Google Tag Manager

2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Riešutai, riešutėliai, riešučiausi

Apie stiprų žmogų ar reiškinį sakoma „kietas riešutėlis“ ne tik dėl to, kad riešutai paprastai turi kietus kevalus. Bet ir dėl to, kad patys jie stiprūs. Juk juose telpa visas būsimas riešuto medis!


Kiekvienas kraštas tradiciškai gerbia ir garbina tai vietovei būdingą riešutų medį: lietuviai – lazdyną, graikai – graikinį riešutmedį, Sibiro gyventojai – kedrą, australiečiai – makadamijos riešutų medį, Pietų Amerikos gyventojai – brazilines bertoletijas, Viduržemio jūros regionas ir Azija – migdolus, pinijas;  tropikai ir subtropikai – kokoso palmes, anakardžius ir t.t. Nenuostabu, nes juk būtent riešutai ir sėklos yra labiausiai koncentruotas, maistinėmis medžiagomis turtingas maistas, kuris maitina, stiprina, gydo, gelbsti nusilpusius.

Padovanoti vaikui saują riešutų tebėra gyva tradicija Lietuvoje. Riešutais puošiame šventinį stalą, Kalėgų eglutę. Bet riešutai yra daug daugiau nei puošmena – jie yra puikus maisto produktas! Ir ypač žiemą, kai mūsų platumose šviežio augalinio maisto pasirinkimas tikrai nėra didelis (riešutas yra šviežias kol gali sudygti. Sėklos paprastai būna daigios apie metus laiko).

Riešutų maistinė sudėtis* yra itin turtinga ir harmoninga. Beveik visi riešutai turi daug baltymų, skaidulų, riebalų kiekis ir tipas skiriasi priklausomai nuo riešutų rūšies. „Liesiausi“ yra kokosai (apie 35% riebalų), dominuoja sočiosios riebalų rūgštys. Kokoso riešutų riebiosios rūgštys yra vidutinio ilgio grandinės, todėl labai lengvai pasisavinamos. Dėl šios priežasties kokoso riešutai ir aliejus rekomenduojamas metantiems svorį ir kaip pakaitalas sviestui, besirūpinantiems cholesterolio lygiu. (Verta prisiminti, kad cholesterolio yra tik gyvulinės kilmės produktuose.) Makadamijų ir braziliniuose riešutuose riebalų kiekis siekia net 70%. Makadamijų, migdolų, anakardžių, pekano riešutuose dominuoja mononesočiosios riebalų rūgštys. Graikiniuose, kedro, pinijų riešutuose – daugiausia polinesočiųjų riebalų.

Vakarietiškoje kultūroje turtingiausią istoriją turi migdolai – jie minimi net Biblijoje. Migdolai turtingi aukštos kokybės baltymais, kuriuose didelė L-arginino amino rūgšties, saugančios mūsų kraujagysles, koncentracija. Tai itin lengvai virškinami baltymai, todėl labai tinka vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Ypač tiems, kurie nevalgo gyvulinio maisto. Migdoluose gausu skaidulų (iš kurių 80% netirpios), vitamino E ir B2, mangano, vario, magnio, fosforo, kalio, kalcio, cinko. Ajurveda migdolus rekomenduoja valgyti gerai proto būklei palaikyti - kasdien po 7 riešutukus, tam pačiam tikslui praverčia ir migdolų aliejaus galvos masažai.


Graikiniai riešutai - baltymų šaltinis, turtingas įvairiomis amino rūgštimis, iš kurių paminėtinas triptofanas (reikalingas serotonino gamybai). Turi daug skaidulų, vario, mangano ir magnio, vitaminų B1, B6, folio rūgšties, cinko, fosforo, geležies. Juose esantis vitaminas E yra rečiau sutinkamos gama-tokoferolio (ne alfa- tokoferolio) formos. Šie riešutai ir jų aliejus turtingi omega 3 – polinesočiosiomis rūgštimis, kurių modernaus žmogaus dietoje paprastai trūksta. Graikinius riešutus rekomenduojama valgyti su luobele, nes joje daugiausia naudingų medžiagų.


Braziliniai (bertoletijų) riešutai - baltymų, skaidulų, magnio, fosforo, vario šaltinis. Turi išskirtinai daug seleno: vidutinis jo kiekis 100 g riešutų viršija rekomenduojamą seleno dienos normą daugiau nei dešimt kartų. Seleno žmogaus organizmui reikia nedaug, bet jis būtinas antioksidantas gerai imuninei sistemai palaikyti, kraujagyslių ligų ir vėžio prevencijai. Brazilinių riešutų medžiai užauga labai didelį (žr. pirmą šio straipsnio nuotrauką).


Gerai pažįstamo lazdyno riešutų mikroelementų ir vitaminų sąrašas itin ilgas. Juose yra daug mangano, vario, vitamino E, B1 ir B6, folio rūgšties, magnio, fosforo, geležies, kalio; taip pat cinko ir vitamino K.


Sibiro kedro riešutai bene labiausiai apipinti legendomis. Kedras dar vadinamas "Sibiriečių išgyvenimo medžiu", "Taigos auksu", "Sibiro miškų perlu". Tai itin maistingi ir gana reti (ypač reti ekologiški) riešutai, ne be reikalo laikomi vienu vertingiausių maisto produktų Žemėje. Turi labai daug vario (30 kartų daugiau nei rekomenduojama paros norma RPN), fosforo, vitamino K, magnio, cinko, vitaminų E, B1 ir B3, folio rūgšties, kalio.
Maistingumu ir mikroelementų bei vitaminų įvairove Sibirinio kedro riešutams mažai nusileidžia pinijos.
Į Sibiro kedrų riešutų ir įvairiausių rūšių pušų riešutų (pinijų) sudėtį įeinanti pinoleno riebioji rūgštis turi savybę mažinti apetitą, todėl šie riešutai ir jų aliejus plačiai naudojami gaminti lieknėjimo papildus, įtraukiami į dietas.


Dažnas pasakys, kad patys skaniausi riešutai yra ankardžiai (kešju). Jie valgomi ne tik vieni, kepiniuose ar desertuose, bet ir rimtuose troškiniuose. Tai itin būdingas Azijos virtuvei produktas. Beje, anakardžio medis kilęs iš Pietų Amerikos, nors šiandien daugiausia jų užauginama Indijoje ir Afrikoje. Anakardžiai turtingi variu, cinku, fosforu, molibdenu, vitaminu K, baltymais.


Pietų Amerikoje augantys pekano riešutai dėl antioksidacinių savybių neretai rekomenduojami vartoti senyvo amžiaus žmonėms. Jie turi daug mangano ir vario, taip pat cinko, magnio, fosforo, vitamino B1.
Šiuos riešutus ypač sunku išgliaudyti, todėl dažniausiai jie būna aptrupėjusiais kraštais. Bet nereikia manyti, kad čia pelių ar kitų valgytojų darbas – tai tiesiog gliaudymo pasekmė.



Pas mus dar gana reti iš Australijos, Afrikos arba Amerikų atvažiavę makadamijų riešutai yra ypač „riebūs“, o baltymų juose nedaug. Jie turi daug skaidulų, mangano, vitamino B1, magnio, geležies, fosforo, taip pat vitaminų B3 ir B6.


Daugiausia mokslinių tyrimų su riešutais (paprastai migdolų ir graikinių) nagrinėja riešutų poveikį cholesterolio lygiui ir sergamumui širdies kraujagyslių ligomis, cukraus lygiui kraujyje, taip pat vėžio prevencijai. Ir gauna pozityvius rezultatus.
Riešutai gerina žarnyno veiklą, teikia sotumo jausmą, reguliuoja cholesterolio bei cukraus lygį kraujyje, kas svarbu sergant širdies ligomis, diabetu, esant nutukimui. Riešutai yra stiprūs antioksidantai, įvairiose antioksidantų gradacijose esantys sąrašo viršuje po prieskonių, uogų ir vaisių (visų pirma pekano, graikiniai, lazdyno). Keli riešutai suvalgyti į dienos pabaigą, lengvai numalšina alkį ir padeda nepersivalgyti vakarienės.

Riešutai valgomi vieni, skrudinti ir ne, cukruoti ir druskuoti, desertuose, padažuose ir kepiniuose, barstomi ant salotų ir t.t. Iš jų spaudžiami aliejai maistui bei kosmetikai. Netoleruojantiems laktozės vaikams bei suaugusiems puikiai tinka riešutų (migdolų, lazdyno, graikinių) pienas. Riešutų aliejus palankiai veikia mūsų odą ir plaukus, praktiškai visi riešutų aliejai tinka masažams.

Sveikiausia riešutus valgyti vienus, be cukraus ar druskos, prieš tai juos būtinai gerai nuplovus, ypač jei riešutai yra neekologiški ar pirkti nesupakuoti. Sandariose pakuotėse esantys riešutai geriau išlaiko savo savybes, nei „palaidi“. Migdolus dažnas mėgsta valgyti paskrudintus, bet skrudinti reikia nestipriai – ne aukštesnėje nei 75o C, 15-20 min. Pamirkius per naktį migdolus vandenyje, nuo jų lengvai nusimauna odelė. Kas nemėgsta graikinių riešutų kartumo, taip pat mirko juos per naktį vandenyje.
Kepinant riešutus reikia turėti omenyje, kad polinesočiosios riebalų rūgštys aukštoje temperatūroje žūsta, tad tokius riešutus kaip graikiniai, pinijos, kedrų geriau būtų visai nekaitinti.
Kaip ir kiekvieną gerą maisto produktą, taip ir iš riešutus galima sugadinti ir paversti šlamščiamaisčiu – šlamšti saujomis riešutus sėdint prie televizoriaus, ypač jei jie su druska ar cukrumi ir stipriai suskrudinti, tikrai nėra sveika.

Riešutus gamta yra apdovanojusi natūralia apsauga – kevalu. Kevale būdamas riešutas nedžiūsta, negenda, net norint toli transportuoti, nereikia jo purkšti įvairias chemikalais. Na nebent laive kartu gyventų pulkas voverių...
Riešutai gali būti rinkti nuo laukinių medžių, arba auginti soduose. Neabejotina, kad laukiniai yra vertingesni, tačiau tokių riešutų parduodama mažai ir jie ypač brangūs. Riešutai, kaip ir kiti maisto produktai, maistingesni ir sveikesni yra ekologiški. Ekologiškumas šiuo atveju nėra labiausiai aktualus auginimo fazėje (kaip minėjau, jie turi kevalą, kuris gina ir nuo pesticidų), bet labai aktualus ruošimo procese. Išlukštenti riešutai yra patrauklus masalas grybeliams ir kitiems kenkėjams, tad ekologinių standartų nesilaikantys gamintojai neretai piktnaudžiauja cheminėmis atbaidymo priemonėmis. Ekologinėje gamyboje švaros veiksnys yra esminis, nes tik tokiu būdu galima apsisaugoti nuo kenkėjų nenaudojant chemikalų. Ekologiški riešutai turi privalumų ir gamtosaugos prasme – ekologiniuose ūkiuose išlaikoma didesnė bioįvairovė, jie smulkesni, labiau tausoja medžius.

Nėra ką ir sakyti, riešutai labai skanūs. Kurie iš jų konkrečiai – skonio reikalas. Vieniems skaniausi egzotiškieji anakardžiai ar makadamijos, kitiems – labiau įprasti lazdynai ar klasikiniai migdolai. O kiti pripažįsta tik pačius brangiausius – Sibiro kedrus. Kadangi skirtingų rūšių riešutai kiekvienas pamaitina mus savaip, savo skoniu pasitikėti reikėtų. Greičiausiai jums skanūs tie riešutai, kurie jums naudingiausi. Tačiau persivalgyti labai nepatartina, riešutų ypač. Juos reikia skanauti, valgyti lėtai, pasimėgaujant. Ir ... dovanoti vaikams, ne tik per Kalėdas.

* Maistinė sudėtis toli gražu nėra vienintelis ir pats svarbiausias maisto produktą apibūdinantis kriterijus, tačiau mūsų visuomenėje taip priimta. Be to, teisės aktai reglamentuoja ką galima apie maisto produktą rašyti jo gamintojui bei pardavėjui. Čia išvardintos riešutų maistinės medžiagos yra nurodytos, laikantys maistingumo teiginių reikalavimų – tam, kad galima būtų pasakyti, jog produkte yra, pvz., geležies, jos kiekis turi viršyti įstatymo apibrėžtą dydį. Konkrečius riešutų maistingųjų medžiagų santykius su RPN (rekomenduojama paros norma) galima rasti "Sveiki produktai" intermetinėje svetainėje prie konkrečių riešutų aprašų. Maistingųjų medžiagų kiekiai paimti iš duomenų bazės http://nutritiondata.self.com. Kitos duomenų bazės gali nurodyti šiek tiek skirtingas reikšmes, bet skirtumai paprastai nebūna labai dideli.

2011 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Apie druską. Himalajų ir kitokią

Tikriausiai sunku būtų surasti kitą taip prieštaringai vertinamą produktą, kaip druska.
Viena vertus, druska gyvybiškai svarbi. Nuo seno ji buvo laikoma didžiuliu turtu, net karai kildavo siekiant užgrobti druskos išteklius. Įvairių tautų liaudies medicinos naudoja druską kaip gydymo priemonę. Kita vertus, šiandien druska siejama su įvairiausiomis ligomis, visų pirma aukštu kraujospūdžiu. Sekant pasisakančius už ir prieš, neapleidžia mintis, kad kalbama apie skirtingus produktus. Panašu, kad taip ir yra – juk šiandien vartojama rafinuota druska yra visai kitokia nei natūrali druska. Tačiau dar labiau stebina tai, kad bandoma paneigti rafinuoto ir natūralaus produkto skirtumus (pvz., apie Himalajų druską ).


Žmogaus organizmas pats druskos nepasigamina, todėl jos turi gauti su maistu. Iki pat XIX amžiaus druska buvo išskirtinis, brangus produktas. Šiandien druskos gamyba visiškai industrializuota. Druska gaminama didžiuliais kiekiais, iš įvairiausios kokybės žaliavos, kaina jos neįtikėtinai maža.

Remdamiesi oficialiomis rekomendacijomis druskos vengti turėtume taip pat griežtai, kaip ir riebalų. Dėl riebalų vyraujanti nuomonė kinta – jau sutinkama, kad vengti reikia vienos rūšies riebalų, o kitų, ypač nesočiųjų, turėtume vartoti daugiau. Manyčiau, kad ir dėl druskos oficiali vienareikšmiai neigiama nuomonė švelnės, nes pastaruoju metu pasirodo daug tyrimų, primenančių ir iš naujo įrodinėjančių druskos būtinumą mūsų mityboje..

Druska druskai nelygu

Žmonės tiek įprato naudoti perdirbtą druską, kad iš viešosios nuomonės visai pranyko supratimas, kad druskos vertė neatsiejama nuo jos natūralumo. Nepaisant masinių perspėjimų tai daryti, retas pirkėjas gilinasi kas sudaro produktą ir kaip jis pagamintas. Žmonėms pakanka pavadinimo ir mažos kainos. Paprastai ant maisto produktų būna parašyta ar jie yra rafinuoti ir kas į juos įeina. Ant druskos nerašoma, kad ji rafinuota. Tarsi natūralios jos ir būti negali.

Šiandien įprastą stalo druską sudaro natrio chloridas (97,5 proc.), jodas (2,5 proc.), fluoras ir druskai neleidžiančios sukietėti dirbtinės medžiagos. Tokia druska rafinuojama aukštoje temperatūroje, todėl yra praradusi savo natūralią struktūrą. Šią druską organizmas pasisavina sunkiai. Vartojama nesaikingai ji gali didinti kraujo spaudimą, skatinti artritą, celiulitą, reumatą, inkstų bei tulžies pūslės akmenis, trikdyti visas gyvybines funkcijas.

Rafinuotas maistas išderina mūsų organizmą dėl vienos paprasčiausios priežasties - žmogaus kūnas yra pritaikytas įsisavinti produktus, kaip juos gamta sukūrė. Pastarąjį šimtmetį kultūra laimi prieš natūrą, o nuo to kenčia mūsų sveikata.

Žymus vokiečių fizioterapeutas ir seminarų centro fizioterapeutams bei gydytojams įkūrėjas Svenas Hurtigas (Sven Hurtig) apie dabartinę stalo druską atsiliepia taip:
„Ji turi mažai ką bendro su natūralia druska, kuri kažkada buvo iškasta iš žemės. Natūralioje druskoje mineralų kiekis subalansuotas tokiu santykiu, koks yra reikalingas žmogui ir gyvūnams. Gamta yra tobula. Joje nėra nieko papildomo ir nereikalingo“.

Oficialus požiūris

Vyraujanti mitybos specialistų nuomonė retai išreiškia prioritetą natūralumui. Na nebent šviežioms vietinėms daržovėms, ir tai nebūtinai. Nes gali paaiškėti, kad jas auginant pasitaikė daugiau trąšų, mėšlo ar komposto ir daržovėje rasta daugiau nitratų. Būtent taip, per kablelį, nors sintetinių trąšų ir natūralios organikos poveikis daržovėms labai skiriasi. Lietuvoje apie ekologiško ūkininkavimo privalumus kalba nebent ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai, ekologiškais produktais prekiaujančios parduotuvės ir dar vienas kitas entuziastas. Gali išgirsti apie nitratų siaubą kas antrą dieną, o apie pesticidus vos kada ne kada. Nors biologai pabrėžia, kad pesticidų, net ir mažais kiekiais, žala nepalyginti didesnė už nitratų. Apie pastarąją daržovėse (ne vandenyje), net kalbėti neverta, kai pilna daug rimtesnių bėdų.

Būtent tuose skaičiavimuose bei tyrimuose ir glūdi esmė. Oficiali mitybos mintis remiasi prielaida, kad žmogaus sveikatą ir atskirus organizmo procesus lemia išmatuojami mikroelementai ir vitaminai. Ir netgi ne visi iš jų, o tik tie, kuriems teisės aktais nustatytos rekomenduojamos paros normos (RPN): būtent 13 vitaminų ir 14 mineralinių medžiagų. Jei produkte yra reikalingi paros kiekiai tų įvardintų elementų, tai jis naudingas, o jei nėra, arba yra mažai, arba ne tų, tai negali būti naudingi.

Panašu, kad taip atsitiko ir su Himalajų druska. Mano minėtame straipsnyje dėl Himalajų druskos „neišskirtinumo“ būtent tai ir sakoma. Kad Himalajų druskoje nėra tokios koncentracijos mineralų ir mikroelementų, kad būtų patenkinti visi žmogaus organizmo poreikiai. Visiškai teisingai. Juolab, kad druskos, netgi Himalajų, niekas šaukštais nevalgo (tikiuosi). Tačiau abejočiau, ar kas teigia, jog druskos pakanka visų mineralų poreikiui patenkinti. Himalajų druskos mėgėjai ir propaguotojai pabrėžia, kad joje yra 84 skirtingi elementai. Mokslas teigia, kad žmogaus kūne yra 30 elementų ir tuo remiantis, abejoja ar likę 54 yra naudingi. Tiems, kas tiki, jog gamta yra tobula, tokia išvada niekaip į galvą neateitų. Juolab, kad nėra pagrindo manyti, jog visus elementus įmanoma užfiksuoti – juk mokslas nuolat vis ką nors naujo atranda. Be to, ne visi elementai turi likti kūne, jie gali tik dalyvauti reakcijose.

Skaitant Vakarietišką mokslinę literatūrą apie senosiose kultūrose vertintus augalus, į akis krinta labai panašios išvados. Poveikis (pvz., nervinei, hormoninei, imuniteto būsenai) užfiksuotas, bet nėra aišku, kas (kokie cheminiai elementai) tą poveikį sukelia, todėl reikia daugiau tyrimų.

Ir jų yra daugybė. Vieni randa viena, kiti tą vieną paneigia. Kiti pakeičia šiek tiek sąlygas ir gauna dar kitokius rezultatus. Jei čia prisiminsime kvantinę fiziką, tai suprasime, kad kitaip ir būti negali. Nes eksperimento rezultatai priklauso ne tik nuo sąlygų, bet ir nuo tyrėjo lūkesčių.

Dar sudėtingiau paaiškinti materialistine oficialia kalba, ką reiškia natūrali kristalų struktūra ir kodėl blogai ją pažeisti. Nors tarsi ir turėtų būti aišku. Juk visi žino, kad tradiciniai mineralai, tokie kaip geležis ar kalcis, sunkiai pasisavinami (kai kuriems žmonėms visai neįsisavinami) kai vartojami koncentruota forma. Ir visai kitaip pasisavinami, kai gaunami su natūraliu maistu, kad ir daug mažesniais kiekiais. Kitas gerai žinomas pavyzdys - anglis ir deimantas. Ta pati  cheminė sudėtis, anglis, bet skirtinga struktūra, kuri atsirado dėl skirtingų formavimosi sąlygų. Tos formavimosi sąlygos yra esminės ir druskai.

Jeigu neįmanoma sutikti, kad kai kurios natūralios medžiagos, tokios kaip augalai ar natūrali druska, veikia organizmą harmonizuojančiai, stiprinančiai, bendrąja prasme pozityviai, tai ką tada kalbėti apie dar subtilesnes terapijas, tokais, kaip aromaterapija ir Bacho žiedai?

Grįžtant prie Himalajų druskos, reikia pastebėti, kad ji turi labai didelį gerbėjų ratą – ir tarp vartotojų, ir tarp gydytojų, ir tarp mokslininkų. Ir Rytuose, ir Vakaruose.

Toliau dar kartą apie ją tiems, kas dar nesusipažinęs.


Himalajų druska 

Himalajų druskos klodai glūdi 400−600 metrų gylyje. Jie susiformavo prieš šimtus milijonų metų išdžiūvus senosioms jūroms ir iškilus Himalajų kalnų masyvui. Himalajų ir Sibiro kasyklų druska yra seniausia Žemėje, todėl turi sukaupusi ilgaamžės ir vertingos bioenergetinės informacijos. Dėl buvusio milžiniško spaudimo druskos kristalai tapo idealios geometrinės struktūros, kuri dažnai lyginama su brangakmenių struktūra.

Skirtingai nuo jūros druskos, kuri taip pat vertinama dėl turimų mineralų, Himalajų druskos nepasiekia aplinkos teršalai. Švari gali būti ir jūros druska, tačiau tokia ji išgaunama tik specialiai saugomose vietose ir yra gerokai brangesnė.

Himalajų druska kasama Salt Range regione Šiaurės Pakistane, kur yra didžiausi pasaulyje šios druskos ištekliai. Tik nedidelė dalis Salt Range iškasamos druskos yra tokia švari, kad nė kiek nepakeista ir nerafinuota gali būti naudojama maistui gardinti, sveikatai stiprinti. Būtent tokia yra „Natur Hurtig“ druska.

Ši druska ypač vertinama dėl jos sudėtyje esančių mineralinių medžiagų ir mikroelementų, tokių kaip kalcis, magnis, kalis, geležis, cinkas, silicis, baris ar selenas. Iš viso tokių aktyviųjų elementų randama net 84. Tradicinėje indų medicinoje Ajurvedoje rašoma, kad vartodamas Himalajų druską žmogus gali užsitikrinti ilgą ir sveiką gyvenimą.

Natūrali druska nuo įprastos stalo druskos skiriasi savo sudėtimi, konsistencija ir skoniu. Himalajų druska yra žymiai švelnesnė, pripratus prie jos skonio, sunku grįžti prie rafinuotos druskos – skonio receptoriai atpažįsta tuščią produktą.

Be Himalajų druskos sunkiai įsivaizduojama ir sveika mityba. Ši druska reguliuoja vandens kiekį organizme, ląstelių pH, cukraus kiekį kraujyje, kraujospūdį, teigiamai veikia virškinamąjį traktą ir kvėpavimo takus, stiprina kraujagysles, širdį, raumenis, kaulus.

Himalajų druska naudojama ne tik maistui ruošti, bet ir organizmui valyti, gydyti, stiprinti, prižiūrėti kūną, plauti akis, gerklę, nosį. Vonios ir pavilgai ypač tinka niežtinčiai, spuoguotai, nuo neurodermitų ar alergijų kenčiančiai odai raminti. Kadangi ši druska greitai pasišalina iš organizmo, ji puikiai valo šlakus. Druskos lempos sukuria ore daugiau teigiamų jonų, kurie pozityviai veikia kvėpavimo takus, padeda užmigti, ramina (ypač gera priemonė hiperaktyviems vaikams raminti). 


RECEPTAI
Prisotintas druskos tirpalas – tai tirpalas, kuriame daugiau druskos nebetirpsta. Tai atitinka 27% koncentracijos vandeninį druskos tirpalą – 27 g druskos (kupinas valgomasis šaukštas) 100 ml vandens. Jis bus bioenergetiškai veiksmingesnis, jei jį palaikysite ryto saulėje. Vienas šaukštelis prisotinto druskos tirpalo kasdien padeda atstatyti organizmo pusiausvyrą ir sustiprinti imuninę sistemą. Tirpalo negalima gerti gryno: kiekvieną rytą (nevalgius) vieną arbatinį šaukštelį tirpalo išmaišykite 250 ml vandens ir išgerkite. Druskos tirpalas veikia lieknanančiai, todėl ypač svarbu per dieną išgerti ne mažiau nei 2 litrus vandens.

Druska pavargusioms arba sausoms akims
3 valgomieji šaukštai prisotinto druskos tirpalo sumaišomi su stikline drungno vandens. Jame suvilgytas rankšluostis dedamas ant užmerktų, kruopščiai nuvalytų akių. Akys turi būti užmerktos.

Nosies plovimas
2−4 valgomieji šaukštai prisotinto druskos tirpalo praskiedžiami 200 ml drungno vandens. Jei nosis užsikimšusi, valymą reiktų pradėti nuo laisvesnės šnervės. Esant alerginei ar chroniškai slogai, nosį rekomenduojama plauti kasdien.

Skaudamos gerklės skalavimas  
2−3 valgomuosius šaukštus prisotinto druskos tirpalo praskiesti puodeliu drungno vandens ir skalauti burną bei gerklę keletą kartų per dieną.

Inhaliacijos peršalus
1 valgomąjį šaukštą druskos įberti į 2 l karšto vandens. Kvėpuoti garais palinkus virš dubens ir užsiklojus galvą rankšluosčiu apie 10 minučių.

Organizmo valymas aliejumi su druska
Organizmo valymas aliejumi kilęs iš Ajurvedos. Valymo metu iš kūno pašalinami šlakai ir stiprinamos dantenos. Paprastai organizmas valomas vien aliejumi, be druskos, tačiau druska šarmina burnos terpę ir neleidžia daugintis bakterijoms, todėl valyti aliejumi su druska yra efektyviau.

Truputį pašildžius 200 ml saulėgrąžų arba sezamų aliejaus jame reikia ištirpinti 1 šaukštelį druskos, supilti į stiklainį ir atvėsinti. 1 valgomąjį šaukštą aliejaus ir druskos mišinio lėtai kramtyti, skalauti ir vilgyti burnoje 5−15 min. Po to aliejų išspjauti ir išsivalyti dantis dantų pasta.

Druska prieš lūpų pūslelinę
Prisotintą druskos tirpalą keletą kartų per dieną tepti ant pūslelės mažu šepetėliu. Jei pūslelė pratrūkusi, druskos tirpalą šiek tiek atskiesti vandeniu. Tinka tepti įkandimus, niežtinčią odą.

Druska sąnariams ir raumenims
Druskos pagalvėlę pašildyti orkaitėje iki 60-70 oC ir uždėti ant skaudamos vietos.

Druska prieš kojų grybelį
1 litrą prisotinto druskos tirpalo atskiesti 2 1 vandens. Kojas mirkyti kasdien 15 minučių. Po šios vonelės kojas tik nusausinti.

Energetinis gėrimas po saunos ar sporto
Išgerta stiklinė vandens su žiupsneliu druskos atstato prarastą organizmo vandens kiekį ir mineralus.

Druskos vonios
1 proc. druskos tirpalo vonios (arba kojų vonelės) turi įvairiapusį teigiamą poveikį: ramina, atpalaiduoja, regeneruoja, drėkina odą, gydo sudirgusią odą, valo organizmą, lieknina, pamaitina organizmą mineralais. Rekomenduojama vonios trukmė – 20 minučių vieną ar du kartus per savaitę. Dermatitu sergantiems ar turintiems niežtinčią odą žmonėms tokia vonia rekomenduojama kasdien. Tinka net tada, kai odoje yra žaizdų – 1 proc. druskos tirpalas odos nedirgina, bet gydo. Po tokios vonios po dušu nusiprausti nereikia.


2011 m. spalio 24 d., pirmadienis

Alyvuogės ir alyvmedžiai iš arti arba įspūdžiai iš Pietų Italijos

Seniai nerašiau. Buvau Italijoje pasižiūrėti alyvuogių aliejaus gimimo iš arčiau. Pamatyti įspūdinga, ir dar skaniau tampa tą aliejų valgyti (nors ir taip jį labai mėgstu).

 Kol nuvažiavome nuo Milano į Kalabrijos regioną (artimiausias Sicilijai, Italijos bato „pade“) matėme daugybe „šiaip“ alyvmedžių: ir Emilijoj-Romania, Toskanoje, ir Umbrijoje, ir Puglijoj. Lygumose. Šlaituose, kalnuose, pakelėse. Jau Toskanoje jų atrodė daug, bet į pietus vis daugėjo, o Kalabrijoj vis kildavo klausimas – kur jie užsiaugina kviečius savo makaronams ir bandelėms, kurių suvalgo nesuvokiamus kiekius, jei aplink tik alyvmedžiai ir citrusų sodai? 




Pačių medžių taip pat matėm įvairių: mažų, vidutinių, ir pagaliau Kalabrijoje - labai senų. Kaip vėliau sužinojom, derlingų alyvmedžių amžius svyruoja nuo  5 iki kelių tūkstančių metų. Senoliai išsiskiria dydžiu ir ypač storais, gruoblėtais kamienais (tokius medžių kamienus gali pamatyti pasakiško miško paveiksluose ar filmuose). Jei sveiki, uogų jie veda daug. Uogos būna didelės ir mažos, priklausomai nuo rūšies. 
Alyvuogės taip pat skiriasi aliejingumo lygiu ir skoniu. Labiau aliejingos alyvuogės (jos mažesnės) naudojamos aliejui spausti, mažiau aliejingos (didelės) – maistui. Pradžioje visos alyvuogės yra žalios, nokdamos jos tamsėja, tapdamos violetinėmis ir galiausiai juodomis. Žalios alyvuogės turi daugiausia antioksidantų, taigi yra vertingiausios sveikatos prasme. Juodos alyvuogės šiuo požiūriu mažiau vertingos. 


Italijos Pietuose alyvuoges pradeda rinkti spalio mėnesį. Priklausomai nuo metų, jas gali pradėti rinkti anksčiau arba vėliau, reikia žinovo akies, kuri įvertintu ar alyvuogės jau geros aliejui spausti. Pagal uogų dydį sprendžiama, ar vandens ir aliejaus balansas (kuris labai svarbus aliejaus kokybei) yra tinkamas. Alyvuogės noksta palaipsniui, taip jos ir renkamos – kas tris-keturios savaitės aplankomas tas pats medis. Surenkamos tos alyvuogės, kurios nukrenta jį papurčius (specialiomis mašinomis nustatytu dažniu, kuris nekenkia medžiui arba rankomis ) į tinklus. 
Padorus aliejaus gamintojas nuo žemės nukritusių alyvuogių nerenka ir į aliejų nededa. Taip pat nededa pernokusių uogų, nes jos nebėra vertingos antioksidantų prasme (nors aliejaus skonis dar gali būti visai geras). Tokios alyvuogės parduodamos rafinuoto ar kitų, žemesnių nei extra virgin, aliejaus rūšių gamintojams... Kalabrijos regione alyvuogių sezonas tęsiasi nuo spalio vidurio iki vasario pradžios.
Extra virgin aliejus spaudžiamas tik mechaniniu būdu. Pradžioje alyvuogės sumalamos į tirštą masę (su visais kauliukais). Tada atskiriamas skystis nuo tirštų liekanų. Ir galiausiai skystyje atskiriamas aliejus nuo vandens. Tuomet aliejus supilstomas į didelės talpos tarą saugojimui. Tas talpas, kurias mes matėme, buvo rūsyje. Kiekviena talpa pažymėta konkrečiai kokia aliejaus rūšis supilta, iš kokios kultyvacijos alyvuogių, pvz., ekologiškų ar paprastų. Kiekvienai partijai atliekamas cheminis tyrimas, pažymima, pagal kurį standartą pagaminta. Reikia turėti omenyje, kad skirtingų šalių standartai skiriasi, tad, pvz., klientas iš Japonijos, norintis, kad aliejus būtų sertifikuotas pagal Japonišką standartą, įpareigoja gamintoją pirkti Japonijos sertifikavimo institucijos ženklelį, kuris reiškia, kad inspektoriai atvyks į vietą tikrinti žaliavų gamybos proceso bent tris kartus per metus. Jei turi klientų iš JAV, šie atvyks patikrinti ne mažiau kartų, jei košerinio standarto mėgėjų – reikalaus savo, Italijos paveldo – vėl savo ir t.t. Taip atsiranda atskiros aliejaus gamybos partijos ir talpos atskiriems standartams, krūvos popierizmo ir t.t. Gero aliejaus mėgėjui tai mažiausiai įdomi proceso dalis, tačiau labai darbaimli gamintojui ir svarbi pardavėjui. Mat pirkėjai šiandien pačiu gamintoju domėtis nenori, jie nori jiems pažįstamų sertifikatų. Be abejonės įdomiausias yra aliejaus skonis. Žinia, skonio žodžiais nenusakysi. Extra virgin aliejui naudojamas vienas kokybę ir skonį nusakantis cheminis parametras – tai rūgštingumas. Aukščiausio kokybės extra virgin aliejui rūgštingumas turi neviršyti 0,8 g/100 g aliejaus. Kaip ir vyno, aliejaus skonį vertina ekspertai ragaudami. Tačiau savoj virtuvėj kiekvienas esame sau ekspertas. Lietuvoje dažnai tenka girdėti, kad alyvuogių aliejus, gal ir sveikas, visai artimas kultūriškai (alyvmedis – vienas iš Vakarų civilizacijos senųjų simbolių), suvokiamas vizualiai (juk toks galingas medis), bet ... neskanus. Nes aštraus, kartaus skonio. Kaip minėjau, alyvuogių aliejus sveikatos prasme vertingiausias, kai alyvuogės žalios, o skonio aštrumas tada intensyviausias. Turiu pripažinti, kad nuoširdžiai nustebdavau bloga nuomone apie alyvuogių aliejaus skonį, nes valgau labai švelnų extra virgin alyvuogių aliejų iš Kalabrijos „Coriolanum“. Ta proga su gamintoju išsiaiškinau, kodėl jis gerokai švelnesnis. Šiuo atveju priežastis glūdi alyvmedžių rūšyje.



Kalabrijos regioną apie 800 metų prieš Kristų buvo nukariavę graikai. Jie užvežė savų alyvuogių, kurios Kalabrijos klimate prigijo ir išliko iki šių dienų. Ja vadina Dolce di Rossana. Tai labai smulkias uogas vedančios alyvuogės, iš kurių išspaustas aliejus yra gerokai švelnesnio skonio.
Ekologiškas Coriolanum aliejus spaudžiamas iš Carolea, Tondino, Dolce di Rossano alyvuogių ne vėliau nei per 12 val. surinkus alyvuoges. Praeitų metų derliaus aliejaus rūgštingumas buvo vos 0,2 g/100g. Alyvuogės surenkamos iš pačio Minisci šeimos (tėvas ir 7 vaikai), kuriai priklauso La Molazza įmonė, alyvuogynų ir dar kelių dešimčių aplinkinių ūkių. 

Anita Minisci - "alyvuogių aliejus su temperamentu"
Tame rajone alyvuoges spaudžiančių vietų yra daug, maždaug kiekviename kelio kilometre. Tačiau tik nedaugelis jų užsiima eksportu, mat reikia daug investuoti į kokybę: įrengimus, procedūras, kokybės kontrolę, sertifikatus. Šiandien alyvuogių spaudimo verslams nėra pelningas. Pasaulio rinkoje kainas smarkiai muša kitų Viduržemio jūros šalių, kuriose darbo jėga pigesnė, produkcija. Todėl italams alyvuogių verslas yra labiau tradicija, nei pajamų šaltinis. Dėl šios priežasties kiekvienai metais nemažai alyvuogynų, netgi senųjų, iškertama ir sodinami citrusai. Minisci šeima išpirko nemažai senųjų alyvuogynų, vien dėl to, kad šie nebūtų iškirsti.

Neretam pirkėjui kyla klausimas, ar alyvuogės tikrai auginamos ekologiškai, ar nenaudojama chemija. Tikrai nenaudojama. Kaip mums pasakojo Angelo Minisci, vienas iš La Molazza savininkų, vargu ar neekologiškas alyvuoges auginti pigiau nei ekologiškas. Mat chemikalai yra labia pabrangę, darbas su jais itin gerai apmokamas, o aliejaus marža menka. Tiesiog neapsimoka. Tai argumentas tiems, kurie netiki gamintojo deklaruojama gamtą tausojančia filosofija. Tiesa, pamačius alyvuogynus ir su jais dirbančius žmonės, tokių abejonių nekyla.   

2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Suma visada mažiau už visumą arba baimės akys didelės


Žiniasklaidoje nuolatos teikiama informacija apie tam tikrų maisto produktų naudą. Schema maždaug tokia – produktas A (pvz., pomidoras, aliejus, riešutai, pienas) yra naudingas – širdžiai, odai, akims ar norint išvengti vėžio, antsvorio ir t.t. – todėl, kad jame yra tam tikrų cheminių medžiagų – riebiųjų rūgščių, sterolių, gliukozidų, vitaminų, mineralų ir kt. Todėl to produkto reikia suvalgyti  nurodytą kiekį per dieną ir ... būsime sveiki.

Jeigu išvardintieji produktai yra natūralūs – pvz., pomidoras matęs saulės ir žemės, aliejus nerafinuotas, riešutai neapdoroti chemikalais, pienas nehomogenizuotas - praktiniu požiūriu viskas yra gerai. Žmonės valgys daugiau natūralių produktų ir bus sveikesni. Nebent persivalgytų, siekdami pasiekti nurodytas dozes arba pasitaikys būti jiems alergiški.

Tačiau yra bėdos su argumentuojančia sakinio dalimi. Alyvuogių aliejus ar graikiniai riešutai yra naudingi tikrai ne tik ir ne tiek todėl, kad juose yra nesočiųjų rūgščių ar kitų paskirų cheminių elementų. Jie yra naudingi dėl to, kad yra alyvuogių aliejus ir graikiniai riešutai, su visomis nesočiosiomis rūgštimis, fenoliais, pigmentais ir kitais sudėtingais pavadinimais. Nes gamta nėra žmogaus-inžinieriaus dirbtuvės, ji yra gerokai sudėtingesnė. Žinoma, profesionalas chemikas ar biologas perskaitęs teiginį apie alyvuogių aliejaus naudingumą supranta, ar bent turi tokią prielaidą omenyje, kad ne tos kelios įvardintos medžiagos, kurias konkretus tyrimas nurodo, yra tokios jau lemiančios. Jau vien dėl to, kad mokslinėse duomenų bazėse nesunkiai galime rasti tyrimų, kurie įrodinėja, jog produkto savybes nulemia kitos medžiagos. Kadangi bet kurios srities tikrų profesionalų (ne tik iš proto, bet ir iš širdies) būna labai mažai, visuomenėje ne jie diktuoja minties madas ir suformuoja opiniją.

Todėl žmonės tiki, kad produkto A savybę B nulemia jame kiekiu C esanti cheminė medžiaga D. Tuomet kaip ir logiška, kad jie ieško tos medžiagos kituose produktuose ir tikisi analogiško „gerumo“.
Kaip minėjau, su gerumu čia bėdos nedaug. Blogiau su blogumu. Kadangi nusistovėjęs mąstymo modelis yra būtent toks, tai visiškai suprantama, kad kokios nors „blogos“ medžiagos, esančios lyg ir geruose maisto produktuose, rodo jų užslėptą „kenksmingumą“. Taip laikas nuo laiko „demaskuojami“ tam tikri augalai. Dar iš vaikystės prisimenu, kaip mano močiutė paskaičiusi populiarią spaudą piktindavosi dėl tokio „mokslo“: vieną dieną „burokėliai – visiems“, kitą dieną „burokėliai niekam“. Nors nuo to laiko praėjo daug metų, situacija nė kiek nepasikeitė, tik su interneto galimybėmis išsiplėtė tokios informacijos sklaida. Vieni šaltiniai tam tikrą augalą garbina, kiti gąsdina jo kenksmingumu. Jei to nelabai seki, o tik retkarčiais paskaitai, nelogiškumų nesimato, nes neturi su kuo palyginti. Bet kai turi, tai „nuosprendžiai“ atrodo gana juokingai – kaip kad, pvz., nevalgyti daugiau trijų cinamoninių sausainių per dieną. Keli realūs pavyzdžiai.

Ne taip seniai pasirodė informacija apie cinamone esantį kumariną, kurio esą labai svarbu vengti, nes jis nuodingas. Dabar visi nori Ceilono cinamono ir neperka kitų rūšių, nes šiame kumarino mažiausia. Prekybos prasme jokios bėdos, pardavinėji Ceilono cinamoną (kuris bet kuriuo atveju brangesnis, nes retesnis ir subtilesnio skonio) ir vargo nematai. Tačiau ar ta informacija teisinga?
Pažiūrėkime, ką apie cinamoną ir kumariną rašo specializuoti šaltiniai.

The World‘s healthiest food (WHF) portale, kuriame produktai išnarstomi pagal kiekvieną maistingąją medžiagą, taip pat nurodoma kiek tiksliai kiekvieną produktą virti ar garinti, kad tos medžiagos nenukentėtų, apie cinamono rūšis ir jų savybes informacija pateikta. Paminėta, kad yra kelios jo rūšys ir kad jos skiriasi skoniu bei kaina. Prie įspėjimų dėl sveikatos yra minima, kad Cassia (Cinnamomum aromaticum arba kininis cinamonas) turi daugiau kumarino nei Cinnamomum verum arba Ceilono cinamonas)  (http://whfoods.org/genpage.php?tname=newtip&dbid=31. Kumarinas, rašoma, mažina kraujo krešėjimą, todėl „atskiriems individams, naudojantiems cinamoną pastoviai ir dideliais kiekiais gali sukelti riziką “ („may pose a risk to some individuals if consumed in substantial amounts on a regular basis“). Jokios kalbos apie laikas nuo laiko suvalgomus cinamoninius sausainius. WHF rekomenduoja rinktis Ceilono cinamoną šio prieskonio fanams, kurių mityboje dideli jo kiekiai yra nuolatiniai. Beje, kyla klausimas kas yra didelis cinamono kiekis. Apskritai vertinant mitybos ypatumus pasaulio mastu, Lietuviška virtuvė tebėra tarp tų, kurioje cinamonas labiau egzotika, nei kasdienis produktas. Lyginame rytietišką tradiciją dėti cinamoną visur: sriubas, troškinius, ryžius, arbatą, pieną su lietuviškais cinamono sausainiais, bandelėmis ir manų koše? Jei iš tiesų cinamone glūdėtų tokia rizika, Azijos gyventojai masiškai sirgtų kraujo nekrešėjimu. Nebent mes manome, kad lietuviams kenkia, o indams ir kinams ne. Nors viešai tai nepripažįstama (nes vadintųsi rasizmu), bet iš samprotavimų panašu, kad būtent taip ir galvojama.

Kaip ir kitų stiprių augalų atveju, daugybė poveikių, kurie gali atrodyti kaip visiškai priešingi, pvz., Cardiodepressant ir Cardiotonic, Cancer-preventive ir Carcinogenic; vieni mūsų yra suprantami kaip teigiami, kiti, kaip neigiami. Aišku, kad tos savybės pasireiškia esant tam tikrom sąlygom ir naudojant jį tam tikrom dozėm, deriniais ir pan. Kas, beje, pažymėta ir prie mus dominančios indikacijos Hepatotoxic – kad pastebėta žiurkėms, šunims ir žmonėms nuo 2500 ppm, t.y. 2500 mg/kg. Lietuvoje galiojanti higienos norma, kaip nurodo tas pats įspėjantis straipsnis, leidžia kumarino 2 mg/kg maisto. Taigi remiantis šios duomenų bazės duomenimis, leidžiama kumarino norma maiste turėtų būti viršijama tūkstantį kartų, kad atsirastų grėsmė kepenims. Įtariu, rastume daugybę tokių produktų, kurių normalią normą viršiję tūkstantį kartų turėtume problemų su kepenimis. Kitiems produktams pakaktų ir gerokai mažiau, pvz., kugelio, cepelinų ar degtinės atveju.  
Įdomi detalė yra ta, kad cinamonas net neminimas tarp augalų, kurie turi jo daugiausiai. Bet minima pipirmėtė. Nors aš daug labiau mėgstu cinamoną nei mėtą, visgi nesinorėtų kompromato permesti nuo vieno puikaus augalo ant kito.
Tuo labiau, kad pipirmėtė turi savo „kompromatą“. Apie tai buvo šnekama kiek seniau. Buvo pastebėta, kad mentolas sukelia kūdikiams kvėpavimo sutrikimus, pasitaikė netgi mirties atvejų. Tuojau pat mėta ir jos eterinis aliejus buvo išbrauktas iš kūdikiams tinkamų gydomųjų priemonių sąrašo. Tačiau praleista viena „smulkmena“, kad visais atvejais sutrikimus sukėlė sintetinis mentolas, o ne natūralus mėtų eterinis aliejus.

Trečioji istorija yra apie baziliką. Ir itališkąjį, prieskoninį, ir indiškąji (tulsi), kuris labiausiai žinomas kaip arbata ir maisto papildas. Pasirodė straipsnis, kuriame teigiama, kad bazilike daug metileugenolio, o šis yra stiprus kancerogenas, iššaukiantis vėžinius susirgimus. Pažiūrėkime ką apie tulsi (lot. Ocimum sanctum, angl. Holy basil, indiškasis bazilikas) poveikį sako augalų ir jų cheminių sudėčių ir poveikių duomenų bazė
(http://sun.ars-grin.gov:8080/npgspub/xsql/duke/pl_act.xsql?taxon=2021).

5-Alpha-Reductase-Inhibitor
, Acaricide, Acidulant, Aldose-Reductase-Inhibitor, Allergenic, Alpha-Reductase-Inhibitor, Analgesic, Androgenic, Anemiagenic, Anesthetic, Angiogenic, Angiotensin-Receptor-Blocker, Anorexic, Anthelmintic, AntiAGE, AntiCFS, AntiCTS, AntiCrohn's, AntiHIV, AntiLyme, AntiMS, AntiPMS, AntiRaynaud's , AntiTNF, Antiacne, Antiadenomic, Antiaggregant, Antiaging, Antiallergic, Antialopecic, Antialzheimeran, Antianaphylactic, Antiandrogenic, Antiarachidonate, Antiarteriosclerotic, Antiarthritic, Antiasthmatic, Antiatherosclerotic, Antibacterial, Anticancer, Anticancer (Breast), Anticancer (Cervix), Anticancer (Lung), Anticarcinomic, Anticariogenic, Anticataract, Anticervicaldysplasic, Anticholinesterase?, Anticlimacteric, Anticold, Anticonvulsant, Anticoronary,
Antidecubitic, Antidementia, Antidepressant, Antidiabetic, Antidiarrheic, Antidiuretic, Antidote (Aluminum), Antidote (Cadmium), Antidote (Lead), Antidote (Paraquat), Antidysenteric, Antieczemic, Antiedemic, Antiencephalitic, Antiendometriotic, Antiestrogenic, Antifatigue, Antifeedant, Antifertility, Antifibrinolytic, Antifibrotic, Antigallstone, Antigastritic, Antigenotoxic, Antigingivitic, Antiglaucomic, Antigonadotrophic, Antigranular, Antihangover, Antihemorrhagic, Antihepatitic, Antihepatomic, Antihepatotoxic, Antiherpetic, Antihistaminic, Antihyperkeratotic, Antihyperlipoproteinaemic, Antihypertensive , Antiichythyotic, Antiinfertility, Antiinflammatory, Antikeratotic, Antilepric, Antileukemic, Antileukoplakic, Antileukotriene-D4, Antilipolytic, Antilipoperoxidant, Antilithic, Antilupus, Antilymphomic, Antimaculitic, Antimastitic, Antimeasles, Antimelanomic, Antimenopausal, Antimenorrhagic, Antimigraine, Antimitotic, Antimutagenic, Antinephritic, Antineuramidase, Antinitrosating, Antinitrosic, Antiobesity, Antiophidic, Antiorchitic, Antiosteoarthritic, Antiosteoporotic, Antioxidant, Antioxidant (LDL), Antiozenic, Antipapillomic, Antiparkinsonian, Antiparotitic, Antiperiodontitic, Antiphotophobic, Antipityriasic, Antiplaque, Antipneumonic, Antipodriac, Antipoliomyelitic, Antiporphyric, Antiprogestational, Antiproliferant, Antiprostaglandin, Antiprostatadenomic, Antiprostatitic, Antipsoriac, Antipyretic, Antiradicular, Antirenitic, Antiretinotic, Antirheumatic, Antirhinitic, Antisalmonella, Antiscorbutic, Antiseptic, Antishingles, Antispasmodic, Antistaphylococcic, Antistreptococcic, Antistress, Antisyndrome-X, Antithromboxane, Antitumor, Antitumor (Breast), Antitumor (CNS), Antitumor (Cervix), Antitumor (Colon), Antitumor (Gastric), Antitumor (Lung), Antitumor (Ovary), Antitumor (Prostate), Antitumor (Stomach), Antitumor-Promoter, Antitussive, Antiulcer, Antiviral, Antixerophthalmic, Apifuge, Apoptotic, Artemicide, Asthma-preventive, Beta-Adrenergic Receptor Blocker, Beta-Glucuronidase-Inhibitor, CNS-Depressant, COX-1-Inhibitor, COX-2-Inhibitor, Calcium-Antagonist,  Cancer-Preventive, Candidicide, Carcinogenic, Cardioprotective, Carminative, Caspase-8-Inducer, Chelator, Chemopreventive, Choleretic, Cold-preventive, Collagenic, Colorant, Comedolytic, Cosmetic, Cyclooxygenase-Inhibitor, Cytochrome-P450-Inhibitor, Cytotoxic, DNA-Binder, Demulcent, Dermatitigenic, Detoxicant, Diagnostic, Diuretic, Dye, Enterorelaxant, Estrogenic, Expectorant, FLavor, Febrifuge, Fistula-Preventive, Fungicide, Gastroprotective, Glucosyl-Transferase-Inhibitor, Gonadotrophic, Hemolytic, Hepatocarcinogenic, Hepatoprotective, Herbicide, Hypercholesterolemic, Hypocholesterolemic, Hypoglycemic, Hypolipidemic, Hypotensive, Hypothermic, Immunomodulator, Immunostimulant, Immunosuppressant, Insecticide, Insectifuge, Interferon-Synergist, Interferonogenic, Irritant, Juvabional, Larvicide, Lipoxygenase-Inhibitor, Lithogenic, Lubricant, MAO-Inhibitor, Metastatic, Motor-Depressant, Mucogenic, Mucolytic, Myorelaxant, Nematicide, Neurotoxic, Ornithine-Decarboxylase-Inhibitor, Percutaneostimulant, Perfumery, Pesticide, Phagocytotic, Prooxidant, Propecic, Prostaglandin-Inhibitor, Prostaglandin-Synthesis-Inhibitor, Psychotropic, Sedative, Soap, Spermicide,
Suppository, Termiticide, Thymoprotective, Tracheorelaxant, Trichomonicide, Trichomonistat , Trypsin-Enhancer,
Ubiquiot, Ulcerogenic, Uricosuric, Urinary-Acidulant, Varroacide, Vasodilator, Vermifuge, Vulnerary,
Xanthine-Oxidase-Inhibitor.

Uf, pavargau bedėliodama. Kaip Jums sąrašėlis? Atrodo įspūdingai netgi su sumažintu šriftu. Kaip galėtume įvertinti, ar tai naudingas augalas, ar pavojingas? Kas galėtų prisiimti sau tokią atsakomybę? Ir kaip su tuo vėžio sukėlimu, jeigu ir Cancerpreventive, ir Anticancer, ir Anticancer, Anticancer (Breast), Anticancer (Cervix), Anticancer (Lung), Anticarcinomic? Pažiurėję kokios cheminės medžiagos nurodomos, kaip sukeliančios kancerogeninį poveikį, rasime tik linoleno rūgštį ir taninus. Tie patys cheminiai elementai minimi ir kaip priešvėžiniai... nors puikiai žinom, kad linoleno rūgštis ir taninai yra didžiai vertinami dėl antioksidacinio poveikio ir naudos kraujotakos sistemai bei cholesterolio kontrolei.
Tulsi cheminėje sudėtyje eugenol-methyl-ether aptinkamas. Prie jam priskiriamų savybių yra ir anti-vėžinis, ir kancerogeninis poveikis, tačiau kaip matome tulsi atveju jis, kaip vėžio sukėlėjas nepaminėtas. Pažiūrėkime, kokiems gi dar augalams priskiriamas kancerogeninis poveikis? Ogi  žemuogėms, arbatai, pankoliams, vynuogėms, greipfrutams, morkoms, kalafiorams ir t.t
Kažin kaip patiktų vienas kitas straipsnis apie tai, kaip reikia vengti visų šių maisto produktų, kad nesusirgtume vėžiu? Formaliai žiūrint tai gali būti ir tiesa, juk niekas iki šiol tiksliai nežino, kas vėžį sukelia ir kaip jį gydyti. Gal tikrai morkos su kalafiorais? Filosofiškai žiūrint, irgi gali būti tiesa, nes žmogus yra netobulas, gyvena netobulame pasaulyje ir visas mūsų vartojimas turi dvi puses – ir teigiamą, ir neigiamą. Neveltui asketai stengiasi valgyti kuo mažiau bet kokio maisto.

Tačiau tokių „naujienų“ pasirodymu nenustebčiau ir vertinant praktiškai. Nes žmogaus proto spekuliatyvumui nėra ribų. Teoriškai įrodyti galima bet ką, o praktika juk šiais laikais ne autoritetas. Juolab, kad žmogus praranda ryšį ir su gamta, ir su tradicija. Taigi belieka grynasis protas (čia visai pravartu būtų atsigręžti ir į Kantą, kuris kalbėjo apie grynojo ir praktinio proto skirtumus). Be to ir finansiniai interesai aiškūs. Kuo labiau žmonės bijos natūralių produktų, tuo daugiau jie valgys sintetinių. Jau ne kartą pastebėjau tarsi prasprūstant „tarp eilučių“ oficialių mitybos specialistų pasisakymuose apie tai, kad kažkokia medžiaga yra sintetinė, taigi saugi. Lengviausia pradžiai sudirbti „svetimus“ augalus, o po to juk galima imtis ir savų, nebeatrodys taip drastiškai. Tiesa, niekaip nedrįsčiau teigti, kad tai daroma dėl intereso. Veikiau dėl išminties trūkumo ir mąstymo formalumo, kurį diegia šiuolaikinė visuomenė nuo pat mažumės.

Tuo tarpu tradicinės kultūros tūkstančiais metų naudojo maistui ir gydymui šiuos ir kitus „įtartinus“ prieskonius bei kitus augalus. Rašoma, kad bazilikas gal net buvo pirmasis. Neveltui Indijoje ir Tailande jį vadina šventu. Neveltui visi šie stiprūs augalai yra žinomi, kai ypatingi, brangūs ar dar visaip kitaip svarbūs (netgi moksliškai – jie visi yra antioksidantų sąrašo viršuje).
Šiuolaikinis mokslas netiria augalo, gyvūno ar žmogaus kaip visumos, o tik atskiras jo sudedamąsias dalis bei chemines medžiagas. Nors pats pripažįsta, kad tos cheminės medžiagos, skirtingose aplinkose ir skirtinguose deriniuose, bei skirtingomis proporcijomis veikia visiškai kitaip. Tai liudija ir čia pateiktos nuorodos. Vieni tyrimai randa vieną poveikį, kiti kitą ar net priešingą. Šiuose tyrimuose yra begalė kintamųjų. Visų pirma, paties augalo rūšis, porūšis, auginimo vieta ir sąlygos, subrendimo laikas, paruošimo būdas ir t.t. Nes normalūs augalai neauga laboratorijos mėgintuvėlyje. Dar daugiau kintamųjų kalbant apie pačius testuotojus, nes jie juo labiau mėgintuvėliuose negyvena. Kaip galima matyti iš nurodytos duomenų bazės, kai kur paminėta, kad tyrimai buvo daromi su žiurkėmis, kai kur su šunimis. Žinia, jų organizmai nėra tapatūs žmogaus organizmui. Aubrey Hampton savo knygoje „Natural Organic Hair and Skin Care“ dar 1987 m. rašė, kad bandymai su gyvūnais apskritai jokio tikro žinojimo neduoda, nes žmogaus organizmas reaguoja visiškai kitaip. Jie daromi tik saugumo iliuzijai sukurti. Jeigu tyrimai daromi su žmonėmis, tai jie juk gyvena skirtingus gyvenimus (nesvarbu net jei suklasifikuoti pagal amžių, lytį, rasę ir pagrindines ligas). O be to, žmonės meluoja, ypač kai klausiama, ką jie valgo. Taigi nieko nuostabaus, kad kas nors gauna tokius eksperimentų rezultatus, bet šimtai ir tūkstančiai gauna priešingus. Bet dėl to visai nebūtina išbraukti gerą produktą iš savo raciono.

Žinoma, gali būti kad augalas tam tikram žmogui netinka. Nesvarbu, kad tinka milijonams ir sėkmingo naudojimo istorija iš įvairių pasaulio vietų siekia tūkstančius metų (kaip yra minėtųjų augalų baziliko, mėtos ir cinamono atveju). Jums, pvz., arba man gali ir netikti. To neišsiaiškinsite pažvelgę į augalo cheminę sudėtį. Tikiuosi, kad po čia pateiktų pavyzdžių dėl to abejonių nekyla. Netikti gali taip pat įvairiai – nuo grubiausio ir aiškiausio būdo alergijos, netoleravimo iki tam tikro specifinio poveikio (pvz., sumažėjusio kraujospūdžio) arba tiesiog neveiksmingumo. Egzistuoja įvairūs  metodai nustatyti individualų augalo tinkamumą – yra žmonių, kurie tai moka padaryti. Tačiau ir pats žmogus, jei jo kūnas per daug neužterštas toksinais, o protas neužkištas išankstinėm nuostatom arba „moksliniais“ perspėjimais pats gali ir turėtų atsirinkti, kas jam tinka, o kas ne. (Apie tai daugiau ateityje).

* Dr. Duke duomenų bazė, pradėta jo kurti USDA užsakymu 1971 m., http://www.ars-grin.gov/duke/