rūpesčio, kaip skausmai ir vargai dėl savo kūno, proto ir sielos.

Šiandieninis žmogus ypač susirūpinęs kūnu. Nebūtinai dėl to, kad yra sąmoningas materialistas – t.y., mano, kad materija nulemia sąmonę - nors ir tai daro didelę įtaką. Materialistiniai minties sąjūdžiai XIX a. sukūrė stiprias mokslo ir visuomeninio gyvenimo sroves, tokias, kaip darvinizmas, marksizmas ir iš jo išplaukęs socializmas, kurie daro didžiulę įtaką šiuolaikinio pasaulio politinei minčiai.
Šiandieninė mūsų civilizacija yra ypač materiali – ji akcentuoja visa, kas apčiuopiama, ypač tai pasakytina apie Vakarų civilizaciją, ir jos smaigalį – mokslą. Vakaruose mokslas atsiskyrė nuo religijos ir šios dvi esminės žmonijos veiklos tapo ne bendradarbiaujančios ir vienas kitą papildančios, o konkuruojančios. Pastaraisiais amžiais mokslas šioje kovoje laimi ir stumia religiją į viešojo gyvenimo paribius. Tai neabejotinai tik stiprina mūsų kultūros materialistinį aspektą. Žmonės mato materiją, ją tyrinėja, pažįsta, ja tiki ir pasitiki. Netgi dievina. Analogiškai savo asmenyje žmonės rūpinasi, investuoja, vertina materiją – kūną ir protą, ir tik laikas nuo laiko prisimena savo neapčiuopiamą asmenybės dalį – dvasią.

Liga ir kančia yra vos ne vienintelis dalykas, primenantis jam apie kūno ir kitos materijos laikinumą bei nepatikimumą ir priverčiantis atsigręžti į nematerialius pasaulio ir savo būties aspektus. Kai kurios filosofinės ir gydymo sistemos dėl šių priežasčių labai pozityviai žvelgia į ligą, kaip kreipiančią mūsų mąstymą nuo materijos prie gilesnių ir subtilesnių dalykų.

Nepaisant šio totalinio materializmo, tebėra gyvos ir naudojamos holistinės medicinos, kurių yra pačių įvairiausių - tradicinės, tūkstantmečių istoriją turinčios, kinų, Tibeto, ajurveda, indėnų, šamanų ir t.t., ir palyginti neseniai atsiradusios, tokios kaip aromaterapija, homeopatija, judesio terapija, Bacho žiedai ir t.t. .  Viena vertus, tai atrodo keista – juk Vakarų šalyse praktiškai visos viešosios lėšos skiriamos tik oficialiosios (alopatinės) medicinos tyrinėjimams, kitas stambiausias investuotojas į medicinos tyrimus – farmacijos kompanijos – taip pat deda lėšas į materialių gydymo priemonių (vaistų) gamybą ir išradimus. Ši (materialistinė) medicina yra įtvirtinta teisės aktais, kaip medicina, o visoms kitoms toks statusas nesuteikiamas. Tiesa, skirtingose šalyse teisinė situacija skiriasi - kai kurios šalys pripažįsta ir dalį kitų gydymo sistemų, tačiau toli gražu ne visos ir ne visas. Oficialioji medicina disponuoja teisinėmis ir viešinimo galimybėmis, tokiomis kaip medicinos studentų vadovėlių formavimas, oficiali sveikatos ir profilaktikos politika, privalomas vakcinavimas, sveikatos patikrinimai, informacija apie ligų profilaktiką, ankstyvąją diagnostiką ir pan. Televizijos laidos, kita žiniasklaida transliuoja būtent šios medicinos žinutę, nes kitų sistemų atstovai, būdami legaliai nepripažinti kaip gydytojai, gali kalbėti tik kaip asmenys su savo nuomone, o ne mokslinės tiesos skleidėjai. Žinutė yra ši – Jūsų ligos yra dėl kūno (arba) proto defektų, kuriuos mes galime objektyviai išsiaiškinti ir pataisyti: vaistais, prietaisais, chirurginėmis priemonėmis.
Jei pasigiliname daugiau, atrandame, kad ir tarp oficialios medicinos specialistų nėra vieningo sutarimo nei dėl daugelio ligų priežasčių, nei dėl gydymo metodų efektyvumo, pvz., aukšto cholesterolio, nutukimo, osteoporozės, vėžio. Dėl galimybių išgydyti alergijas, kurių įvairovė ir mastai tik auga, apskritai nutylima.

Kita vertus, keista neatrodo. Juk kuo žmogus labiau gręžiasi nuo savo dieviškos esmės, tuo blogėja jo būklė ir tuo dažniau jis serga. Kuo labiau jis serga, tuo mažiau jam rūpi principai ir atitikimas pasaulėžiūrai, tuo daugiau rūpi rasti būdą pasveikti. Taigi žmonės plečia požiūrio į ligą bei sveikatą lauką, pasiremdami kitomis, oficialiai nors ir nepaneigtomis, bet ir nepalaikomomis teorijomis, kurios į kūno ligas žvelgia kaip į nukrypimo nuo organizmo pusiausvyros pasekmes, o ne priežastis. Tada svarbu tampa ne tik ką žmogus valgo, kaip mankštinasi ir miega, bet ir ką mąsto, ką skaito ir žiūri, kokie jo santykiai su savimi, šeima, kolegomis, darbdaviais, bendrapiliečiais, politikais, gamta ir visu pasauliu.

Taigi viena esminių priežasčių, kodėl nėra vaisto nuo visų ligų yra ta, kad mes ne ten jo ieškome. Kūno ir proto ligų priežastys glūdi giliau, o vaistai, kuriuos mes suprantame kaip vaistus (tabletė, operacija, procedūros, netgi sanatorija) yra viso labo tik problemos pasekmių šalinimo priemonė. Kuri taip pat gali būti visokia: ilgalaikė ir trumpalaikė, efektyvi ir neefektyvi.
Į subtiliuosius metodus kol kas nesigilinkime – pakanka turėti omenyje, kad jie egzistuoja ir mūsų labai kūniški negalavimai gali būti nulemti tokių „neaiškių“ dalykų, kaip povandeninės vandens srovės, elektromagnetiniai laukai, saulės aktyvumas, pikti žmonės, mūsų pačių pyktis ar nepasitenkinimas, nepaisant to, kad jis atrodo visiškai objektyvus ir pateisinamas - nes kyla kainos, o atlyginimai nekyla; vaikai neklauso, o tėvai nesupranta; genda nervai stovint transporto grūstyse dėl žioplų vairuotojų ar klausant kvailų politinių kalbų ir t.t.. Beje, vienas pykčio priepuolis sugadina kraują tiesiogine šio žodžio prasme maždaug dviem savaitėms. Toks teiginys neturėtų stebinti ir tų, kurie pasikliauna tik oficialaus mokslo žiniomis. Juk žinoma, kad stipri emocija pakeičia hormonų liaukų veiklą (šiuo atveju ypač antinksčių), atsiradę hormonai pakeičia viso organizmo būseną ir kraujo sudėtį. Ir moksliniuose tyrimuose minima, kad stresas yra viena iš priežasčių, nulemiančių vos ne visas ligas, įskaitant aukštą cholesterolį, kraujospūdį, sutrikusį virškinimą ir pan. Tačiau mes linkstame numoti į tai ranka – tarsi to negalėtume pakeisti. Bet juk galime. Ne šimtu procentu panaikinti, bet galime, jei nusprendžiame, išmokti kreipti savo emocijas ir mintis kita, pozityvia linkme. Tai nėra pratimas „nugalėk save“ arba „įrodyk savo valios stiprumą“. Atsikratyti aiškiai žalingos priklausomybės - ar tai būtų svaigiųjų medžiagų, ar svaigiųjų minčių vartojimas - arba bent pakeisti ją mažiau žalinga yra labai praktinis žingsnis link sveikatos.


Bet pakalbėkime daugiau apie kūno ligų gydymą apčiuopiamais metodais. Jie šiais laikais yra ypač įvairūs. Nepaisant visuotinio siekio standartizuoti gydymo metodus (kuris kyla iš ekonominės-administracinės dabartinės medicinos sąrangos ydų), egzistuoja įvairūs metodai gydyti tam tikrą negalavimą alopatinės (moderniosios) medicinos rėmuose. Šalia to egzistuoja vadinamosios liaudiškos priemonės, kurias ypač mėgsta tie žmonės, kuriems oficialioji medicina atrodo per grubi – savo metodais, šalutiniais poveikiais, požiūriu į ligų priežastis, neholistiniu požiūriu į žmogaus organizmą. Arba tie, kuriems teko daug gydytis, o rezultatų nepasiekė.
Vienas populiariausių, nes bene lengviausiai suprantamų ir įgyvendinamų sveikatos gerinimo metodų yra maisto papildai. Teorija, kad mes sergame dėl konkrečių medžiagų trūkumo (tam tikrų mikroelementų, mineralų, vitaminų, riebiųjų rūgščių, fermentų ar pan.) yra gana gerai išpopuliarinta, ypač JAV. Yra į lietuvių kalbą išverstos knygos, masė informacijos internete. Papildų pasiūla rinkoje taip pat nemenka. Nors jų kainos gana didelės, tačiau už modernius tyrimus ir vaistus tai tikrai pigiau. Aišku, jei padeda. Tačiau skirtingai nuo vaistų ar intervencijų į organizmą, naudodami tam tikrus papildus mes savo sveikata rizikuojame gerokai mažiau. Nors yra tyrimų, rodančių, kad kai kurie, žmogui nebūdingomis formomis pateikiami papildai, gali kenkti organizmui, ši žala nėra tokia didelė, kaip cheminių vaistų atveju. Todėl žmonės bando iš išorinių požymių arba kraujo tyrimų išsiaiškinti ko jiems trūksta ir papildyti savo racioną tuo mikroelementu ar vitaminu. Tai labai aiškus metodas – trūksta geležies – suvalgiau, pagerėjo. Trūksta vitamino C – pavartoju tablečių  ir jau gerai. Iš tiesų gana paprasta, yra tik du klaustukai. Pirma, sužinoti ko iš tikrųjų mums trūksta – nes paprastas kraujo tyrimas visų trūkumų neparodys. Antra, surasti to elemento šaltinį, kurį organizmas gerai įsisavina. Žinia, kalcio papildų rinkoje yra visokių, o sergantys osteoporoze gali pasakyti, kad jų efektyvumas labai individualus. Jei žmogui nepadėjo kažkoks papildas, labai gali būti kad a) jo organizmas blogai jį įsisavino, b) vitaminas, ar mikroelementas, kurio atrodė kad trūksta, nebuvo tikroji negalavimo priežastis.

Dar daugiau tikimo ar netikimo atvejų bus jei naudosime kompleksines priemones, tokias kaip vaistingieji augalai, eteriniai aliejai, gydomieji masažai ir pan. Nes augalas nėra jo cheminių elementų paprasta suma, pvz., turi baltymų, vitamino A ir polinesočiųjų rūgščių omega 3, dar kokių antioksidantų ir todėl stiprina imunitetą. Kiekvienas augalas yra sudėtinga sistema ir jis sąveikauja su žmogaus – dar sudėtingesnio organizmo – sistema toli gražu netiesiškai. Pavyzdžiui, tokiame mums įprastame čiobrelyje vien antioksidantų yra nemenkas sąrašėlis . 

Todėl tie patys augalai, kurie klasifikuojami kaip turintys tas pačias savybes, skirtingus žmones skirtingais atvejais gali veikti skirtingai. Tarkim vieniems nuo nevirškinimo gali padėti pankolis, kitiems kmynas, tretiems kardamonas, dar kitiems – aitrioji paprika (čili). Aš jau nekalbu apie tai, kad kai kurie žmonės atskiriems augalams gali būti alergiški. Bet tai nereiškia, kad kiti, nepadėjusieji augalai, iš principo nepadeda virškinimui.

Neveltui subtilesni metodai, tokie kaip biodinaminė kosmetika, aromaterapija, Bacho žiedai, siūlo žmogui vadovautis ne teoriniu vaistinio augalo poveikio aprašu (kuris sudarytas remiantis ilgalaikiais stebėjimais ir tyrimais), o įsijausti į patį augalą. Pajusti jo kvapą, vizualizuoti pavidalą, pajusti spalvą, faktūrą. Daug labiau tikėtina, kad mes taip teisingai suprasime to augalo mums siunčiamą informaciją, nei skaičiuodami ir derindami šimtus jo sudedamųjų dalių, kurias mokslas jau atrado ir įvardino. O kiek dar neatrado? Be to, reikėtų prisiminti, kad šios kombinacijos tebėra mokslo menkai ištirtos. Kaip taisyklė, istoriškai plačiai ir seniai vartojamų vaistingųjų augalų mokslinių tyrimų išvadose rašoma, kad pastebėta, jog augalas turi tam tikrą poveikį x, bet kas konkrečiai jį sukelia, nėra aišku. Pavyzdžiui, vitaminas C ar taninai? O gal ir tas, ir tas, ar dar kas nors trečias, ketvirtas ir t.t. O gal vis dėl to tas augalas visumoje – toks, kokį jį gamta sukūrė?

Šiuolaikiniam technokratinio mentaliteto žmogui gali atrodyti naivios senųjų gydymo tradicijų sistemos, kur augalai klasifikuojami pagal skonį ar spalvą. Tačiau nieko keisto tame būti neturėtų, nes juk tam tikromis savybėmis pasižymintys elementai šiuos išorinius požymius sukelia, o žmogus negali vaikščioti su chemijos laboratorija nuolat matuodamas kiek ir ko konkrečiame maisto produkte yra. Beje, mitybos mokslas, panašu, kad suka būtent ta linkme. Nuolat smulkėjantys ženklinimo reikalavimai netiesiogiai skatina gamintojus nenaudoti natūralių ingredientų, o tik išskirtas jų atskiras dalis (pvz., baltymus, skaidulas ar pan.), nes tik jas galima vienareikšmiai išmatuoti ir palaikyti kiekių stabilumą. Juk gamtoje kiekvienas, netgi tos pačios kasyklos druskos kristalas, netgi tos pačios pievos čiobrelis, netgi tos pačios karvės pieno kibiras savo chemine sudėtimi yra kitoks.

Panašiai svarstydami galime lengvai pamatyti, kodėl negali būti ir visiems tinkamos dietos. Ne tik dėl to, kad mūsų organizmai skirtingi, jų trūkumai ir privalumai skirtingi, gyvenimo būdai skirtingi, požiūriai į savo kūną skirtingi. Vienam gali pakakti pakoreguoti savo mitybą išmetant gyvulinės kilmės riebalus ir jo cholesterolis sumažės, kitam tai gali nepadaryti jokios įtakos. Mat ne tai buvo šio žmogaus aukšto cholesterolio priežastis. Lygiai taip pat kažkas pakeis savo gyvenimo kokybę pakeitęs kavą cikorijų ar miežių kava, kitam tai bus tik nuolatinis vargas ir valios išbandymas. Tačiau dieta (mitybos koregavimas), kaip sveikatingumo priemonė skiriasi nuo papildų ar vaistingųjų žolelių vartojimo. Viena vertus tam reikia daugiau valios, nes kaip taisyklė, tenka atsisakyti tam tikrų mėgstamų produktų ar riboti jų kiekius. Kita vertus, tokių dietų įtaka sveikatai, jei neįgyja fanatizmo bruožų, nekelia jokios grėsmės. Blogiausiu atveju gali paleisti vidurius ar kartą kitą sustoti skrandis persivalgius žalių daržovių ar padauginus riešutų. Žinoma, į tai būtina reaguoti ir kiekius prisitaikyti.

Tačiau naivu būtų manyti, kad visi, visada ir visus negalavimus gali išsigydyti vien maisto pagalba.
Jau visų pirma dėl to, kad natūralaus šviežio maisto galime gauti, net ir stengdamiesi, labai nedaug. Nes patys jo neauginam ir negaminam. Taip pat dėl to, kad maistas nėra vienintelis mūsų sveikatą lemiantis veiksnys. Kai sveikos mitybos skeptikai replikuoja, jog jų seneliai valgė riebiai ir sočiai ir gyveno sveiki ilgai ir laimingai, tai gali būti tiesa, bet visai ne argumentas. Riebiai ir sočiai valgantys seneliai dienas leido dirbdami fizinį darbą gryname ore, o ne sėdėdami prie kompiuterio dirbtinai kondicionuojamuose biuruose miestų daugiaaukščiuose. Vakarus leido jie taip pat ne spoksodami į televizorių, o nuo atstumo A iki B eidavo savo kojomis, o ne važiuodavo automobiliu. O ir tas sotus bei riebus maistas buvo be pesticidų, GMO, trąšų, cheminių konservantų, dažiklių, kvapiklių ir kitų mūsų patogaus gyvenimo atributų. Judėjimo, gryno oro, kūrybinės veiklos, teigiamų emocijų įtaka sveikatai yra ne mažesnė nei maisto, bet kadangi tie dalykai mažiau apčiuopiami, mes mažiau linkę į juos kreipti dėmesio.
Žmogus gyvena Žemėje ir yra jos gyvosios sferos dalis. Apsižvalgę galim pamatyti, kad nei vandenys, nei miškai, nei dirvožemiai nėra sveiki, kodėl turėtume būti mes? Santykiai tarp mūsų nėra sveiki jau seniai – juk kiek istorija mena, žmonės žudė vieni kitus siekdami turtų bei valdžios  - visiškos kūno bei proto materijos. Tai vyko prieš šimtą metų ir vyksta dabar, didesniu ar mažesniu mastu visiškai šalia.

Tad kodėl mes turėtume pasveikti tik suvalgę kokią kapsulę ar tabletę materijos? Kita vertus, jeigu visais laikais žmogus ieškojo vaisto nuo visų ligų, gal jis vis dėl to egzistuoja? Iš to, kas čia aptarta (ir dar labiau iš to, kas liko tarp eilučių), turėtų būti aišku, kad materialioje plotmėje tokio vaisto nėra ir būti negali. Nes kiekviena materija, kad ir kokia sudėtinga ji būtų, yra baigtinė ir ribota. O žmogaus organizmo sąveikos su „vaistu“ variantų yra begalybė.
Tačiau nėra viskas taip liūdna. Išsiaiškinę, kad laiko, mūsų suvokiamos erdvės ir mūsų proto apibrėžtoje erdvėje tokio vaisto nėra, galime jo ieškoti kitur - dieviškame žmogaus prade, kurį labiausiai esame užmiršę.

Nepatogi tema apie higieną ir medvilnė

Moteriški higieniniai įklotai – tikrai labia nepatogi tema. Pirma todėl, kad moterims tas laikas ir viskas kas su juo susiję yra nepatogu – nesvarbu ką suoktų baltais getrais apsitempusios higieninių įklotų reklamos mergaitės. Reikia pridurti, kad tas laikas nepatogus ne tik moterims, bet ir jų šeimų nariams.

Antra. Labai nepatogu pripažinti ir pirštu baksnoti, kad moterys, kurios paprastai daug jautresnės gamtai ir labiau rūpinasi ekologija, yra kaltos dėl vienų labiausiai savartynus užpildančių šiukšlių – panaudotų higienos priemonių. Statistika skelbia, kad per metus į šiukšlynus išmetama apie 7 milijardų panaudotų tamponų ir apie 13 milijardų panaudotų įklotų. Vaizdelis labai nemalonus ir nepatogus aptarinėti (gerai, kad kvapo nesijaučia).

Kūdikių čia net neminėsiu – jų sauskenės taip pat svariai prisideda prie šiukšlynų pilnėjimo, o dėl jų naudojimo svariausią žodį taria mamos. Tačiau sauskelnių problema gerokai keblesnė nei įklotų – mat populiarios ekologiškos sauskelnės suyra tik apie 50-60% (kol kas, gal greitai paplis “žalesnės”), o daugkartiniai vystyklai taip pat ne išeitis, nes sunaudojama daug vandens ir skalbiklių (ne tik ekologiškų). Taigi alternatyvos ne tokios paprastos, o ir kūdikius turinčios mamos yra ne ta gyventojų grupė, kuriai labiausiai derėtų priminti apie bendras mūsų problemas – joms ir savų per akis.

Trečia. Labai nepatogu ne medicininiame žurnale rašyti apie moteriškas ligas, kurių buvimui ar nebuvimui didelės įtakos turi naudojamos higienos priemonės. Mačiau nuotraukų, bet jums nerodysiu, nes nelabai estetiška. Taip pat yra moteriškų ligų su sudėtingais pavadinimais (pvz., vulvodynia), kurių prevencijai, o kartais net gydymui, įtakos turi naudojamos higienos priemonės.

Tačiau tema turi ir vieną labai stiprų gerumą  – problema yra išsprendžiama. Kas, ekologijos tematikoje, yra ne taip jau dažna.

Taigi pradėkim nuo pačios problemos. O ji yra masinis iš sintetinio pluošto pagamintų higienos priemonių naudojimas. Šios priemonės neretai moteriai sukelia sveikatos problemų (apie ką jos net neįtaria), o išmestos lauk visiškai nesuyra ir lieka gulėti sąvartynuose, groviuose, vandenynuose, kur sukelia papildomų pavojų jų gyventojams.

Kas žino iš ko gaminami populiarūs moteriški higienos įklotai ir tamponai? Iš esmės iš naftos. Dauguma rinkoje parduodamų higieninių įklotų ir tamponų yra gaminami naudojant plastiką, naftos chemijos produktus, superabsorbentus polimerus, viskozę, geriausiu atveju chemiškai apdorotą celiuliozę. Į jų sudėtį įeina cheminės medžiagos ir sintetiniai kvapai.

Sukuriamos labai pigios, patogios, nepralaidžios, netgi švelnios medžiagos, kurios gerai atlieka “apsaugos nuo pratekėjimo” funkciją, bet kaip ir nemažai kitų patogių daiktų, turi rimtų šalutinių poveikių sveikatai ir gamtai. Ant šios produkcijos dėžutės sudėtis paprastai nerašoma. Sudėtį rašo tik tie, kurie gamina iš natūralių medžiagų: medvilnės, cukraus audinio, celiuliozės. Tačiau įdomu tai, jog nepaisant visuomenėje jau gana plačiai paplitusio įpročio išsiaiškinti (kad ir lupos ar google’o pagalba) gaminio sudėtį, niekas viešai nekelia klausimo, iš ko pagaminti masiškai vartojami higieniniai produktai.  Ypač kai jie supakuoti dailiose dėžutėse, iškvėpinti ramunėlėmis, padabinti gėlytėmis, o į pavadinimą įeina žodžio “medvilnė” užuominos.

Dar daugiau, Europos vartotojų tyrimas parodė, kad dauguma moterų mano, jog jų naudojamos higienos priemonės yra pagamintos iš 100 proc. medvilnės. Dar keistesnė yra priežastis, kodėl respondentės taip mano - mat šie gaminiai yra balti. O iš tiesų į labai baltus daiktus reikėtų žvelgti įtariai. Mat net švariausiai išskalbtas baltas audinys nebus švytinčiai baltas. Ryškų baltumą galima išgauti tik su optiniais balikliais – jie sukuria optinę baltos spalvos apgaulę. O plačiausiai naudojamos (pigiausios) higienos priemonės balinamos chloru arba dioksinu, kurių likučiai, esantys gaminyje, yra potencialiai kenksmingi. Taigi akinamas baltumas nėra joks kokybės ženklas. Bet tenka pripažinti, kad nepaisant argumentų, daugeliui žmonių jis visgi yra. Prieš keleta metų vienas ekologiškų kūdikių sauskelnių gamintojas pakeitė savo gaminių spalvą – iš perdirbto popieriaus spalvos į baltą. Mat jų tyrimai Vokietijoje parodė, kad klientai tokios pageidauja. Balina jie, žinoma, nekenksmingomis priemonėmis, bet įmonė naudoja papildomus išteklius tik todėl, kad vartotojai taip supranta produkto gerumą.

Todėl visai nekeista, kad populiarieji moteriškos higienos prekiniai ženklai investuoja į baltumą, patogumą, gamybos atpiginimą ir reklamą. Jei klientų pagrindinis noras yra gauti baltą gražų daiktą už minimalią kainą, gamintojas tuos norus vykdo. Kai klientės pradės domėtis iš ko ta balta graži servetėlė pagaminta, tik tada atsiras stimulas investuoti į pačias medžiagas, keisti sintetiką natūraliomis.

Yra rinkoje ir natūralių higienos įklotų bei tamponų. Jie gaminami iš ekologiškos medvilnės, paprastos medvilnės, medvilnės su celiulioze, cukraus audinio. Viena puikiausių medžiagų higienos priemonėms yra ekologiška medvilnė. Joje nėra ir pesticidų likučių (ko gali būti paprastoje medvilnėje). Lyginant medvilnę su celiulioze, pirmoji yra pranašesnė ir sveikatos, ir gamtosaugos prasme. Celiuliozės gamybos procese medžio pluoštui suardyti naudojami stiprūs chemikalai, kurie yra žalingi kūnui ir aplinkai. Iš 100 kg medvilnės gaunama 95 kg medvilnės pluošto, iš 100 kg chemiškai apdorotos medienos gaunama 50 kg celiuliozės pluošto.

Pati medvilnė išmesta suyra visiškai, įklotų atveju lieka tik plona nuo neperšlapimo sauganti juostelė – taigi nesuyra tik 1-10% gaminio. Medvilniniai tamponai suyra visiškai.  Įprastinių įklotų ir tamponų atveju proporcijos yra priešingos – nuo 90 iki 100% gaminio lieka gulėti žemėje arba plaukioti vandenyje. Medvilnė užauga kasmet, jai nuimti ir perdirbti nebūtina naudoti jokių kenksmingų procesų.  

Medvilninės higienos priemonės yra palankios sveikatos prasme. Medvilnė laidi orui, leidžia kūnui kvėpuoti;  sukuria optimalią drėgmę, mažina odos sausumą, nepakeičia makšties gleivinės natūralios rūgštinės terpės; hipoalerginė, t. y, sumažina ir padeda išvengti sudirginimų, alergijų ir infekcijų rizikos; švelni odai; gerai sugeria.

Intymios vietos sudirgimai moteriai nėra smulkus diskomfortas. Šiais laikais daugybė moterų dėl to kenčia paraudimą, deginimą, skausmą. Šių sutrikimų priežastys sunkiai diagnozuojamos ir gydomos vaistais. Atrodo, nei šis nei tas ryti vaistus, kai priežastis gali būti netinkami įklotai. Gal sveikiau būtų juos pakeisti bent kuriam laikui ir pažiūrėti, ar situacija negerėja. Netgi finansiškai tai apsimokėtų, nepaisant aukštesnės medvilninių įklotų kainos.

Kitas nepageidautinas, bet įprastose higienos priemonėse esantis, ingredientas yra superabsorbentai. Tai modernios cheminės medžiagos, kurios “užrakina” išskyras ir neleidžia joms pratekėti. Kodėl, jūsų manymu, reklamoje rodomos merginos su bikini jaučiasi “taip saugiai”? Todėl, kad nuo pratekėjimo saugo superabsorbentai. Tačiau “užrakinus” išskyras, bakterijos neužsirakina. Jei higieniniai įklotai keičiami rečiau (o tokia ir yra modernių medžiagų idėja), drėgnoje šiltoje terpėje bakterijos kuo puikiausiai dauginasi ir gali paplisti aukštyn tiek į makštį, tiek į šlapimo takus ir sukelti infekcijas.  Superabsorbentai taip pat didina TŠS – toksinio šoko sindromo - riziką.

Tiesa, šių sudirgimų buvimas ir stiprumas priklauso nuo individualaus organizmo atsparumo. Ir susirgę pūslės uždegimu nežinosime dėl ko konkrečiai susirgom, tad galim manyti, kad tikrai ne nuo įklotų. Taip pat galima manyti, kad TŠS niekada neištiks. Žinoma, po metų kitų, atsiradus problemoms, nuomonė gali pasikeisti. Tačiau bet kuriuo atveju gamtos teršimo argumentas turėtų veikti. Nebent būtų visai prastai su vaizduote, o realiai gyvenime niekada nebūtų tekę valyti senų šiukšlynų, kur nors miške, senoje sodyboje ar pan.

Lietuvos rinkoje yra visų minėtų rūšių sveikatai ir gamtai draugiškų higienos priemonių: įklotų, tamponų, daugkartinio naudojimo menstruacinių taurelių iš silikono (pvz., Mooncup).
Iš natūralių medžiagų pagaminti tamponai ir įklotai yra brangesni nei populiarieji plastikiniai. Tačiau reikia atidžiai skaityti pavadinimą bei sudėtį. Mat kaip ir kosmetikoje, yra nemažai pseudonatūralių. Pvz., su ramunėlių ir alavijo ekstraktu, žaliame pakelyje,  pristatomų kaip panašus į medvilnę, medvilnės minkštumo, tarsi medvilnė, 100% medvilnė sąlytyje su oda ir panašiai, tai visiškai nereiškia, kad reklamuojamos prekės pagamintos iš šio pluošto. Tie, kurie iš tiesų švaros priemones gamina iš medvilnės ar kitų natūralių medžiagų, tai pasako tiesiai ir be užuolankų.

Riešutai, riešutėliai, riešučiausi

Apie stiprų žmogų ar reiškinį sakoma „kietas riešutėlis“ ne tik dėl to, kad riešutai paprastai turi kietus kevalus. Bet ir dėl to, kad patys jie stiprūs. Juk juose telpa visas būsimas riešuto medis!

Kiekvienas kraštas tradiciškai gerbia ir garbina tai vietovei būdingą riešutų medį: lietuviai – lazdyną, graikai – graikinį riešutmedį, Sibiro gyventojai – kedrą, australiečiai – makadamijos riešutų medį, Pietų Amerikos gyventojai – brazilines bertoletijas, Viduržemio jūros regionas ir Azija – migdolus, pinijas;  tropikai ir subtropikai – kokoso palmes, anakardžius ir t.t. Nenuostabu, nes juk būtent riešutai ir sėklos yra labiausiai koncentruotas, maistinėmis medžiagomis turtingas maistas, kuris maitina, stiprina, gydo, gelbsti nusilpusius.

Padovanoti vaikui saują riešutų tebėra gyva tradicija Lietuvoje. Riešutais puošiame šventinį stalą, Kalėgų eglutę. Bet riešutai yra daug daugiau nei puošmena – jie yra puikus maisto produktas! Ir ypač žiemą, kai mūsų platumose šviežio augalinio maisto pasirinkimas tikrai nėra didelis (riešutas yra šviežias kol gali sudygti. Sėklos paprastai būna daigios apie metus laiko).

Riešutų maistinė sudėtis* yra itin turtinga ir harmoninga. Beveik visi riešutai turi daug baltymų, skaidulų, riebalų kiekis ir tipas skiriasi priklausomai nuo riešutų rūšies. „Liesiausi“ yra kokosai (apie 35% riebalų), dominuoja sočiosios riebalų rūgštys. Kokoso riešutų riebiosios rūgštys yra vidutinio ilgio grandinės, todėl labai lengvai pasisavinamos. Dėl šios priežasties kokoso riešutai ir aliejus rekomenduojamas metantiems svorį ir kaip pakaitalas sviestui, besirūpinantiems cholesterolio lygiu. (Verta prisiminti, kad cholesterolio yra tik gyvulinės kilmės produktuose.) Makadamijų ir braziliniuose riešutuose riebalų kiekis siekia net 70%. Makadamijų, migdolų, anakardžių, pekano riešutuose dominuoja mononesočiosios riebalų rūgštys. Graikiniuose, kedro, pinijų riešutuose – daugiausia polinesočiųjų riebalų.

Vakarietiškoje kultūroje turtingiausią istoriją turi migdolai – jie minimi net Biblijoje. Migdolai turtingi aukštos kokybės baltymais, kuriuose didelė L-arginino amino rūgšties, saugančios mūsų kraujagysles, koncentracija. Tai itin lengvai virškinami baltymai, todėl labai tinka vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Ypač tiems, kurie nevalgo gyvulinio maisto. Migdoluose gausu skaidulų (iš kurių 80% netirpios), vitamino E ir B2, mangano, vario, magnio, fosforo, kalio, kalcio, cinko. Ajurveda migdolus rekomenduoja valgyti gerai proto būklei palaikyti - kasdien po 7 riešutukus, tam pačiam tikslui praverčia ir migdolų aliejaus galvos masažai.

Graikiniai riešutai - baltymų šaltinis, turtingas įvairiomis amino rūgštimis, iš kurių paminėtinas triptofanas (reikalingas serotonino gamybai). Turi daug skaidulų, vario, mangano ir magnio, vitaminų B1, B6, folio rūgšties, cinko, fosforo, geležies. Juose esantis vitaminas E yra rečiau sutinkamos gama-tokoferolio (ne alfa- tokoferolio) formos. Šie riešutai ir jų aliejus turtingi omega 3 – polinesočiosiomis rūgštimis, kurių modernaus žmogaus dietoje paprastai trūksta. Graikinius riešutus rekomenduojama valgyti su luobele, nes joje daugiausia naudingų medžiagų.

Braziliniai (bertoletijų) riešutai - baltymų, skaidulų, magnio, fosforo, vario šaltinis. Turi išskirtinai daug seleno: vidutinis jo kiekis 100 g riešutų viršija rekomenduojamą seleno dienos normą daugiau nei dešimt kartų. Seleno žmogaus organizmui reikia nedaug, bet jis būtinas antioksidantas gerai imuninei sistemai palaikyti, kraujagyslių ligų ir vėžio prevencijai. Brazilinių riešutų medžiai užauga labai didelį (žr. pirmą šio straipsnio nuotrauką).

Gerai pažįstamo lazdyno riešutų mikroelementų ir vitaminų sąrašas itin ilgas. Juose yra daug mangano, vario, vitamino E, B1 ir B6, folio rūgšties, magnio, fosforo, geležies, kalio; taip pat cinko ir vitamino K.

Sibiro kedro riešutai bene labiausiai apipinti legendomis. Kedras dar vadinamas "Sibiriečių išgyvenimo medžiu", "Taigos auksu", "Sibiro miškų perlu". Tai itin maistingi ir gana reti (ypač reti ekologiški) riešutai, ne be reikalo laikomi vienu vertingiausių maisto produktų Žemėje. Turi labai daug vario (30 kartų daugiau nei rekomenduojama paros norma RPN), fosforo, vitamino K, magnio, cinko, vitaminų E, B1 ir B3, folio rūgšties, kalio.
Maistingumu ir mikroelementų bei vitaminų įvairove Sibirinio kedro riešutams mažai nusileidžia pinijos.
Į Sibiro kedrų riešutų ir įvairiausių rūšių pušų riešutų (pinijų) sudėtį įeinanti pinoleno riebioji rūgštis turi savybę mažinti apetitą, todėl šie riešutai ir jų aliejus plačiai naudojami gaminti lieknėjimo papildus, įtraukiami į dietas.

Dažnas pasakys, kad patys skaniausi riešutai yra ankardžiai (kešju). Jie valgomi ne tik vieni, kepiniuose ar desertuose, bet ir rimtuose troškiniuose. Tai itin būdingas Azijos virtuvei produktas. Beje, anakardžio medis kilęs iš Pietų Amerikos, nors šiandien daugiausia jų užauginama Indijoje ir Afrikoje. Anakardžiai turtingi variu, cinku, fosforu, molibdenu, vitaminu K, baltymais.

Pietų Amerikoje augantys pekano riešutai dėl antioksidacinių savybių neretai rekomenduojami vartoti senyvo amžiaus žmonėms. Jie turi daug mangano ir vario, taip pat cinko, magnio, fosforo, vitamino B1.
Šiuos riešutus ypač sunku išgliaudyti, todėl dažniausiai jie būna aptrupėjusiais kraštais. Bet nereikia manyti, kad čia pelių ar kitų valgytojų darbas – tai tiesiog gliaudymo pasekmė.

Pas mus dar gana reti iš Australijos, Afrikos arba Amerikų atvažiavę makadamijų riešutai yra ypač „riebūs“, o baltymų juose nedaug. Jie turi daug skaidulų, mangano, vitamino B1, magnio, geležies, fosforo, taip pat vitaminų B3 ir B6.

Daugiausia mokslinių tyrimų su riešutais (paprastai migdolų ir graikinių) nagrinėja riešutų poveikį cholesterolio lygiui ir sergamumui širdies kraujagyslių ligomis, cukraus lygiui kraujyje, taip pat vėžio prevencijai. Ir gauna pozityvius rezultatus.
Riešutai gerina žarnyno veiklą, teikia sotumo jausmą, reguliuoja cholesterolio bei cukraus lygį kraujyje, kas svarbu sergant širdies ligomis, diabetu, esant nutukimui. Riešutai yra stiprūs antioksidantai, įvairiose antioksidantų gradacijose esantys sąrašo viršuje po prieskonių, uogų ir vaisių (visų pirma pekano, graikiniai, lazdyno). Keli riešutai suvalgyti į dienos pabaigą, lengvai numalšina alkį ir padeda nepersivalgyti vakarienės.

Riešutai valgomi vieni, skrudinti ir ne, cukruoti ir druskuoti, desertuose, padažuose ir kepiniuose, barstomi ant salotų ir t.t. Iš jų spaudžiami aliejai maistui bei kosmetikai. Netoleruojantiems laktozės vaikams bei suaugusiems puikiai tinka riešutų (migdolų, lazdyno, graikinių) pienas. Riešutų aliejus palankiai veikia mūsų odą ir plaukus, praktiškai visi riešutų aliejai tinka masažams.

Sveikiausia riešutus valgyti vienus, be cukraus ar druskos, prieš tai juos būtinai gerai nuplovus, ypač jei riešutai yra neekologiški ar pirkti nesupakuoti. Sandariose pakuotėse esantys riešutai geriau išlaiko savo savybes, nei „palaidi“. Migdolus dažnas mėgsta valgyti paskrudintus, bet skrudinti reikia nestipriai – ne aukštesnėje nei 75o C, 15-20 min. Pamirkius per naktį migdolus vandenyje, nuo jų lengvai nusimauna odelė. Kas nemėgsta graikinių riešutų kartumo, taip pat mirko juos per naktį vandenyje.
Kepinant riešutus reikia turėti omenyje, kad polinesočiosios riebalų rūgštys aukštoje temperatūroje žūsta, tad tokius riešutus kaip graikiniai, pinijos, kedrų geriau būtų visai nekaitinti.
Kaip ir kiekvieną gerą maisto produktą, taip ir iš riešutus galima sugadinti ir paversti šlamščiamaisčiu – šlamšti saujomis riešutus sėdint prie televizoriaus, ypač jei jie su druska ar cukrumi ir stipriai suskrudinti, tikrai nėra sveika.

Riešutus gamta yra apdovanojusi natūralia apsauga – kevalu. Kevale būdamas riešutas nedžiūsta, negenda, net norint toli transportuoti, nereikia jo purkšti įvairias chemikalais. Na nebent laive kartu gyventų pulkas voverių...
Riešutai gali būti rinkti nuo laukinių medžių, arba auginti soduose. Neabejotina, kad laukiniai yra vertingesni, tačiau tokių riešutų parduodama mažai ir jie ypač brangūs. Riešutai, kaip ir kiti maisto produktai, maistingesni ir sveikesni yra ekologiški. Ekologiškumas šiuo atveju nėra labiausiai aktualus auginimo fazėje (kaip minėjau, jie turi kevalą, kuris gina ir nuo pesticidų), bet labai aktualus ruošimo procese. Išlukštenti riešutai yra patrauklus masalas grybeliams ir kitiems kenkėjams, tad ekologinių standartų nesilaikantys gamintojai neretai piktnaudžiauja cheminėmis atbaidymo priemonėmis. Ekologinėje gamyboje švaros veiksnys yra esminis, nes tik tokiu būdu galima apsisaugoti nuo kenkėjų nenaudojant chemikalų. Ekologiški riešutai turi privalumų ir gamtosaugos prasme – ekologiniuose ūkiuose išlaikoma didesnė bioįvairovė, jie smulkesni, labiau tausoja medžius.

Nėra ką ir sakyti, riešutai labai skanūs. Kurie iš jų konkrečiai – skonio reikalas. Vieniems skaniausi egzotiškieji anakardžiai ar makadamijos, kitiems – labiau įprasti lazdynai ar klasikiniai migdolai. O kiti pripažįsta tik pačius brangiausius – Sibiro kedrus. Kadangi skirtingų rūšių riešutai kiekvienas pamaitina mus savaip, savo skoniu pasitikėti reikėtų. Greičiausiai jums skanūs tie riešutai, kurie jums naudingiausi. Tačiau persivalgyti labai nepatartina, riešutų ypač. Juos reikia skanauti, valgyti lėtai, pasimėgaujant. Ir ... dovanoti vaikams, ne tik per Kalėdas.

* Maistinė sudėtis toli gražu nėra vienintelis ir pats svarbiausias maisto produktą apibūdinantis kriterijus, tačiau mūsų visuomenėje taip priimta. Be to, teisės aktai reglamentuoja ką galima apie maisto produktą rašyti jo gamintojui bei pardavėjui. Čia išvardintos riešutų maistinės medžiagos yra nurodytos, laikantys maistingumo teiginių reikalavimų – tam, kad galima būtų pasakyti, jog produkte yra, pvz., geležies, jos kiekis turi viršyti įstatymo apibrėžtą dydį. Konkrečius riešutų maistingųjų medžiagų santykius su RPN (rekomenduojama paros norma) galima rasti "Sveiki produktai" intermetinėje svetainėje prie konkrečių riešutų aprašų. Maistingųjų medžiagų kiekiai paimti iš duomenų bazės http://nutritiondata.self.com. Kitos duomenų bazės gali nurodyti šiek tiek skirtingas reikšmes, bet skirtumai paprastai nebūna labai dideli.

Apie druską. Himalajų ir kitokią

Tikriausiai sunku būtų surasti kitą taip prieštaringai vertinamą produktą, kaip druska.
Viena vertus, druska gyvybiškai svarbi. Nuo seno ji buvo laikoma didžiuliu turtu, net karai kildavo siekiant užgrobti druskos išteklius. Įvairių tautų liaudies medicinos naudoja druską kaip gydymo priemonę. Kita vertus, šiandien druska siejama su įvairiausiomis ligomis, visų pirma aukštu kraujospūdžiu. Sekant pasisakančius už ir prieš, neapleidžia mintis, kad kalbama apie skirtingus produktus. Panašu, kad taip ir yra – juk šiandien vartojama rafinuota druska yra visai kitokia nei natūrali druska. Tačiau dar labiau stebina tai, kad bandoma paneigti rafinuoto ir natūralaus produkto skirtumus (pvz., apie Himalajų druską ).

Žmogaus organizmas pats druskos nepasigamina, todėl jos turi gauti su maistu. Iki pat XIX amžiaus druska buvo išskirtinis, brangus produktas. Šiandien druskos gamyba visiškai industrializuota. Druska gaminama didžiuliais kiekiais, iš įvairiausios kokybės žaliavos, kaina jos neįtikėtinai maža.

Remdamiesi oficialiomis rekomendacijomis druskos vengti turėtume taip pat griežtai, kaip ir riebalų. Dėl riebalų vyraujanti nuomonė kinta – jau sutinkama, kad vengti reikia vienos rūšies riebalų, o kitų, ypač nesočiųjų, turėtume vartoti daugiau. Manyčiau, kad ir dėl druskos oficiali vienareikšmiai neigiama nuomonė švelnės, nes pastaruoju metu pasirodo daug tyrimų, primenančių ir iš naujo įrodinėjančių druskos būtinumą mūsų mityboje..

Druska druskai nelygu

Žmonės tiek įprato naudoti perdirbtą druską, kad iš viešosios nuomonės visai pranyko supratimas, kad druskos vertė neatsiejama nuo jos natūralumo. Nepaisant masinių perspėjimų tai daryti, retas pirkėjas gilinasi kas sudaro produktą ir kaip jis pagamintas. Žmonėms pakanka pavadinimo ir mažos kainos. Paprastai ant maisto produktų būna parašyta ar jie yra rafinuoti ir kas į juos įeina. Ant druskos nerašoma, kad ji rafinuota. Tarsi natūralios jos ir būti negali.

Šiandien įprastą stalo druską sudaro natrio chloridas (97,5 proc.), jodas (2,5 proc.), fluoras ir druskai neleidžiančios sukietėti dirbtinės medžiagos. Tokia druska rafinuojama aukštoje temperatūroje, todėl yra praradusi savo natūralią struktūrą. Šią druską organizmas pasisavina sunkiai. Vartojama nesaikingai ji gali didinti kraujo spaudimą, skatinti artritą, celiulitą, reumatą, inkstų bei tulžies pūslės akmenis, trikdyti visas gyvybines funkcijas.

Rafinuotas maistas išderina mūsų organizmą dėl vienos paprasčiausios priežasties - žmogaus kūnas yra pritaikytas įsisavinti produktus, kaip juos gamta sukūrė. Pastarąjį šimtmetį kultūra laimi prieš natūrą, o nuo to kenčia mūsų sveikata.

Žymus vokiečių fizioterapeutas ir seminarų centro fizioterapeutams bei gydytojams įkūrėjas Svenas Hurtigas (Sven Hurtig) apie dabartinę stalo druską atsiliepia taip:
„Ji turi mažai ką bendro su natūralia druska, kuri kažkada buvo iškasta iš žemės. Natūralioje druskoje mineralų kiekis subalansuotas tokiu santykiu, koks yra reikalingas žmogui ir gyvūnams. Gamta yra tobula. Joje nėra nieko papildomo ir nereikalingo“.

Oficialus požiūris

Vyraujanti mitybos specialistų nuomonė retai išreiškia prioritetą natūralumui. Na nebent šviežioms vietinėms daržovėms, ir tai nebūtinai. Nes gali paaiškėti, kad jas auginant pasitaikė daugiau trąšų, mėšlo ar komposto ir daržovėje rasta daugiau nitratų. Būtent taip, per kablelį, nors sintetinių trąšų ir natūralios organikos poveikis daržovėms labai skiriasi. Lietuvoje apie ekologiško ūkininkavimo privalumus kalba nebent ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai, ekologiškais produktais prekiaujančios parduotuvės ir dar vienas kitas entuziastas. Gali išgirsti apie nitratų siaubą kas antrą dieną, o apie pesticidus vos kada ne kada. Nors biologai pabrėžia, kad pesticidų, net ir mažais kiekiais, žala nepalyginti didesnė už nitratų. Apie pastarąją daržovėse (ne vandenyje), net kalbėti neverta, kai pilna daug rimtesnių bėdų.

Būtent tuose skaičiavimuose bei tyrimuose ir glūdi esmė. Oficiali mitybos mintis remiasi prielaida, kad žmogaus sveikatą ir atskirus organizmo procesus lemia išmatuojami mikroelementai ir vitaminai. Ir netgi ne visi iš jų, o tik tie, kuriems teisės aktais nustatytos rekomenduojamos paros normos (RPN): būtent 13 vitaminų ir 14 mineralinių medžiagų. Jei produkte yra reikalingi paros kiekiai tų įvardintų elementų, tai jis naudingas, o jei nėra, arba yra mažai, arba ne tų, tai negali būti naudingi.

Panašu, kad taip atsitiko ir su Himalajų druska. Mano minėtame straipsnyje dėl Himalajų druskos „neišskirtinumo“ būtent tai ir sakoma. Kad Himalajų druskoje nėra tokios koncentracijos mineralų ir mikroelementų, kad būtų patenkinti visi žmogaus organizmo poreikiai. Visiškai teisingai. Juolab, kad druskos, netgi Himalajų, niekas šaukštais nevalgo (tikiuosi). Tačiau abejočiau, ar kas teigia, jog druskos pakanka visų mineralų poreikiui patenkinti. Himalajų druskos mėgėjai ir propaguotojai pabrėžia, kad joje yra 84 skirtingi elementai. Mokslas teigia, kad žmogaus kūne yra 30 elementų ir tuo remiantis, abejoja ar likę 54 yra naudingi. Tiems, kas tiki, jog gamta yra tobula, tokia išvada niekaip į galvą neateitų. Juolab, kad nėra pagrindo manyti, jog visus elementus įmanoma užfiksuoti – juk mokslas nuolat vis ką nors naujo atranda. Be to, ne visi elementai turi likti kūne, jie gali tik dalyvauti reakcijose.

Skaitant Vakarietišką mokslinę literatūrą apie senosiose kultūrose vertintus augalus, į akis krinta labai panašios išvados. Poveikis (pvz., nervinei, hormoninei, imuniteto būsenai) užfiksuotas, bet nėra aišku, kas (kokie cheminiai elementai) tą poveikį sukelia, todėl reikia daugiau tyrimų.

Ir jų yra daugybė. Vieni randa viena, kiti tą vieną paneigia. Kiti pakeičia šiek tiek sąlygas ir gauna dar kitokius rezultatus. Jei čia prisiminsime kvantinę fiziką, tai suprasime, kad kitaip ir būti negali. Nes eksperimento rezultatai priklauso ne tik nuo sąlygų, bet ir nuo tyrėjo lūkesčių.

Dar sudėtingiau paaiškinti materialistine oficialia kalba, ką reiškia natūrali kristalų struktūra ir kodėl blogai ją pažeisti. Nors tarsi ir turėtų būti aišku. Juk visi žino, kad tradiciniai mineralai, tokie kaip geležis ar kalcis, sunkiai pasisavinami (kai kuriems žmonėms visai neįsisavinami) kai vartojami koncentruota forma. Ir visai kitaip pasisavinami, kai gaunami su natūraliu maistu, kad ir daug mažesniais kiekiais. Kitas gerai žinomas pavyzdys - anglis ir deimantas. Ta pati  cheminė sudėtis, anglis, bet skirtinga struktūra, kuri atsirado dėl skirtingų formavimosi sąlygų. Tos formavimosi sąlygos yra esminės ir druskai.

Jeigu neįmanoma sutikti, kad kai kurios natūralios medžiagos, tokios kaip augalai ar natūrali druska, veikia organizmą harmonizuojančiai, stiprinančiai, bendrąja prasme pozityviai, tai ką tada kalbėti apie dar subtilesnes terapijas, tokais, kaip aromaterapija ir Bacho žiedai?

Grįžtant prie Himalajų druskos, reikia pastebėti, kad ji turi labai didelį gerbėjų ratą – ir tarp vartotojų, ir tarp gydytojų, ir tarp mokslininkų. Ir Rytuose, ir Vakaruose.

Toliau dar kartą apie ją tiems, kas dar nesusipažinęs.


Himalajų druska 

Himalajų druskos klodai glūdi 400−600 metrų gylyje. Jie susiformavo prieš šimtus milijonų metų išdžiūvus senosioms jūroms ir iškilus Himalajų kalnų masyvui. Himalajų ir Sibiro kasyklų druska yra seniausia Žemėje, todėl turi sukaupusi ilgaamžės ir vertingos bioenergetinės informacijos. Dėl buvusio milžiniško spaudimo druskos kristalai tapo idealios geometrinės struktūros, kuri dažnai lyginama su brangakmenių struktūra.

Skirtingai nuo jūros druskos, kuri taip pat vertinama dėl turimų mineralų, Himalajų druskos nepasiekia aplinkos teršalai. Švari gali būti ir jūros druska, tačiau tokia ji išgaunama tik specialiai saugomose vietose ir yra gerokai brangesnė.

Himalajų druska kasama Salt Range regione Šiaurės Pakistane, kur yra didžiausi pasaulyje šios druskos ištekliai. Tik nedidelė dalis Salt Range iškasamos druskos yra tokia švari, kad nė kiek nepakeista ir nerafinuota gali būti naudojama maistui gardinti, sveikatai stiprinti. Būtent tokia yra „Natur Hurtig“ druska.

Ši druska ypač vertinama dėl jos sudėtyje esančių mineralinių medžiagų ir mikroelementų, tokių kaip kalcis, magnis, kalis, geležis, cinkas, silicis, baris ar selenas. Iš viso tokių aktyviųjų elementų randama net 84. Tradicinėje indų medicinoje Ajurvedoje rašoma, kad vartodamas Himalajų druską žmogus gali užsitikrinti ilgą ir sveiką gyvenimą.

Natūrali druska nuo įprastos stalo druskos skiriasi savo sudėtimi, konsistencija ir skoniu. Himalajų druska yra žymiai švelnesnė, pripratus prie jos skonio, sunku grįžti prie rafinuotos druskos – skonio receptoriai atpažįsta tuščią produktą.

Be Himalajų druskos sunkiai įsivaizduojama ir sveika mityba. Ši druska reguliuoja vandens kiekį organizme, ląstelių pH, cukraus kiekį kraujyje, kraujospūdį, teigiamai veikia virškinamąjį traktą ir kvėpavimo takus, stiprina kraujagysles, širdį, raumenis, kaulus.

Himalajų druska naudojama ne tik maistui ruošti, bet ir organizmui valyti, gydyti, stiprinti, prižiūrėti kūną, plauti akis, gerklę, nosį. Vonios ir pavilgai ypač tinka niežtinčiai, spuoguotai, nuo neurodermitų ar alergijų kenčiančiai odai raminti. Kadangi ši druska greitai pasišalina iš organizmo, ji puikiai valo šlakus. Druskos lempos sukuria ore daugiau teigiamų jonų, kurie pozityviai veikia kvėpavimo takus, padeda užmigti, ramina (ypač gera priemonė hiperaktyviems vaikams raminti). 

RECEPTAI

Prisotintas druskos tirpalas – tai tirpalas, kuriame daugiau druskos nebetirpsta. Tai atitinka 27% koncentracijos vandeninį druskos tirpalą – 27 g druskos (kupinas valgomasis šaukštas) 100 ml vandens. Jis bus bioenergetiškai veiksmingesnis, jei jį palaikysite ryto saulėje. Vienas šaukštelis prisotinto druskos tirpalo kasdien padeda atstatyti organizmo pusiausvyrą ir sustiprinti imuninę sistemą. Tirpalo negalima gerti gryno: kiekvieną rytą (nevalgius) vieną arbatinį šaukštelį tirpalo išmaišykite 250 ml vandens ir išgerkite. Druskos tirpalas veikia lieknanančiai, todėl ypač svarbu per dieną išgerti ne mažiau nei 2 litrus vandens.

Druska pavargusioms arba sausoms akims

3 valgomieji šaukštai prisotinto druskos tirpalo sumaišomi su stikline drungno vandens. Jame suvilgytas rankšluostis dedamas ant užmerktų, kruopščiai nuvalytų akių. Akys turi būti užmerktos.

Nosies plovimas

2−4 valgomieji šaukštai prisotinto druskos tirpalo praskiedžiami 200 ml drungno vandens. Jei nosis užsikimšusi, valymą reiktų pradėti nuo laisvesnės šnervės. Esant alerginei ar chroniškai slogai, nosį rekomenduojama plauti kasdien.

Skaudamos gerklės skalavimas  

2−3 valgomuosius šaukštus prisotinto druskos tirpalo praskiesti puodeliu drungno vandens ir skalauti burną bei gerklę keletą kartų per dieną.

Inhaliacijos peršalus

1 valgomąjį šaukštą druskos įberti į 2 l karšto vandens. Kvėpuoti garais palinkus virš dubens ir užsiklojus galvą rankšluosčiu apie 10 minučių.

Organizmo valymas aliejumi su druska

Organizmo valymas aliejumi kilęs iš Ajurvedos. Valymo metu iš kūno pašalinami šlakai ir stiprinamos dantenos. Paprastai organizmas valomas vien aliejumi, be druskos, tačiau druska šarmina burnos terpę ir neleidžia daugintis bakterijoms, todėl valyti aliejumi su druska yra efektyviau.

Truputį pašildžius 200 ml saulėgrąžų arba sezamų aliejaus jame reikia ištirpinti 1 šaukštelį druskos, supilti į stiklainį ir atvėsinti. 1 valgomąjį šaukštą aliejaus ir druskos mišinio lėtai kramtyti, skalauti ir vilgyti burnoje 5−15 min. Po to aliejų išspjauti ir išsivalyti dantis dantų pasta.

Druska prieš lūpų pūslelinę

Prisotintą druskos tirpalą keletą kartų per dieną tepti ant pūslelės mažu šepetėliu. Jei pūslelė pratrūkusi, druskos tirpalą šiek tiek atskiesti vandeniu. Tinka tepti įkandimus, niežtinčią odą.

Druska sąnariams ir raumenims

Druskos pagalvėlę pašildyti orkaitėje iki 60-70 ^oC ir uždėti ant skaudamos vietos.

Druska prieš kojų grybelį

1 litrą prisotinto druskos tirpalo atskiesti 2 1 vandens. Kojas mirkyti kasdien 15 minučių. Po šios vonelės kojas tik nusausinti.

Energetinis gėrimas po saunos ar sporto

Išgerta stiklinė vandens su žiupsneliu druskos atstato prarastą organizmo vandens kiekį ir mineralus.

Druskos vonios

1 proc. druskos tirpalo vonios (arba kojų vonelės) turi įvairiapusį teigiamą poveikį: ramina, atpalaiduoja, regeneruoja, drėkina odą, gydo sudirgusią odą, valo organizmą, lieknina, pamaitina organizmą mineralais. Rekomenduojama vonios trukmė – 20 minučių vieną ar du kartus per savaitę. Dermatitu sergantiems ar turintiems niežtinčią odą žmonėms tokia vonia rekomenduojama kasdien. Tinka net tada, kai odoje yra žaizdų – 1 proc. druskos tirpalas odos nedirgina, bet gydo. Po tokios vonios po dušu nusiprausti nereikia.

Alyvuogės ir alyvmedžiai iš arti arba įspūdžiai iš Pietų Italijos

Seniai nerašiau. Buvau Italijoje pasižiūrėti alyvuogių aliejaus gimimo iš arčiau. Pamatyti įspūdinga, ir dar skaniau tampa tą aliejų valgyti (nors ir taip jį labai mėgstu).

 Kol nuvažiavome nuo Milano į Kalabrijos regioną (artimiausias Sicilijai, Italijos bato „pade“) matėme daugybe „šiaip“ alyvmedžių: ir Emilijoj-Romania, Toskanoje, ir Umbrijoje, ir Puglijoj. Lygumose. Šlaituose, kalnuose, pakelėse. Jau Toskanoje jų atrodė daug, bet į pietus vis daugėjo, o Kalabrijoj vis kildavo klausimas – kur jie užsiaugina kviečius savo makaronams ir bandelėms, kurių suvalgo nesuvokiamus kiekius, jei aplink tik alyvmedžiai ir citrusų sodai? 

Pačių medžių taip pat matėm įvairių: mažų, vidutinių, ir pagaliau Kalabrijoje - labai senų. Kaip vėliau sužinojom, derlingų alyvmedžių amžius svyruoja nuo  5 iki kelių tūkstančių metų. Senoliai išsiskiria dydžiu ir ypač storais, gruoblėtais kamienais (tokius medžių kamienus gali pamatyti pasakiško miško paveiksluose ar filmuose). Jei sveiki, uogų jie veda daug. Uogos būna didelės ir mažos, priklausomai nuo rūšies. 

Alyvuogės taip pat skiriasi aliejingumo lygiu ir skoniu. Labiau aliejingos alyvuogės (jos mažesnės) naudojamos aliejui spausti, mažiau aliejingos (didelės) – maistui. Pradžioje visos alyvuogės yra žalios, nokdamos jos tamsėja, tapdamos violetinėmis ir galiausiai juodomis. Žalios alyvuogės turi daugiausia antioksidantų, taigi yra vertingiausios sveikatos prasme. Juodos alyvuogės šiuo požiūriu mažiau vertingos. 

Italijos Pietuose alyvuoges pradeda rinkti spalio mėnesį. Priklausomai nuo metų, jas gali pradėti rinkti anksčiau arba vėliau, reikia žinovo akies, kuri įvertintu ar alyvuogės jau geros aliejui spausti. Pagal uogų dydį sprendžiama, ar vandens ir aliejaus balansas (kuris labai svarbus aliejaus kokybei) yra tinkamas. Alyvuogės noksta palaipsniui, taip jos ir renkamos – kas tris-keturios savaitės aplankomas tas pats medis. Surenkamos tos alyvuogės, kurios nukrenta jį papurčius (specialiomis mašinomis nustatytu dažniu, kuris nekenkia medžiui arba rankomis ) į tinklus. 

Padorus aliejaus gamintojas nuo žemės nukritusių alyvuogių nerenka ir į aliejų nededa. Taip pat nededa pernokusių uogų, nes jos nebėra vertingos antioksidantų prasme (nors aliejaus skonis dar gali būti visai geras). Tokios alyvuogės parduodamos rafinuoto ar kitų, žemesnių nei extra virgin, aliejaus rūšių gamintojams... Kalabrijos regione alyvuogių sezonas tęsiasi nuo spalio vidurio iki vasario pradžios.

Extra virgin aliejus spaudžiamas tik mechaniniu būdu. Pradžioje alyvuogės sumalamos į tirštą masę (su visais kauliukais). Tada atskiriamas skystis nuo tirštų liekanų. Ir galiausiai skystyje atskiriamas aliejus nuo vandens. Tuomet aliejus supilstomas į didelės talpos tarą saugojimui. Tas talpas, kurias mes matėme, buvo rūsyje. Kiekviena talpa pažymėta konkrečiai kokia aliejaus rūšis supilta, iš kokios kultyvacijos alyvuogių, pvz., ekologiškų ar paprastų. Kiekvienai partijai atliekamas cheminis tyrimas, pažymima, pagal kurį standartą pagaminta. Reikia turėti omenyje, kad skirtingų šalių standartai skiriasi, tad, pvz., klientas iš Japonijos, norintis, kad aliejus būtų sertifikuotas pagal Japonišką standartą, įpareigoja gamintoją pirkti Japonijos sertifikavimo institucijos ženklelį, kuris reiškia, kad inspektoriai atvyks į vietą tikrinti žaliavų gamybos proceso bent tris kartus per metus. Jei turi klientų iš JAV, šie atvyks patikrinti ne mažiau kartų, jei košerinio standarto mėgėjų – reikalaus savo, Italijos paveldo – vėl savo ir t.t. Taip atsiranda atskiros aliejaus gamybos partijos ir talpos atskiriems standartams, krūvos popierizmo ir t.t. Gero aliejaus mėgėjui tai mažiausiai įdomi proceso dalis, tačiau labai darbaimli gamintojui ir svarbi pardavėjui. Mat pirkėjai šiandien pačiu gamintoju domėtis nenori, jie nori jiems pažįstamų sertifikatų. Be abejonės įdomiausias yra aliejaus skonis. Žinia, skonio žodžiais nenusakysi. Extra virgin aliejui naudojamas vienas kokybę ir skonį nusakantis cheminis parametras – tai rūgštingumas. Aukščiausio kokybės extra virgin aliejui rūgštingumas turi neviršyti 0,8 g/100 g aliejaus. Kaip ir vyno, aliejaus skonį vertina ekspertai ragaudami. Tačiau savoj virtuvėj kiekvienas esame sau ekspertas. Lietuvoje dažnai tenka girdėti, kad alyvuogių aliejus, gal ir sveikas, visai artimas kultūriškai (alyvmedis – vienas iš Vakarų civilizacijos senųjų simbolių), suvokiamas vizualiai (juk toks galingas medis), bet ... neskanus. Nes aštraus, kartaus skonio. Kaip minėjau, alyvuogių aliejus sveikatos prasme vertingiausias, kai alyvuogės žalios, o skonio aštrumas tada intensyviausias. Turiu pripažinti, kad nuoširdžiai nustebdavau bloga nuomone apie alyvuogių aliejaus skonį, nes valgau labai švelnų extra virgin alyvuogių aliejų iš Kalabrijos „Coriolanum“. Ta proga su gamintoju išsiaiškinau, kodėl jis gerokai švelnesnis. Šiuo atveju priežastis glūdi alyvmedžių rūšyje.

Kalabrijos regioną apie 800 metų prieš Kristų buvo nukariavę graikai. Jie užvežė savų alyvuogių, kurios Kalabrijos klimate prigijo ir išliko iki šių dienų. Ja vadina Dolce di Rossana. Tai labai smulkias uogas vedančios alyvuogės, iš kurių išspaustas aliejus yra gerokai švelnesnio skonio.

Ekologiškas Coriolanum aliejus spaudžiamas iš Carolea, Tondino, Dolce di Rossano alyvuogių ne vėliau nei per 12 val. surinkus alyvuoges. Praeitų metų derliaus aliejaus rūgštingumas buvo vos 0,2 g/100g. Alyvuogės surenkamos iš pačio Minisci šeimos (tėvas ir 7 vaikai), kuriai priklauso La Molazza įmonė, alyvuogynų ir dar kelių dešimčių aplinkinių ūkių. 

Anita Minisci - "alyvuogių aliejus su temperamentu"

Tame rajone alyvuoges spaudžiančių vietų yra daug, maždaug kiekviename kelio kilometre. Tačiau tik nedaugelis jų užsiima eksportu, mat reikia daug investuoti į kokybę: įrengimus, procedūras, kokybės kontrolę, sertifikatus. Šiandien alyvuogių spaudimo verslams nėra pelningas. Pasaulio rinkoje kainas smarkiai muša kitų Viduržemio jūros šalių, kuriose darbo jėga pigesnė, produkcija. Todėl italams alyvuogių verslas yra labiau tradicija, nei pajamų šaltinis. Dėl šios priežasties kiekvienai metais nemažai alyvuogynų, netgi senųjų, iškertama ir sodinami citrusai. Minisci šeima išpirko nemažai senųjų alyvuogynų, vien dėl to, kad šie nebūtų iškirsti.

Neretam pirkėjui kyla klausimas, ar alyvuogės tikrai auginamos ekologiškai, ar nenaudojama chemija. Tikrai nenaudojama. Kaip mums pasakojo Angelo Minisci, vienas iš La Molazza savininkų, vargu ar neekologiškas alyvuoges auginti pigiau nei ekologiškas. Mat chemikalai yra labia pabrangę, darbas su jais itin gerai apmokamas, o aliejaus marža menka. Tiesiog neapsimoka. Tai argumentas tiems, kurie netiki gamintojo deklaruojama gamtą tausojančia filosofija. Tiesa, pamačius alyvuogynus ir su jais dirbančius žmonės, tokių abejonių nekyla.   

Suma visada mažiau už visumą arba baimės akys didelės

Žiniasklaidoje nuolatos teikiama informacija apie tam tikrų maisto produktų naudą. Schema maždaug tokia – produktas A (pvz., pomidoras, aliejus, riešutai, pienas) yra naudingas – širdžiai, odai, akims ar norint išvengti vėžio, antsvorio ir t.t. – todėl, kad jame yra tam tikrų cheminių medžiagų – riebiųjų rūgščių, sterolių, gliukozidų, vitaminų, mineralų ir kt. Todėl to produkto reikia suvalgyti  nurodytą kiekį per dieną ir ... būsime sveiki.

Jeigu išvardintieji produktai yra natūralūs – pvz., pomidoras matęs saulės ir žemės, aliejus nerafinuotas, riešutai neapdoroti chemikalais, pienas nehomogenizuotas - praktiniu požiūriu viskas yra gerai. Žmonės valgys daugiau natūralių produktų ir bus sveikesni. Nebent persivalgytų, siekdami pasiekti nurodytas dozes arba pasitaikys būti jiems alergiški.

Tačiau yra bėdos su argumentuojančia sakinio dalimi. Alyvuogių aliejus ar graikiniai riešutai yra naudingi tikrai ne tik ir ne tiek todėl, kad juose yra nesočiųjų rūgščių ar kitų paskirų cheminių elementų. Jie yra naudingi dėl to, kad yra alyvuogių aliejus ir graikiniai riešutai, su visomis nesočiosiomis rūgštimis, fenoliais, pigmentais ir kitais sudėtingais pavadinimais. Nes gamta nėra žmogaus-inžinieriaus dirbtuvės, ji yra gerokai sudėtingesnė. Žinoma, profesionalas chemikas ar biologas perskaitęs teiginį apie alyvuogių aliejaus naudingumą supranta, ar bent turi tokią prielaidą omenyje, kad ne tos kelios įvardintos medžiagos, kurias konkretus tyrimas nurodo, yra tokios jau lemiančios. Jau vien dėl to, kad mokslinėse duomenų bazėse nesunkiai galime rasti tyrimų, kurie įrodinėja, jog produkto savybes nulemia kitos medžiagos. Kadangi bet kurios srities tikrų profesionalų (ne tik iš proto, bet ir iš širdies) būna labai mažai, visuomenėje ne jie diktuoja minties madas ir suformuoja opiniją.

Todėl žmonės tiki, kad produkto A savybę B nulemia jame kiekiu C esanti cheminė medžiaga D. Tuomet kaip ir logiška, kad jie ieško tos medžiagos kituose produktuose ir tikisi analogiško „gerumo“.

Kaip minėjau, su gerumu čia bėdos nedaug. Blogiau su blogumu. Kadangi nusistovėjęs mąstymo modelis yra būtent toks, tai visiškai suprantama, kad kokios nors „blogos“ medžiagos, esančios lyg ir geruose maisto produktuose, rodo jų užslėptą „kenksmingumą“. Taip laikas nuo laiko „demaskuojami“ tam tikri augalai. Dar iš vaikystės prisimenu, kaip mano močiutė paskaičiusi populiarią spaudą piktindavosi dėl tokio „mokslo“: vieną dieną „burokėliai – visiems“, kitą dieną „burokėliai niekam“. Nors nuo to laiko praėjo daug metų, situacija nė kiek nepasikeitė, tik su interneto galimybėmis išsiplėtė tokios informacijos sklaida. Vieni šaltiniai tam tikrą augalą garbina, kiti gąsdina jo kenksmingumu. Jei to nelabai seki, o tik retkarčiais paskaitai, nelogiškumų nesimato, nes neturi su kuo palyginti. Bet kai turi, tai „nuosprendžiai“ atrodo gana juokingai – kaip kad, pvz., nevalgyti daugiau trijų cinamoninių sausainių per dieną. Keli realūs pavyzdžiai.

Ne taip seniai pasirodė informacija apie cinamone esantį kumariną, kurio esą labai svarbu vengti, nes jis nuodingas. Dabar visi nori Ceilono cinamono ir neperka kitų rūšių, nes šiame kumarino mažiausia. Prekybos prasme jokios bėdos, pardavinėji Ceilono cinamoną (kuris bet kuriuo atveju brangesnis, nes retesnis ir subtilesnio skonio) ir vargo nematai. Tačiau ar ta informacija teisinga?

Pažiūrėkime, ką apie cinamoną ir kumariną rašo specializuoti šaltiniai.

The World‘s healthiest food (WHF) portale, kuriame produktai išnarstomi pagal kiekvieną maistingąją medžiagą, taip pat nurodoma kiek tiksliai kiekvieną produktą virti ar garinti, kad tos medžiagos nenukentėtų, apie cinamono rūšis ir jų savybes informacija pateikta. Paminėta, kad yra kelios jo rūšys ir kad jos skiriasi skoniu bei kaina. Prie įspėjimų dėl sveikatos yra minima, kad Cassia (Cinnamomum aromaticum arba kininis cinamonas) turi daugiau kumarino nei Cinnamomum verum arba Ceilono cinamonas)  (http://whfoods.org/genpage.php?tname=newtip&dbid=31. Kumarinas, rašoma, mažina kraujo krešėjimą, todėl „atskiriems individams, naudojantiems cinamoną pastoviai ir dideliais kiekiais gali sukelti riziką “ („may pose a risk to some individuals if consumed in substantial amounts on a regular basis“). Jokios kalbos apie laikas nuo laiko suvalgomus cinamoninius sausainius. WHF rekomenduoja rinktis Ceilono cinamoną šio prieskonio fanams, kurių mityboje dideli jo kiekiai yra nuolatiniai. Beje, kyla klausimas kas yra didelis cinamono kiekis. Apskritai vertinant mitybos ypatumus pasaulio mastu, Lietuviška virtuvė tebėra tarp tų, kurioje cinamonas labiau egzotika, nei kasdienis produktas. Lyginame rytietišką tradiciją dėti cinamoną visur: sriubas, troškinius, ryžius, arbatą, pieną su lietuviškais cinamono sausainiais, bandelėmis ir manų koše? Jei iš tiesų cinamone glūdėtų tokia rizika, Azijos gyventojai masiškai sirgtų kraujo nekrešėjimu. Nebent mes manome, kad lietuviams kenkia, o indams ir kinams ne. Nors viešai tai nepripažįstama (nes vadintųsi rasizmu), bet iš samprotavimų panašu, kad būtent taip ir galvojama.

Tiesa, minėtame dėl cinamono grėsmės įspėjančiame lietuviškame straipsnyje buvo minima rizika ne kraujui, o kepenims.  Tada apie kepenis. Dar solidesnis šaltinis Dr. Duke's Phytochemical and Ethnobotanical Database* nurodo šias kumarino savybes:
Aldose-Reductase-Inhibitor; Analgesic; Anesthetic; Antiaggregant; Antiandrogenic; Antibrucellosic; Anticancer (Kidney); Anticancer (Prostate); Antidiuretic; Antiedemic; Antiesherichic; Antiinflammatory; Antilymphedemic; Antimelanomic; Antimetastatic; Antimitotic; Antimononuccleotic; Antimutagenic; Antimycoplasmotic; Antipsittacotic; Antipsoriac; Antitoxoplasmotic; Antitumor; Antitumor (Kidney); Antitumor (Prostate); Bacteristat; Bruchiphobe; Cancer-Preventive; Carcinogenic (200 mg/kg); Cardiodepressant; Cardiotonic; Chemopreventive; DME-Inhibitor; Emetic; Estrogenic; Fungicide; Hemorrhagic; Hepatotoxic; 0.8-1.71 mM/kg orl rat; Hepatotoxic; 100 mg/kg dog; Hepatotoxic; 2,500 ppm diet; Hypnotic; Hypoglycemic; Immunostimulant; Juvabional; Larvistat; Lymphocytogenic; 100 mg/day; Lymphokinetic; Narcotic; Ovicide; Pesticide; Phagocytotic; Piscicide; Respirodepressant; Rodenticide; Sedative.

Kaip ir kitų stiprių augalų atveju, daugybė poveikių, kurie gali atrodyti kaip visiškai priešingi, pvz., Cardiodepressant ir Cardiotonic, Cancer-preventive ir Carcinogenic; vieni mūsų yra suprantami kaip teigiami, kiti, kaip neigiami. Aišku, kad tos savybės pasireiškia esant tam tikrom sąlygom ir naudojant jį tam tikrom dozėm, deriniais ir pan. Kas, beje, pažymėta ir prie mus dominančios indikacijos Hepatotoxic – kad pastebėta žiurkėms, šunims ir žmonėms nuo 2500 ppm, t.y. 2500 mg/kg. Lietuvoje galiojanti higienos norma, kaip nurodo tas pats įspėjantis straipsnis, leidžia kumarino 2 mg/kg maisto. Taigi remiantis šios duomenų bazės duomenimis, leidžiama kumarino norma maiste turėtų būti viršijama tūkstantį kartų, kad atsirastų grėsmė kepenims. Įtariu, rastume daugybę tokių produktų, kurių normalią normą viršiję tūkstantį kartų turėtume problemų su kepenimis. Kitiems produktams pakaktų ir gerokai mažiau, pvz., kugelio, cepelinų ar degtinės atveju.  

Įdomi detalė yra ta, kad cinamonas net neminimas tarp augalų, kurie turi jo daugiausiai. Bet minima pipirmėtė. Nors aš daug labiau mėgstu cinamoną nei mėtą, visgi nesinorėtų kompromato permesti nuo vieno puikaus augalo ant kito.

Tuo labiau, kad pipirmėtė turi savo „kompromatą“. Apie tai buvo šnekama kiek seniau. Buvo pastebėta, kad mentolas sukelia kūdikiams kvėpavimo sutrikimus, pasitaikė netgi mirties atvejų. Tuojau pat mėta ir jos eterinis aliejus buvo išbrauktas iš kūdikiams tinkamų gydomųjų priemonių sąrašo. Tačiau praleista viena „smulkmena“, kad visais atvejais sutrikimus sukėlė sintetinis mentolas, o ne natūralus mėtų eterinis aliejus.

Trečioji istorija yra apie baziliką. Ir itališkąjį, prieskoninį, ir indiškąji (tulsi), kuris labiausiai žinomas kaip arbata ir maisto papildas. Pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, kad bazilike daug metileugenolio, o šis yra stiprus kancerogenas, iššaukiantis vėžinius susirgimus. Pažiūrėkime ką apie tulsi (lot. Ocimum sanctum, angl. Holy basil, indiškasis bazilikas) poveikį sako augalų ir jų cheminių sudėčių ir poveikių duomenų bazė
(http://sun.ars-grin.gov:8080/npgspub/xsql/duke/pl_act.xsql?taxon=2021).

5-Alpha-Reductase-Inhibitor, Acaricide, Acidulant, Aldose-Reductase-Inhibitor, Allergenic, Alpha-Reductase-Inhibitor, Analgesic, Androgenic, Anemiagenic, Anesthetic, Angiogenic, Angiotensin-Receptor-Blocker, Anorexic, Anthelmintic, AntiAGE, AntiCFS, AntiCTS, AntiCrohn's, AntiHIV, AntiLyme, AntiMS, AntiPMS, AntiRaynaud's , AntiTNF, Antiacne, Antiadenomic, Antiaggregant, Antiaging, Antiallergic, Antialopecic, Antialzheimeran, Antianaphylactic, Antiandrogenic, Antiarachidonate, Antiarteriosclerotic, Antiarthritic, Antiasthmatic, Antiatherosclerotic, Antibacterial, Anticancer, Anticancer (Breast), Anticancer (Cervix), Anticancer (Lung), Anticarcinomic, Anticariogenic, Anticataract, Anticervicaldysplasic, Anticholinesterase?, Anticlimacteric, Anticold, Anticonvulsant, Anticoronary,
Antidecubitic, Antidementia, Antidepressant, Antidiabetic, Antidiarrheic, Antidiuretic, Antidote (Aluminum), Antidote (Cadmium), Antidote (Lead), Antidote (Paraquat), Antidysenteric, Antieczemic, Antiedemic, Antiencephalitic, Antiendometriotic, Antiestrogenic, Antifatigue, Antifeedant, Antifertility, Antifibrinolytic, Antifibrotic, Antigallstone, Antigastritic, Antigenotoxic, Antigingivitic, Antiglaucomic, Antigonadotrophic, Antigranular, Antihangover, Antihemorrhagic, Antihepatitic, Antihepatomic, Antihepatotoxic, Antiherpetic, Antihistaminic, Antihyperkeratotic, Antihyperlipoproteinaemic, Antihypertensive , Antiichythyotic, Antiinfertility, Antiinflammatory, Antikeratotic, Antilepric, Antileukemic, Antileukoplakic, Antileukotriene-D4, Antilipolytic, Antilipoperoxidant, Antilithic, Antilupus, Antilymphomic, Antimaculitic, Antimastitic, Antimeasles, Antimelanomic, Antimenopausal, Antimenorrhagic, Antimigraine, Antimitotic, Antimutagenic, Antinephritic, Antineuramidase, Antinitrosating, Antinitrosic, Antiobesity, Antiophidic, Antiorchitic, Antiosteoarthritic, Antiosteoporotic, Antioxidant, Antioxidant (LDL), Antiozenic, Antipapillomic, Antiparkinsonian, Antiparotitic, Antiperiodontitic, Antiphotophobic, Antipityriasic, Antiplaque, Antipneumonic, Antipodriac, Antipoliomyelitic, Antiporphyric, Antiprogestational, Antiproliferant, Antiprostaglandin, Antiprostatadenomic, Antiprostatitic, Antipsoriac, Antipyretic, Antiradicular, Antirenitic, Antiretinotic, Antirheumatic, Antirhinitic, Antisalmonella, Antiscorbutic, Antiseptic, Antishingles, Antispasmodic, Antistaphylococcic, Antistreptococcic, Antistress, Antisyndrome-X, Antithromboxane, Antitumor, Antitumor (Breast), Antitumor (CNS), Antitumor (Cervix), Antitumor (Colon), Antitumor (Gastric), Antitumor (Lung), Antitumor (Ovary), Antitumor (Prostate), Antitumor (Stomach), Antitumor-Promoter, Antitussive, Antiulcer, Antiviral, Antixerophthalmic, Apifuge, Apoptotic, Artemicide, Asthma-preventive, Beta-Adrenergic Receptor Blocker, Beta-Glucuronidase-Inhibitor, CNS-Depressant, COX-1-Inhibitor, COX-2-Inhibitor, Calcium-Antagonist,  Cancer-Preventive, Candidicide, Carcinogenic, Cardioprotective, Carminative, Caspase-8-Inducer, Chelator, Chemopreventive, Choleretic, Cold-preventive, Collagenic, Colorant, Comedolytic, Cosmetic, Cyclooxygenase-Inhibitor, Cytochrome-P450-Inhibitor, Cytotoxic, DNA-Binder, Demulcent, Dermatitigenic, Detoxicant, Diagnostic, Diuretic, Dye, Enterorelaxant, Estrogenic, Expectorant, FLavor, Febrifuge, Fistula-Preventive, Fungicide, Gastroprotective, Glucosyl-Transferase-Inhibitor, Gonadotrophic, Hemolytic, Hepatocarcinogenic, Hepatoprotective, Herbicide, Hypercholesterolemic, Hypocholesterolemic, Hypoglycemic, Hypolipidemic, Hypotensive, Hypothermic, Immunomodulator, Immunostimulant, Immunosuppressant, Insecticide, Insectifuge, Interferon-Synergist, Interferonogenic, Irritant, Juvabional, Larvicide, Lipoxygenase-Inhibitor, Lithogenic, Lubricant, MAO-Inhibitor, Metastatic, Motor-Depressant, Mucogenic, Mucolytic, Myorelaxant, Nematicide, Neurotoxic, Ornithine-Decarboxylase-Inhibitor, Percutaneostimulant, Perfumery, Pesticide, Phagocytotic, Prooxidant, Propecic, Prostaglandin-Inhibitor, Prostaglandin-Synthesis-Inhibitor, Psychotropic, Sedative, Soap, Spermicide,
Suppository, Termiticide, Thymoprotective, Tracheorelaxant, Trichomonicide, Trichomonistat , Trypsin-Enhancer,
Ubiquiot, Ulcerogenic, Uricosuric, Urinary-Acidulant, Varroacide, Vasodilator, Vermifuge, Vulnerary,
Xanthine-Oxidase-Inhibitor.

Uf, pavargau bedėliodama. Kaip Jums sąrašėlis? Atrodo įspūdingai netgi su sumažintu šriftu. Kaip galėtume įvertinti, ar tai naudingas augalas, ar pavojingas? Kas galėtų prisiimti sau tokią atsakomybę? Ir kaip su tuo vėžio sukėlimu, jeigu ir Cancerpreventive, ir Anticancer, ir Anticancer, Anticancer (Breast), Anticancer (Cervix), Anticancer (Lung), Anticarcinomic? Pažiurėję kokios cheminės medžiagos nurodomos, kaip sukeliančios kancerogeninį poveikį, rasime tik linoleno rūgštį ir taninus. Tie patys cheminiai elementai minimi ir kaip priešvėžiniai... nors puikiai žinom, kad linoleno rūgštis ir taninai yra didžiai vertinami dėl antioksidacinio poveikio ir naudos kraujotakos sistemai bei cholesterolio kontrolei.

Tulsi cheminėje sudėtyje eugenol-methyl-ether aptinkamas. Prie jam priskiriamų savybių yra ir anti-vėžinis, ir kancerogeninis poveikis, tačiau kaip matome tulsi atveju jis, kaip vėžio sukėlėjas nepaminėtas. Pažiūrėkime, kokiems gi dar augalams priskiriamas kancerogeninis poveikis? Ogi  žemuogėms, arbatai, pankoliams, vynuogėms, greipfrutams, morkoms, kalafiorams ir t.t

Kažin kaip patiktų vienas kitas straipsnis apie tai, kaip reikia vengti visų šių maisto produktų, kad nesusirgtume vėžiu? Formaliai žiūrint tai gali būti ir tiesa, juk niekas iki šiol tiksliai nežino, kas vėžį sukelia ir kaip jį gydyti. Gal tikrai morkos su kalafiorais? Filosofiškai žiūrint, irgi gali būti tiesa, nes žmogus yra netobulas, gyvena netobulame pasaulyje ir visas mūsų vartojimas turi dvi puses – ir teigiamą, ir neigiamą. Neveltui asketai stengiasi valgyti kuo mažiau bet kokio maisto.

Tačiau tokių „naujienų“ pasirodymu nenustebčiau ir vertinant praktiškai. Nes žmogaus proto spekuliatyvumui nėra ribų. Teoriškai įrodyti galima bet ką, o praktika juk šiais laikais ne autoritetas. Juolab, kad žmogus praranda ryšį ir su gamta, ir su tradicija. Taigi belieka grynasis protas (čia visai pravartu būtų atsigręžti ir į Kantą, kuris kalbėjo apie grynojo ir praktinio proto skirtumus). Be to ir finansiniai interesai aiškūs. Kuo labiau žmonės bijos natūralių produktų, tuo daugiau jie valgys sintetinių. Jau ne kartą pastebėjau tarsi prasprūstant „tarp eilučių“ oficialių mitybos specialistų pasisakymuose apie tai, kad kažkokia medžiaga yra sintetinė, taigi saugi. Lengviausia pradžiai sudirbti „svetimus“ augalus, o po to juk galima imtis ir savų, nebeatrodys taip drastiškai. Tiesa, niekaip nedrįsčiau teigti, kad tai daroma dėl intereso. Veikiau dėl išminties trūkumo ir mąstymo formalumo, kurį diegia šiuolaikinė visuomenė nuo pat mažumės.

Tuo tarpu tradicinės kultūros tūkstančiais metų naudojo maistui ir gydymui šiuos ir kitus „įtartinus“ prieskonius bei kitus augalus. Rašoma, kad bazilikas gal net buvo pirmasis. Neveltui Indijoje ir Tailande jį vadina šventu. Neveltui visi šie stiprūs augalai yra žinomi, kai ypatingi, brangūs ar dar visaip kitaip svarbūs (netgi moksliškai – jie visi yra antioksidantų sąrašo viršuje).

Šiuolaikinis mokslas netiria augalo, gyvūno ar žmogaus kaip visumos, o tik atskiras jo sudedamąsias dalis bei chemines medžiagas. Nors pats pripažįsta, kad tos cheminės medžiagos, skirtingose aplinkose ir skirtinguose deriniuose, bei skirtingomis proporcijomis veikia visiškai kitaip. Tai liudija ir čia pateiktos nuorodos. Vieni tyrimai randa vieną poveikį, kiti kitą ar net priešingą. Šiuose tyrimuose yra begalė kintamųjų. Visų pirma, paties augalo rūšis, porūšis, auginimo vieta ir sąlygos, subrendimo laikas, paruošimo būdas ir t.t. Nes normalūs augalai neauga laboratorijos mėgintuvėlyje. Dar daugiau kintamųjų kalbant apie pačius testuotojus, nes jie juo labiau mėgintuvėliuose negyvena. Kaip galima matyti iš nurodytos duomenų bazės, kai kur paminėta, kad tyrimai buvo daromi su žiurkėmis, kai kur su šunimis. Žinia, jų organizmai nėra tapatūs žmogaus organizmui. Aubrey Hampton savo knygoje „Natural Organic Hair and Skin Care“ dar 1987 m. rašė, kad bandymai su gyvūnais apskritai jokio tikro žinojimo neduoda, nes žmogaus organizmas reaguoja visiškai kitaip. Jie daromi tik saugumo iliuzijai sukurti. Jeigu tyrimai daromi su žmonėmis, tai jie juk gyvena skirtingus gyvenimus (nesvarbu net jei suklasifikuoti pagal amžių, lytį, rasę ir pagrindines ligas). O be to, žmonės meluoja, ypač kai klausiama, ką jie valgo. Taigi nieko nuostabaus, kad kas nors gauna tokius eksperimentų rezultatus, bet šimtai ir tūkstančiai gauna priešingus. Bet dėl to visai nebūtina išbraukti gerą produktą iš savo raciono.

Žinoma, gali būti kad augalas tam tikram žmogui netinka. Nesvarbu, kad tinka milijonams ir sėkmingo naudojimo istorija iš įvairių pasaulio vietų siekia tūkstančius metų (kaip yra minėtųjų augalų baziliko, mėtos ir cinamono atveju). Jums, pvz., arba man gali ir netikti. To neišsiaiškinsite pažvelgę į augalo cheminę sudėtį. Tikiuosi, kad po čia pateiktų pavyzdžių dėl to abejonių nekyla. Netikti gali taip pat įvairiai – nuo grubiausio ir aiškiausio būdo alergijos, netoleravimo iki tam tikro specifinio poveikio (pvz., sumažėjusio kraujospūdžio) arba tiesiog neveiksmingumo. Egzistuoja įvairūs  metodai nustatyti individualų augalo tinkamumą – yra žmonių, kurie tai moka padaryti. Tačiau ir pats žmogus, jei jo kūnas per daug neužterštas toksinais, o protas neužkištas išankstinėm nuostatom arba „moksliniais“ perspėjimais pats gali ir turėtų atsirinkti, kas jam tinka, o kas ne. (Apie tai daugiau ateityje).

* Dr. Duke duomenų bazė, pradėta jo kurti USDA užsakymu 1971 m., http://www.ars-grin.gov/duke/