Apie sultis vienokias ir kitokias

Sultis mėgsta gerti dažnas. Žiemą ir pavasarį jas prisimename ir kaip sveikatos šaltinį. Tačiau sulčių įvairovė tokia didelė, kad neretai tenka iš naujo galvoti, ką turime omenyje, sakydami „sultys“. Gėrimą? Desertą? Vertingų maistinių medžiagų koncentratą? Gali būti visi variantai, nelygu kas tose „sultyse“ yra ir kaip jos pagamintos.

Pradėkim nuo pačių aiškiausių – obuolių. Aiškumas tas, kad jas galime spausti namie, daugelis taip ir daro. Naminės sulčių gamybos privalumai yra keli. Pirma, tikrai žinai ką į tas sultis dedi ir kuo išplovei spaudimo mašiną. Antras privalumas - kaina. Trečias, ir bene didžiausias privalumas, kad žinom tikrą tų sulčių skonį ir vėliau galime atskirti, ar jos neskiestos.

Kadangi žaliavos kokybės klausimas išlieka visais atvejais, obuolių sulčių privalumas dar ir tas, kad apie juos Lietuvoje visi išmano ir turi iš kur tų obuolių pasirinkti. Priešingai nei, pvz., apelsinų, iš kurių sultis taip pat galime išsispausti namie, bet žaliavos pasirinkimas ir mūsų išmanymas bus riboti.

Sulčių gamyba namuose turi ir trūkumų. Pirma, ji užima gana daug laiko. Antra, namie paprastai pasterizuojame sultis laikydami jas puode ant ugnies iki užvirimo. Šiandien jau yra sukurta technologija, leidžianti pasterizuoti sultis palaikius jas apie 15 sekundžių 80-90^oC temperatūroje.

Maistingųjų medžiagų ir netgi skonio požiūriu labai svarbu, kad sultys būtų veikiamos kuo žemesne temperatūra ir kuo trumpiau. Trečia, specializuotos sulčių gamybos įmonės turi didesnes galimybes kontroliuoti žaliavos kokybę, tiek per ilgalaikes sutartis su pastoviais žaliavos tiekėjais, tiek (jei yra didesnės) pačios tikrindamos žaliavą savo laboratorijose. Pavyzdžiui, kai kurie ekologiškų sulčių gamintojai patys tikrina kiekvieną žaliavos partiją dėl pesticidų likučių, nors pagal eko standartą pakaktų kontrolės institucijai ją patikrinti porą kartų per metus.

Patyrę sulčių gamintojai taip pat gali pasiūlyti platesnį sulčių asortimentą bei harmoningus jų derinius. Teisingi deriniai yra labai svarbus aspektas, ypač kai mes geriame šviežiai spaustas sultis sveikatos stiprinimo tikslais. Tuomet naudojami vaisiai ir daržovės, kurių didesnis kiekis gali visai nepatikti mūsų organizmui (pvz., kopūstų, salierų) – reikia žinoti kiek ir kokio komponento galima pilti. Panašiai kaip su vaistažolėmis – visi gali prisirinkti įvairių vertingų žolių, bet jas sumaišyti taip, kad mišinys bus visai nevertingas. Tiek žolelių, tiek sulčių mišiniams daryti yra reikalingas išmanymas, meistrystė. Geriausias sultis pagamina tie gamintojai, kurie turi gerą žaliavą, geba išlaikyti jos kokybę ir išmano įvairių komponentų derinimo subtilybes.

Neabejotinai sultis geriausia gerti šviežias. Bet kai tokios galimybės nėra, svarbi tampa jų pasterizavimo technologija – kad būtų tinkama tara (ne plastiko buteliai, pvz.) ir kuo mažesnis temperatūrinis poveikis.

Tačiau esminė takoskyra kalbant apie sulčių kokybę yra vanduo. Visų pirma, kaip buvo pasielgta su vaisių (uogų) vandeniu gamybos procese. Ar sultys buvo išspaustos ir tokios užkonservuotos, ar jose esantis vanduo išgarintas, o milteliai vėliau sumaišyti su kitu vandeniu ir vėl „paversti“ sultimis. Pirmasis gamybos būdas vokiškai vadinamas „mutter zaft“ - motininės sultys. Lietuviškai nusistovėjusio termino šiam reiškiniui įvardinti neturime. Sakome „sultys iš šviežių vaisių“. Tačiau ši frazė nėra visai aiški. Kaip Lietuvoje buvo bandoma iš šaldytos tešlos iškeptas bandeles pavadinti šviežiomis (nes juk šviežiai keptos), taip ir iš koncentrato pagamintas sultis galima įsigudrinti pavadinti iš šviežių vaisių (nes milteliai tai iš vaisių). Tad geriau pažiūrėti ne pakuotės priekyje, o sudėtyje, ar vaisių dalis nėra iš koncentrato.

Visai gali būti, kad pagrindinių vitaminų kiekis pirmuoju ir antruoju būdu pagamintose sultyse bus toks pat. Gali net būti, kad pagamintose iš koncentrato bus ir didesnės, nes vitaminų visada galima pridėti papildomai. Tačiau kiekvienas gamtą bent kiek jaučiantis žmogus supranta, kad tai toli gražu ne tas pats.

Pagamintos iš koncentrato sultys yra kitas produktas nei paties vaisiaus sultys, nes vanduo jo skirtingas. Prisiminkime, kad vanduo sudaro apie 70 proc. gyvų organizmų ląstelės masės. Neatrodo smulkmena, ar ne? Juolab, kad augalų ląstelėse esantis vanduo biologams yra pakankamai mįslinga substancija. Pavyzdžiui, kodėl augaluose jis neužšąla žemose temperatūrose? Žinoma, formalų paaiškinimą visada galima pateikti, kaip ir formaliai palyginti tikrų ir iš koncentrato pagamintų sulčių maistingumą remiantis keliais vitaminais. Tačiau tiems, kurie į savo sveikatą nežvelgia formaliai, to nepakanka.

Neformaliai žvelgiant svarbu, kaip yra iš tikrųjų, o ne tai, ką galima pamatuoti ir teisiškai įtvirtinti. Šiandien produktų aprašuose negalima minėti jokios kitos maistinės medžiagos, kaip tik nustatyti 27 vitaminai ir mikroelementai. Negalima sakyti, kad augale yra, pvz., antioksidantų, pigmentų, nors egzistuoja mokslo institucijų išleistos augalų antioksidantinės galios duomenų bazės, o apie antioksidantų bei pigmentų svarbą rasite vos ne visoje sveikai mitybai skirtoje literatūroje. Taigi natūralaus produkto norinčiam vartotojui tenka pačiam suprasti esminius technologijų skirtumus ir sugebėti atskirti juos pagal gamintojams leidžiamą naudoti fraziologiją. Arba lavinti skonį – įgusti atskirti sultis iš koncentrato nėra sunku, kaip ir, pvz., ledus, pagamintus iš pieno miltelių ir iš tikros grietinėlės.

Kitas aspektas susijęs su vandeniu yra paprastesnis – ar sultys skiestos. Sultis skiesti yra legalu, tačiau tada jas reikia vadinti nektaru arba gėrimu, ne sultimis. Gėrime sulčių gali būti vos 5%, nektare – daugiau (25-50%). Papildomu cukrumi saldinti galima tik nektarus ir gėrimus, sultimis vadinamo produkto - ne. Tačiau visai neretai pasitaiko šių reikalavimo nesilaikančių. Atskirti, ar sultys skiestos gali padėti kaina. Vertindami sulčių kainą pagalvokite, kiek kainuoja vaisius (pvz., granatas), kiek įsivaizduojate iš jo galima gauti sulčių.

Sulčių gamintojai dideliais kiekiais vaisius perka pigiau nei mes prekybos centre. Tačiau jų darbas, tara, logistika, pardavimas taip pat kainuoja. Jei skaičiai nesueina, greičiausia sultyse yra vandens. Skonis taip pat padeda tai nustatyti, tačiau tik tuo atveju, kai esame ragavę tikrai neskiestų to paties vaisiaus sulčių – sutiksite, kad praskiestas obuolių sultis atskirsime geriau nei granatų.

Galiausiai pakalbėkime apie tai, kaip mes tas sultis vartojame. Jei tai tikros sultys, ne gėrimas, jos nėra skirtos tiesiog atsigerti. Į jas reikėtų žiūrėti kaip į maistą – vaisiaus, daržovės ar sriubos pakaitalą. Kokybiškos sultys yra maistingos – jų atsigėręs pajunti sotumo jausmą.

Sultys tikrai netinka užsigerti valgant, kad ir kaip tai būtų įprasta daliai žmonių. Sultys turi nemažai natūralaus vaisių cukraus ir mažokai (jei nėra su minkštimu) skaidulų, todėl jomis piktnaudžiauti nereikėtų žmonėms, kuriems cukrus yra problema. Jiems geriau valgyti patį vaisių. Vaikams daug cukraus taip pat nėra gerai, net jei tas cukrus natūralus, mat jis skatina vaikų hiperaktyvumą. Todėl vaikams sultis geriausia skiesti. Žinoma, tai priklauso ir nuo sulčių rūšies. Pavyzdžiui, obuolių sulčių išgerti galim ir kelias stiklines, o kokių mėlynių, granatų ar spanguolių 50-100 ml per dieną. Pastarosios nebus skirtos atsigerti, bet gauti įvairių vertingų maistinių medžiagų, ypač tuo metų laiku, kai nėra šviežių vaisių.

Kaip ir daržovių sultys, iš kurių pomidorų, morkų, agurkų ar moliūgų, galime išgerti ir daugiau, tačiau kokių salierų ar burokėlių tikrai netinka kepsniui užgerti ar troškuliui numalšinti. Vynuogių sultys pas mus nelaikomos ypatingomis, tačiau jos yra itin vertingos - antioksidantų lentelėse jos (ypač raudonųjų vynuogių) pirmauja.

Sultys gali būti puikus desertas. Saldžios kriaušių, mangų, ananasų, aromatingos vyšnių sultys ar jų deriniai gali pakeisti įprastą baltų miltų ir cukraus desertą. O skoniu tikrai nenusileis.

Autorė Guoda Azguridienė

GRYNAS.lt straipsnis

Ar tikrai vis dar svarbu kurioje šalyje pagaminta prekė?

Žmonės dažnai turi tam tikrą išankstinę nuomonę apie skirtingose šalyse gyvenančių žmonių gebėjimus gaminti vienus ar kitus daiktus. Pavyzdžiui vieniems atrodo, kad gerą automobilį gali pagaminti tik vokiečiai, kitiems – kad tik japonai. Nors nepaisant to, žmonės perka ir itališkus, ir korėjietiškus, ir netgi rusiškus automobilius. Mat yra daugiau ir svaresnių argumentų, tokių kaip kaina, specialios reikalingos charakteristikos, skonis ir mada.

Taip pat populiaru manyti, kad lietuviški pomidorai ar kriaušės yra vertingesni už lenkiškus. Kadangi Lietuvos gamtinės sąlygos tikrai nėra geresnės už Lenkijos, o atstumas nuo Vilniaus iki kai kurių Lenkijos teritorijų yra trumpesnis nei iki, pavyzdžiui, Klaipėdos, tokia nuomonė siejama labiau su kultūriniais dalykais, o ne su fizinėmis daikto savybėm. Pagalvokim patys, ar Vilniaus Šnipiškių rajone tarp miesto magistralių išaugintas pomidoras yra geresnis nei tas, kuris užaugo kokiam kaime, netoli Seinų? Arba „šiltnaminis“ lietuviškas ir lauke užaugęs lenkiškas? Arba ekologiškas lenkiškas ir pramoninis lietuviškas?

Tai gal visgi ne kilmės šalis yra esminis veiksnys sprendžiant apie produkto gerumą? Nebent manome, kad visi lenkiški pomidorai yra daugiau purškiami chemikalais, gauna mažiau saulės ir žemės nei lietuviški. Abejočiau.

Tačiau žmonėms patinka turėti nuomonę apie vienos ar kitos šalies gyventojus, jų darbštumą ar tingumą, gebėjimus ruošti maistą ar virti kava, siūti švarkus ar gaminti laikrodžius. Tos nuomonės niekaip negali būti objektyvios – nes atsitraukę ir bent kiek pamąstę sutiksime, kad visur yra įvairių žmonių ir mes ne su visais jais ar jų gaminiais susiduriame. Tačiau ši nuomonė svarbi, nes padeda žmogui pasirinkti – ką padaryti šiais laikais nėra taip lengva. Be to, taip tiesiog įdomiau gyventi – galų gale tai tema niekuo neįpareigojančiam pokalbiui, pvz., ką labiau mėgstate japonišką ar kinišką žalią arbatą? Ir kaip „jie ten ją gamina ir geria ir todėl yra tokie sveiki“.

Beje, apie Kiniją. „Pagaminta Kinijoje“ - bene kontraversiškiausia etiketė prekei. Yra dalykų, kurių gamybos tradicijos Kinijoje yra vienos seniausių, pvz., arbatos, žolinių vaistų, tekstilės, keramikos, kulinarijos… Kita vertus, lyg prekės nekokybės ženklas skamba „Made in China“ pramonės ar elektronikos gaminiams. Ir šios išankstinės nuostatos nekeičia faktas, kad visos garsiausios elektronikos bendrovės, net ir pačios balčiausios, detales gamina ten pat - Kinijoje. Gamina skirtinguose fabrikuose, vykdo skirtingą personalo politiką, kitaip motyvuoja ir kitaip kontroliuoja kokybę. Todėl ir produkcija skiriasi. O prie ko čia Kinija? Tai aš ir sakau, kad tik šiaip, pokalbiui palaikyti prie arbatos.

Kilmės šalis dar mažiau įtakos gali turėti maisto produktų atveju. Kadangi dirbamos žemės trūksta, o žaliavų kainos pasaulyje svyruoja neįtikėtinai, maistą gaminančios bendrovės stengiasi sumažinti riziką ir įsigyti savo žemės, kur gali būti auginamos joms reikalingos kultūros. Arba sudaryti sutartis su vietos gamintojais.

Tokiais atvejais auginama pagal įmonės standartą, o ne kaip vietiniai ūkininkai įpratę. Nes muziką užsako tas, kuris produkciją realizuoja. Tai ypač akivaizdu ekologiškų produktų atveju. Ekologiškos produkcijos auginimo ir perdirbimo būdas Europos Sąjungos šalyse yra vienodas, o kad jo būtų laikomasi prižiūri sertifikuojančios institucijos. Jei įmonė sertifikuoja savo produkciją Vokietijoje, nėra didelio skirtumo, ar žaliava užauginta Lenkijoje, ar Olandijoje, ar Lietuvoje – svarbu kas nustatė standartą ir kontroliuoja kokybę.

Net ir smarkiai reguliuojamoje rinkos ekonomikoje (kokia yra ES šalyse) pagrindinis prekių kokybės garantas yra gamintojas, kai kuriais atvejais – pardavėjas (pvz., prekybos centrai užsako prekes savo tinklui pagal savo reikalavimus). Taigi vartotojui, siekiančiam kokybės, aktualiau ne iš kur ta prekė kilusi, bet kokius standartus sau kelia gamintojai bei pardavėjai. O jų yra visokių. Vieni akcentuoja išskirtinumą, originalumą, madą, kiti - kokybę, treti - ekologiškumą, ketvirti - lokalumą, penkti – tiesiog žemą kainą.

Šiame kontekste net keista, kad prekės kilmė lieka privaloma eilute neperdirbtų maisto produktų ženklinime. Ypač tai keista ES šalių atveju, kur visi su maisto sauga susiję reikalavimai yra suvienodinti. Sutinku, kad standartų laikomasi ne visada. Tačiau vargu ar galima sieti pažeidimų tikimybę su kultūros išauginimo vieta. Juolab, kad dažnai ją supakavo ir pardavė (gal ir sertifikavo) visai kitoje šalyje. 

Standartizavimas yra labai prieštaringas reiškinys. Viena vertus jis leidžia atpiginti produkciją ir palengvina vartotojo dalią renkantis. Pavyzdžiui, vieningas ekologiško maisto standartas ir ženklinimas leidžia vartotojams jį atpažinti. Kosmetikos gaminiams tokio standarto nėra, tad vartotojams sunku susigaudyti, o sąžiningiems gamintojams išlikti rinkoje dėl produkcijos, kuri tik vaizduojama kaip ekologiška, gausos. Kita vertus, standartizacija smarkiai riboja gamintojų galimybes kurti naujus produktus ir pasiūlyti vartotojams tam tikrais aspektais aukštesnės kokybės prekes – juk ženklinti vis viena turi taip pat.

Kilmės šalies atveju, tikrai nebūtų jokios skriaudos vartotojams, jei ši informacija ant pakuotės nebūtų privaloma. Kadangi nemažai žmonių norėtų tą kilmę matyti (nepaisant to, kad kaip aptarėm, tai mažai ką bendro turi su prekės kokybe), dalis gamintojų ją ir rašytų. Tačiau tais atvejais, kai perkama iš kelių šalių arba kai norima akcentuoti būtent gamintojo, o ne žaliavos augintojo prekinį ženklą ir atsakomybę, to būtų galima nerašyti nenusižengiant teisės aktams.

Pasaulis jau senokai tapo globalus ir darosi tik globalesnis. Žmogui neretai to margumyno yra per daug ir jam kyla noras įvairovę „suvaldyti“: standartizuoti bei reguliuoti. Tikimasi, kad taip bus geriau visiems. Bet nebūna. Jei gamintojai ir prekybininkai būti mažiau apkrauti privalomais dalykais, jie galėtų daugiau dėmesio skirti vartotojų norams tenkinti. Nes žmonės ne tik renkasi labai skirtingas prekes, bet ir nori apie jas pačios įvairiausios informacijos. O laikas ir vieta visada yra riboti.

Autorė Guoda Azguridienė

GRYNAS.lt straipsnis

Maisto sveikatingumo teiginių sąraše maisto nerasta

Žmogaus fantazija neribota – tai gera žinia, kuri leidžia mums džiaugtis menų, mokslų bei verslų pasiekimais. Ir šiaip, mėgautis gyvenimu. Deja, reguliuotojų fantazija šia savybe taip pat pasižymi. Bet link jokio mėgavimosi ji neveda.

Ir apie kokį mėgavimąsi gali būti kalba tokioje rimtoje srityje, kaip maisto sauga? Maisto sauga yra ES kompetencijai priklausanti sritis, t.y., jai reguliuojančius teisės aktus kuria ne šalių narių, o Briuselio biurokratai. Tai nereiškia, kad vietiniai nekuria, bet jiems lieka tik nuotrupos – veiklos pakanka pirmuosius įgyvendinant. (Atsiprašau valstybės tarnautojų, kad vartoju žodį “biurokratas”, nes pats nagrinėjamas reiškinys yra tiesiog biurokratijos ekspansijos etalonas.)

Maisto saugos reglamentavimas ES yra itin painus dalykas. Tarsi ir nieko keisto. Juk, žvelgiant filosofiškai, joks maistas nėra sveikas ar nesveikas visiems visada ir be išlygų. Tai kaip ir būtų rimta prielaida susilaikyti nuo detalaus reglamentavimo. Bet žvelgiant praktiškai, juk tiek stiprių interesų grupių veikia šioje srityje! Maisto pramonė visada buvo ir bus arčiausiai žmogaus kūno ir piniginės, nesvarbu ką samprotautume apie lazerius, IT ar kultūrą, visų pirma turime būti pavalgę. O ir farmacijos pramonė maistui yra labai netgi neabejinga. Ypač tai maisto sąvokai, kokios laikosi ES maisto žinovai (kaip pamatysime toliau).

Vienas iš keistesnių reiškinių šiuolaikinėje maisto saugumo sampratoje yra „sveikatingumo teiginys“ – tai bet koks teiginys, kurį gamintojas ar pardavėjas vartoja apie savo produktą, nurodydamas arba užsimindamas apie jo galimą poveikį sveikatai. Trumpai kalbant, tokie teiginiai ES šalyse yra uždrausti.

Oficiali Europos Sąjungos politika yra mokyti visus gyventojus, kad maistas su sveikata neturi nieko bendro. Na, nebent kai kuriais specifiniais atvejais. Būtent tuos atvejus ir nurodo autorizuoti sveikatos teiginiai. „Maistas negydo“ yra kertinė maisto saugos specialistų frazė, kurią jie taria pakeltu tonu, nes kitaip sunku įtikinti ne tik klausytojus, bet ir save. Kas tada gydo? Akivaizdu – vaistai. Bet ne apie juos čia, o apie Europos Komisijos patvirtintus sveikatingumo teiginius.

Patvirtintų ir nepatvirtintų teiginių sąrašas užima apie 700 psl, 241 yra patvirtintas, kiti atmesti. Tai reiškia, kad po pusmečio trukmės pereinamojo laikotarpio jų naudoti nebebus galima. (Nors ir dabar tas galėjimas buvo labai sąlyginis). Negalima tai negalima – visokių gyvenime tenka laikytis kvailų draudimų, kurių prirašo biurokratai. Kai kas tuo pasinaudos sau naudingai, kai kas smarkiai nukentės. Tačiau pažvelkime atidžiau į tuos sveikatingumo teiginius, kuriuos naudoti leista.

Atrodytų, kad jei visa kita sakyti apie maisto produktus yra uždrausta, tie leistieji keli šimtai teiginių turėtų būti nekeliantys abejonių: išplaukiantys iš ilgalaikės maisto vartojimo patirties, tradicijų, orientuotis į pagrindinius mityboje vartojamus produktus. Na, pvz., aš visgi tikėjausi, kad vaisius ir daržoves vis dar valgyti sveika, o kramtomoji guma nėra tas produktas apie kurį kalbame sveikatos kontekste. Arba, kad pomidorai ir kopūstai, mėlynės ir žemuogės, avižos ir pienas pasižymi bent kokiomis nors naudingomis savybėmis mūsų organizmui. Juk mamos tebeverda ryžių arba avižų košę, kai vaikam skauda pilvą (ryžiai ar avižos priklausomai nuo to, kas tam pilvui), o tėtės ieško natūralių sulčių kai vaikai, arba suaugę, yra nusilpę ir neišsikapsto iš ligų.

Patys mokslininkai sugalvojo tokį bendrą terminą „antioksidantai“ (kurių būtent ir gausu natūraliuose vaisiuose, uogose, daržovėse, žolėse), prirašė apie juos krūvas straipsnių. Žmonės jau išmoko kas tai yra. Bet teks mokytis iš naujo, mat apie antioksidantus sakyti jau nieko nebegalima. Net kad maistas jų turi. Pavyzdžiui sakinys „šaltalankiai turi antioksidantų“ traktuojamas ne kaip šaltalankio savybės ar sudėties konstatavimas, o kaip sveikatingumo teiginys. Taigi apie antioksidantus nuo gruodžio gamintojams ir prekybininkams kalbėti nevalia. Bet apie kramtomąją gumą be cukraus – galima.

Sąraše nurodyta po kelis leidžiamus sakinius apie kalcį, magnį, geležį, vitaminus. Taip pat chitosaną, melatoniną, betagliukanus, betainą, hidroksipropilmetil celiuliozę (HPMC), riebiąsias rūgštis, baltymus. Skaiduloms nepasisekė – nepapuolė. Žinoma, šiame sąraše nurodytą teiginį vartoti galima tik tais atvejais, kai tų medžiagų yra kituose patvirtintuose sąrašuose nurodytas kiekis. Tarsi ir logiška. Tačiau kita vertus, iš kur mes galime žinoti kiek jų ten yra? Kiekvienai partijai daryti tyrimus ir prie gaminio pridėti laboratorijos išvadas?! Maisto saugos nomenklatūros svajonė. Kadangi biurokratų fantazija neribota, nesistebiu, jeigu prieisime ir iki to. Turėtų būti pelninga dabar steigti maisto laboratoriją (aišku, jeigu valstybė atiduos monopolį, kuo abejoju).

Tačiau kiekvienos produkto partijos nereikia tikrinti, jei visus mineralus ir vitaminus maistas ne „turi natūraliai“, o yra jais praturtintas. Gamini tipinius sausus pusryčius ar duonos gaminį iš rafinuotų miltų su rafinuotais riebalais ir pridedi (tiksliai pagal normą) sintetinių vitaminų, mikroelementų bei kitų sveikatos sąraše nusipelniusių būti substancijų. Nei tau galvos sukti dėl pačių natūralių maisto produktų, nei dėl atitikimo normoms. Ir sveikatingumo teiginius gali naudoti. 

Skaitau tą 700 psl. lentelę ir vis laukiu kada prasidės maistas – juk pavadinime parašyta, kad teiginiai apie maistą. Nepatingėjau patikrinti kelis kartus, bet radau vieną vienintelį maisto produktą – taip kaip jis suprantamas tradicine maisto prasme – graikinius riešutus. Galvoju, gal Graikijai dėl jos bėdų išimtį padarė, kad ekonomikai padėtų? Negaila, net jei ir taip, kad tik to maisto sveiko ant Žemės būtų.

O pasirodo, kad maistas ne tik negydo, jo net sveiko nėra. Sveiki būna tik jame esantys elementai – vitaminai, mineralai ir kiti minėtieji moksliški pavadinimai, o pats maistas ne prie ko. Neabejotinai tai leidžia suprasti, kad ar vitaminas C yra iš obuolio ar apelsino, ar iš buteliuko – skirtumo nėra. Nes nei obuolys, nei žemuogė, nei pienas, nei aliejus patys sveiki nėra.

Tamsuoliai tie žmonės, valgo obuolius ir tiki, kad sveika. Reikia išmušti iš jų tas mąstymo atgyvenas – tegu netiki niekuo, tik patvirtintos metodikos moksliniais tyrimais, valdžia ir autorizuotais teiginiais ant pakuotės. Ir garantuotai, nuo to taps daug sveikesni ir laimingesni... Absurdas ir tiek.

Galvoju, gal niekas ten jiems į Briuselį normalių obuolių neatveža? Aišku, kad būna ir netikrų obuolių, bet jiems įvertinti nebūtina atlikti krūvos brangių mokslinių tyrimų – pakanka paragauti. Arba pyragą pabandyti iškepti – su „patobulintais“ obuoliais joks pyragas neišeina.

Tiesa, radau dar kelis teiginius, kuriuose yra užuominos į reikšmingosios substancijos „nešėją“, kurį žmonės paprastai maistu vadindavo. Kaip darantys teigiamą įtaką kokiai nors žmogaus organizmo funkcijai (čia aš labai kategoriškai pasakiau, nes ten formuluotės yra tik „palaiko, padeda palaikyti, dalyvauja funkcijoje“) minimi, pvz., alyvuogių aliejaus polifenoliai, kviečių sėlenų skaidulos, rugių ir avižų skaidulos, miežių ir avižų beta-glukanai, gyvosios bakterijos, esančios jogurte ir fermentuotame piene.

Mėsa ir žuvis, pasirodo, vertingi, nes padeda pasisavinti geležį iš kitų kartu valgomų maisto produktų, jei jie tos geležies turi. Taip pat nurodyti kažkokie maisto substitutai, kurie, jais keičiant maisto porciją, padeda nebepriaugti svorio jį numetus. Dar atpažįstu guaro dervą, raudonąsias ryžių mieles, glucomannan šaknį – žinau, kad valgomi. Keisčiausias dalykas man pasirodė vandenyje tirpus pomidorų koncentratas – trumpinys WSTC. Jis, kaip teigia ES autoritetai, padeda kraujotakai. Bet jokiu būdu ne darže nuskintas pomidoras, pomidorų tyrė, pasta ar džiovinti pomidoriukai. Matyt norėdamas padėti savo kraujotakai turėsi priduoti į reikiamą technologiją turintį fabriką savo gražiuosius kvapniuosius pomidorus ir iš ten pasiimti vandenyje tirpią pomidorų pastą. Įjungus pozityvią fantazijos kryptį, primena teletabių maistą, įjungus negatyvią – post apokaliptinius vaizdus apie žmonijos kasdienybę.

Daugiau joks man atpažįstamas maisto produktas leistinų naudoti sveikatingumo teiginių sąraše neminimas.

Galvoju, gal tas sąrašas skirtas medikams ir dietologams? Ne plačiajai visuomenei? Nieko panašaus, aiškinamuosiuose dokumentuose parašyta, kad visas sveikatos ir maistingumo teiginių reglamentavimas „užtikrins, kad teiginiai bus aiškūs, tikslūs ir pagrįsti, leidžiantys vartotojui priimti informuotus ir prasmingus sprendimus, užtikrinantys sąžiningą konkurenciją ir saugantys inovacijas“. Inovacijas gal ir saugo (kaip, pvz., WSTC atveju), bet dėl sąžiningos konkurencijos geriau net neminėtų.

Sunku rasti ES kitą sritį, kur tiek lemtų lobizmas, žinojimas kur ir kada reikia kokį teiginį užregistruoti, kad jį svarstytų, kokią medžiagą pateikti, kad jį priimtų. Galime matyti iš rezultatų – tik stambios maisto ir farmacijos bendrovės disponuoja reikiama medžiaga ir finansais, kad galėtų atlikti reikalaujamus tyrimus ir atitikti būtent tokius reikalavimus. Jiems labiausiai sveikatos teiginiai ir aktualūs – juk labiausiai jie atsiperka TV reklamoje. Nieko tame blogo nėra – jie investuoja, jiems atsiperka. Tačiau konkurenciją ir procedūrų pobūdis (šalių ekspertai, komitetai, politinė įtaka, nustatytos metodologijos tyrimų kiekis), ir pačio sąrašo konstravimo principai akivaizdai sudaro palankesnes sąlygas stambioms, sintetinį (ne natūralų) maistą gaminančioms įmonėms bei farmacijos bendrovėms.

Grįžkime dėl prie teiginių aiškumo ir informuoto pirkėjo. Vargu, ar vidutinis pirkėjas (ne chemikas ir ne medikas) supranta prasmę ir vertę tokio teiginio: „sumažintas laktozės kiekis maisto produktuose menkina laktozės netoleruojančių asmenų gastrointestinalinį diskomfortą“, arba „betainas padeda normaliam homocisteino metabolizmui“.

Teiginys tipo „magnis dalyvauja ląstelių dalinimosi procese“, nėra sudėtingas suprasti, bet visai neaišku, kodėl jis turėtų man, kaip vartotojui rūpėti. Ar vartotojui turėtų būti kažkaip ypatingai svarbu, kad ląstelės dalintųsi? O kad magnis dalyvauja svarbiuose organizmo procesuose aišku ir iš to, kad jis nurodomas tarp svarbiausių mineralų. Ir koks tas dalyvavimas? Ar jis būtinas? O gal ir be magnio dalyvių pakanka?

„Avižų (taip pat miežių bei ir kviečių sėlenų) skaidulos prisideda prie išmatų kiekio padidinimo“. (Manote juokauju? Pažiūrėkit patys - psl. 26, 52, 75.) Hmm, teiginys gana aiškus, bet kuriems galams tą kiekį didinti? Gal kokios varžybos organizuojamos? Reikia gana gerai išmanyti organizmo fiziologiją, kad tokiame teiginyje įžvelgtum sveikatingumo aspektus (kad su išmatomis pašalinami iš organizmo toksinai, kas ypač svarbu apsinuodijus, kad vidurių užkietėjimas yra rimtas sveikatos sutrikimas bei prielaida kitiems sutrikimams atsirasti ir t.t). Nes šiaip teiginys sveikatingumu nekvepia. Apskritai jis kvepia nekaip. Abejoju, ar žmonės tikisi rasti tokius teiginius ant maisto produktų.

Taigi nauda vartotojui iš tokių gudrių teiginių menka. Jeigu vartotojui nėra naudos, nėra jos ir gamintojui. Žinoma, yra sąraše ir labiau suprantamų teiginių, bet jie ne apie maistą, o apie jo sudedamąsias dalis, pvz. „kalcis prisideda prie normalaus kraujo krešėjimo“, „varis prisideda prie normalaus nervų sistemos funkcionavimo“, „geležis prisideda prie normalios suvokimo funkcijos“, „vitaminas C prisideda prie normalios imuniteto funkcijos“. Informacijos perteikimo schema panaši į seną anekdotą apie dramblį. Kai biologijos studentas buvo išmokęs vieną bilietą – apie dramblį – ir ištraukęs bet kurį kitą per kelis jungiamuosius sakinius prieidavo prie dramblio. Pagal naująjį sveikatingumo teiginių sąrašą tarsi ir nebegalima sakyti, kad „vaikiškas šokoladas padeda augti“ (toks teiginys uždraustas). Tačiau jei jame yra pakankamas kiekis kalcio, o „kalcis yra reikalingas normaliam vaiko augimui ir jo kaulų vystymuisi“. Tai kaip ir gali, ypač reklamoje, pasitelkęs vaizdinius.

Tiesa, pabrėžiama, jog tai, kad teiginys nepatvirtintas (kitaip sakant, uždraustas), nereiškia, kad jis neteisingas. Reiškia tik tiek, kad nepakanka mokslinių tyrimų jam patvirtinti ar paneigti. Neblogas precedentas demokratinėje valstybėje? Gal bus pradėta ir kitose srityse drausti teigti bet ką, kas nepatvirtinta pagal patvirtintas metodikas? Dėl visa ko, kad ko nors nesuklaidintume.

Autorė Guoda Azguridienė

GRYNAS.lt straipsnis

Apie tas morkas, kurios visos vienodos

Gamtoje tokių nebūna. Laboratorijoje – gali. Žmonės kol kas gimsta ne laboratorijose ir mėgdavo valgyti morkas iš lysvių, ne iš mėgintuvėlių. Bet skoniai po truputį keičiasi. Daugėja ne tik laboratorinių morkų valgytojų, bet ir šios mitybos rūšies ekspertų. Jiems visos morkos yra tik morkos.

Žemėje augantys augalai minta natūraliu (organiniu) maistu, kuris nuolatos skirtingas. Mes net nežinom, ką konkrečiai augalas „suvalgo“ ir kaip tiksliai jo aplinkoje esanti organika virsta tuo, ką mes vadiname maistingomis medžiagomis. Vienos lysvės pusės morkos gali būti sukaupusios daugiau nitratų, kitos mažiau, vieno lysvės galo morkos gali būti turtingesnės karotinu, kito turėti jo mažiau. Kuo mažiau „maitinam“ savo daržoves trąšomis, tuo labiau jos pavalgo pačios, kuo įvairiausio maisto, kurį pasiekia. Jei ten jo nebėra, nelabai ir užauga. Tada nusilpsta, tampa mažiau atsparios ligoms ir derlius neužauga.

Tokia ta ekologinė žemdirbystė. Jei maistingųjų medžiagų dirvoje ar ant jos nėra (žemė nualinta), tai ir derliaus nėra. Reikia leisti žemei pailsėti. Gal auginti kitas kultūras, gal sėti geresnes sėklas, gal išplėsti žalius plotus, kad daugiau aplinkui būtų kitų augalų, vabzdžių, paukščių ir gyvūnų, kurie padeda mūsų morkoms užaugti. Dar natūraliau nei ekologinėje žemdirbystėje morkos auga biodinaminiuose (demeter) ūkiuose ar pas gamtinės žemdirbystės entuziastus.

Industrinėje (šiandien įprastinėje) žemdirbystėje mąstoma kitaip. Jei žemėje morkai nebėra ką valgyti, paverskime ją laboratorija ir pamaitinkime patys. Juk joms tai patinka – patręštos daržovės greitai auga, gražiai žydi, veda didelius vaisius. Ko gali tuose vaisiuose būti – to, kuo jį pamaitinome – azotu, fosforu, kartais kaliu. O žmogui, oficialiai pripažįstama, kad reikia bent 27 mineralinių medžiagų ir vitaminų, kurių dozės skaičiuojamos (yra rekomenduojamos paros normos). O visi kiti? Riebiosios rūgštys, amino rūgštys, pigmentai, karčiosios medžiagos ir daugybė kitų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios net pavadinimų dar neturi. Aišku, ne viską turime gauti iš morkų, bet ir kiti augalai tokioje laboratorinėje dirvoje užauginti mažai ką daugiau duos. Be to įprastinėje žemdirbystėje derlius užauga visada - nepalankių aplinkybių nuostoliai į kainą neįskaičiuoti. Todėl augalai purškiami įvairių paskirčių chemikalais, kurie saugo juos nuo konkurentų dirvoje (piktžolių), kitų valgytojų (kenkėjų) ir ligų.

Ekologiškų ir neekologiškų produktų skirtumai miesto žmogui turėtų būti dar akivaizdesni perdirbimo procese. Nereikia nei botanikos išmanyti, nei įsivaizduoti, ką reiškia vyraujant industrinės žemdirbystės kultūrai užauginti plotus javų, vaisių ar daržovių be chemikalų. Įprastinei maisto pramonei leidžiama naudoti šimtus maisto priedų, ekologinėj – dešimtis. Taip pat keliami reikalavimai kitiems ingredientams, perdirbimo, pakavimo technologijoms, sandėliavimui.

Nelabai kas ginčijasi, kad pesticidai taip greit neišnyksta, nes jų likučiai ant jau valgyti pateiktų augalų tiriami ir matuojami. Taigi egzistuoja daiktiniai įrodymai. Jei jų yra, reiškia nebuvo auginta ekologiškai. Lygiai taip pat sintetiniai maisto priedai – jie yra žinomi. Juk net ir automatizuotame gamybos procese kažkas užprogramuoja įrengimus ir nurodo kokių ingredientų ir kiek dėti. Taigi net jei gamintojas kokio nors ingrediento nedeklaruoja (kas yra pažeidimas), norint jį visada galima atrasti. Ir mes juos visus suvalgom.

Belieka vienas klausimas. Gal jie nekenksmingi? Arba kenksmingi gali būti tik tada, kai viršija įstatymo numatytas normas.

Bet kokiam teiginiui išsiaiškinti gali būti vartojami dviejų rūšių argumentai – teoriniai, paremti logika, ir empiriniai, paremti stebėjimu. Logika, arba sveikas protas sako, kad kiekviena gyva būtybė yra gamtos sukonstruota maitintis tam tikru būdu. Lygiai taip pat kaip žmogaus sukonstruoti inžineriniai mechanizmai – juk puikiai žinom, kas atsitiks dyzelinu varomam automobiliui, jei į jo baką pripilsime benzino. Tai kodėl stebimės, kad žuvų miltais maitinamos žolėdės karvės pradeda sirgti keistomis ligomis? Ir kodėl galvojam, kad trąšomis maitinamos ir pesticidais saugomos morkos yra tokios pat morkos, kurios tinka mūsų, kaip gyvo organizmo, virškinimo sistemai? Taip, žmogaus organizmas geba nuostabiai prisitaikyti. Bet prisitaikymas yra atskiras darbas, jis naudoja organizmo resursus, jam pamaitinti reikia daug pilnaverčių morkų. Be to, prisitaikymas neretai lemia tokius pakitimus organizme, kurių mes nelabai norime (kad ir tas nelemtas viršsvoris).

Kitas loginis argumentas yra tas, kad jei augalai minta kelių rūšių trąšomis, tai iš mes gausime tik kelių rūšių maistingąsias medžiagas. Nes materijoje niekas iš niekur neatsiranda ir nedingsta – tik keičia pavidalą. Nėra medžiagų dirvoje, neturės jų joje augantis augalas, negaus jų ir morką suvalgęs žmogus.

O ką sako mokslas? Jis juk naudoja eksperimentinį metodą. Vieni eksperimentai duoda vienus rezultatus, kiti kitus. Priklausomai nuo to ką tirsi ir ką norėsi paneigti arba pademonstruoti. Eksperimentiniu būdu mokslas negali įrodyti tokių konkrečių teiginių, kaip „ekologiškai ir neekologiškai auginamos morkos žmogui yra vienodai vertingos“. Mokslininkai taip ir neteigia. Tokio tipo kategoriškas formuluotes galima rasti tik rašiniuose, referuojančiuose į „mokslinius įrodymus“. Šioje srityje įrodymų apskritai kuklu. Ir tai ne mokslo trūkumas, o metodo specifika.

Eksperimentinis mokslas neskirtas įrodinėti absoliučių tiesų. Tik rasti dėsnius bei priklausomybes su tam tikra tikimybe. Jei norėtume įrodyti, kad mėgintuvėlinė morka savo maistinėmis savybėmis yra tapati dirvoje augusiai morkai, turėtume ištirti visas morkas ir visus jų valgytojus, be to maitinti juos visą gyvenimą tik morkomis, kas yra visiškas absurdas. To mokslas ir nedaro.

Tačiau eksperimentiniais metodais kuo puikiausiai galima užfiksuoti skirtumus. Jei rasime bent vieną atvejį, kuomet natūraliai užaugusi morka skiriasi nuo su chemikalais augintos, jau galėsim sakyti, kad jos skiriasi. Tačiau jei dvidešimt ekologiškų morkų iš penkių imčių bus turtingesnės maistinėmis medžiagomis, o kitos dešimt skurdesnės, vėl negalėsime daryti vienareikšmės išvados ir eksperimento mastą reikės plėsti. Empyrinio tyrimo metodą svarbu suprasti ne tik norint išvengti spekuliacijų argumentu „mokslas įrodė“, bet ir reguliuojančių teisės aktų prasmę.

Maisto kokybę reguliuojantys teisės aktai negali uždrausti visko, kas potencialiai gali kelti grėsmę žmogaus sveikatai. Mat įvairiems žmonėms tą grėsmę gali kelti labai skirtingi dalykai skirtingose situacijose. Alergišką vaiką gali iš karto išberti suvalgius pesticidais apipurkštą vaisių, kitas žmogus gali to net nepastebėti (nors tai nereiškia, kad jo sveikatai nėra žalos. Ne kiekvienu atveju simptomai yra tokie greiti ir matomi). Draudžiantys teisės aktai priimami orientuojant į vidutiniškai sveiko žmogaus vidutinę prognozuojamą reakciją. Taip pat reikia turėti omenyje, kad tik dalies chemikalų poveikis žmogaus organizmui tirtas ilgesnį laiką, kai kurie visai trumpai. Taigi galima sakyti, kad teisės aktai bando saugoti vartotojus nuo labai tikėtinos žalos (aršiausių medžiagų, matomų problemų), bet nuo mažiau tikėtinos ir dar neištirtos net nebando, ir vargu ar apsaugotų. Mat didesni apribojimai reiškia didesnius gamybos kaštus, o šie – didesnes kainas vartotojams. Ko vartotojai labai labai nemėgsta. 

Valstybė teisės aktais bei institucijomis saugo mus nuo įvairių dalykų, pvz., nuo vagių bei plėšikų. Tačiau puikiai žinome, kad ir vienų, ir kitų yra. Ir kai grėsme konkrečiam žmogui iškyla reali (o ne perskaitomas statistinis faktas apie nusikalstamumo lygį), labai praverčia sava greita reakcija ir miklios kojos.

Taip ir renkantis maistą ir galvojant apie savo ir savo artimųjų sveikatą pravartu remtis sveiku protu ir pačiam įvertinti, kokiu mastu mes norime dalyvauti statistiniais vienetais ateities tyrimų, kurie įvertins žemės ūkyje arba maisto pramonėje naudojamų chemikalų poveikį žmogaus organizmui.

Autorė Guoda Azguridienė

GRYNAS.lt straipsnis

Apie gerą aliejų virtuvėje: kokosų aliejus

Jei nuo gimtųjų alyvuogių aliejaus kraštų judėsime link pusiaujo, rasime daug kokoso palmių, su didžiuliais kokoso riešutais. Kokoso palmė – įstabus augalas. Jos lapai naudojami kaip statybinė medžiaga, o iš vaisių gaunamas ne vienas maisto produktas bei žaliava pramonei. Iš vieno riešuto - daug vertingų produktų.

Kokosų aliejus spaudžiamas iš jau sukietėjusio kokoso riešuto. Kol kokoso riešutas nesubrendęs, jį atidarius galima rasti kokoso vandens – puikaus izotoninio gėrimo. Iš kokosų aliejaus, jį skiedžiant, gaunamas kokosų pienas ir grietinėlė (kremas).

Kaip ir kiekvienas kitas riešutas, kokoso riešutas gali būti sveikas ir šviežias, o gali būti ir nelabai koks: pagulėjęs saulėje, paliestas pelėsio ir pan. Iš sveikų ir šviežių riešutų šaltuoju būdu spaudžiamas kokosų aliejus. Jei aliejus tokiu būdu išspaudžiamas ir prastų riešutų, jis turi nemalonų kvapą ir gali greitai sugesti. Iš prastesnės kokybės riešutų temperatūros ir tirpiklių pagalba gaminamas rafinuotas kokosų aliejus. Jis būna bekvapis arba dirbtinai prikvėpintas.

Nereikia manyti, kad kosmetikos ir švaros priemonių pramonei visada atitenka prastesni kokosai. Nieko panašaus, aukštos kokybės kremų, kaukių, prausiklių, šampūnų, muilų, netgi ploviklių ir skalbiklių gamintojai naudoja aukštos kokybės kokosus. Kokosų jie sunaudoja daug, nes jokia kita natūrali medžiaga taip gerai neplauna. Kokosų aliejus puikiai maitina ir drėkina odą bei plaukus. Tinka praktiškai visiems odos tipams. Vasarą ant kūno tepamas kokosų aliejus vėsina, saugo nuo saulės spindulių. Kokosų aliejus tinka tepti plaukų galiukams ir kaip plaukų kaukė. Juo patogu patepti nusausėjusias ar sudirgusias rankas ir lūpas.

Cholesterolio mitas

Kokosų aliejus unikalus savo savybėmis. Skirtingai nei mums labiau įprasti saulėgrąžų, linų ar alyvuogių aliejai, jis nebijo temperatūros pokyčių. Žemiau 25 ° C jis būna kietos konsistencijos, o temperatūrai pakilus aukščiau tampa skystas. Tad permatomame inde stovinčio savo kokosų aliejaus per vasaros karščius galite ir nepažinti.

Kietas kokosų aliejus yra visiškai baltas, ištirpęs – balzganas, primena pienuotą vandenį. Tai labai stabilus aliejus, kuris ilgai išlaiko savo savybes, gali būti kaitinamas be jokios rizikos, kad atsiras nuodingosios transriebiosios rūgštys. Jis turi savikonservuojančių savybių.

Kaip ir kiti augalai bei jų riebalai, kokosas neturi cholesterolio. Tą verta atskirai pažymėti, nes ilgą laiką buvo paplitęs mitas, kad kokosų ir palmių aliejai (kuriuose dominuoja sočiosios riebalų rūgštys) turi daug cholesterolio, todėl kenkia sveikatai. Prie mitų ištakų dar grįšim, bet stebina tai, kad šis mitas toks gajus. Kai kurie gydytojai Lietuvoje iki šiol savo pacientams nurodo vengti šio aliejaus, kaip cholesterolio šaltinio. Tuo metu Vokietijoje kokosų aliejus ypač populiarus tarp cholesteroliu susirūpinusių žmonių. Mat dėl tirštos konsistencijos, jį galima naudoti vietoje sveisto – tepti ant duonos, dėti į pyragus.

Kaip atskirti gerą nuo prasto?

Gaminami įvairūs mišiniai su žolelėmis ir sėklomis, kuriuos patogu naudoti sumuštiniams. Žinoma, kai kurie kepiniai be sviesto negalės apsieiti (pvz, Napoleono tortas), tačiau į pyragus ir keksus jį dėti galima be baimės, kad pakenks pyrago skoniui. Kokoso aliejus tinka daug kur: juo patogu ištepti skardą kepant bulves, ant jo kepti blynus, dėti į troškinį, desertą. Ajurvedos virėjai sako, kad joks kitas riebalas neatskleidžia kepinamų prieskonių skonio bei aromato taip gerai, kaip tai padaro kokoso aliejus.

Kartais manoma, kad kepant šio aliejaus sunaudojama labai daug, nes jis greitai susigeria (susigeria ir į odą, ir į blynus). Tačiau pastebėkite – jei keptuvė gera, kepami ant kokosų aliejaus blynai nesvyla, tiesiog būna sausesni, nei kepant, pvz., ant sviesto ar saulėgrąžų aliejaus.

Šalto spaudimo kokosų aliejus turi švelnų kokoso kvapą. Kai kam jis asocijuojasi su „kokosiniais“ saldainiais, todėl manoma, kad šis aliejus saldus. Tačiau jis pats saldumo jokio neturi, todėl nėra išskirtinai desertinis.

Kaip atpažinti šalto spaudimo kokosų aliejų? Tam reikėtų skirti dėmesio, nes rinkoje labai daug rafinuoto kokosų aliejaus. Kaip ir kiekvienas rafinuotas aliejus, jis neturi augalui būdingo kvapo. Jeigu rafinuotas aliejus po to yra prikvėpintas, kvapas nėra natūralus, nesunkiai atskiriamas.

Visų pirma reikėtų skaityti etiketę, kurioje būna nurodyta ar aliejus šalto spaudimo, ar rafinuotas. Tiesa, kartais žodis rafinuotas bus parašytas labai smulkiai, tačiau atidžiai skaitant galima rasti. Rafinuoto ir nerafinuoto kokosų aliejaus, kaip ir kitų aliejų atveju, kainos skiriasi smarkiai. Būtų keista, jei būtų kitaip. Juk šalto spaudimo aliejų spaudžiant nenaudojami jokie specialūs tirpikliai, aliejus nekaitinamas, o žaliavos kokybė turi būti nepriekaištinga.

Venkite hidrintų riebalų

Kadangi kokosų aliejus stabilus, jam (skirtingai nei pvz., linų ar saulėgrąžų aliejui) nėra reikalinga tamsi stiklinė ar metalinė tara. Jis gali būti pakuojamas ir paprasčiau.

Kokosų aliejus yra alternatyva ne tik sviestui, bet ir hidrintiems riebalams. Hidrinti riebalai labai plačiai naudojami konditerijos ir apskritai visoje maisto pramonėje. Jie gaminami iš skystųjų aliejų (paprastai rapsų, sojos, saulėgrąžų) juos kietinant jungimo su vandeniliu būdu. Norėdami užsitikrinti rinką, būtent šių žaliavų – rapsų, sojos, kukurūzų – augintojai bei pramoninių aliejų gamintojai JAV iniciavo plataus masto ekonomines priemones prieš tropinius aliejus. Buvo vykdomos ne tik propagandinės kompanijos, esą kokosų ir palmių aliejai turi cholesterolio, bet ir įvedami jiems muitai, kiti apribojimai.

Šiandien jau pripažinta, kad hidrinti riebalai nepalankiai veikia mūsų organizmą. Ekologiško maisto standartas apskritai draudžia naudoti hidrintus ribalus.

Nepaisant pastaruoju metu pateikiamos informacijos apie hidrintų riebalų žalą, jie, kaip ir rafinuotas aliejus, vis dar labai populiarūs. Visų pirma dėl to, kad yra daug pigesni. Daug daug pigesni. Šį kainų skirtumą galima pastebėti lyginant kepinių kainas Lietuvos kavinėse. Viena kaina, jei bus kepta su sviestu, kita kaina, jei su hidrintais riebalais (šiuo atveju net nesvarbu iš kokios pirminės žaliavos jie pagaminti).

Kokosų aliejus šiuo atveju yra alternatyva sviestui. Skonis gali būti vieniems labiau priimtinas sviesto, kitiems kokosų aliejaus, tačiau nei vienas, nei kitas nėra žalingas žmogui. Lyginant juos tarpusavyje, riebiųjų rūgščių sudėtis yra panaši. Kokosų aliejus yra augalinės kilmės, neturi cholesterolio, sviestas – gyvulinės kilmės, turi daugiau vitaminų. Kokosų aliejus yra gerai įsisavinami riebalai, teikiantys sotumo jausmą. Todėl ypač mėgstami sportininkų, dirbančių fizinį darbą ir metančių svorį.

O jeigu kokoso aliejus jums neskanus, pamėginkit juo pasitepti kūną. Šis aliejus nuostabus savo universalumu: gali tepti ant duonos, ant veido ar plaukų, dėti į keptuvę, pyragą, naudoti kaip bazę gydomiesiems tepalams.

Autorė Guoda Azguridienė

GRYNAS.lt straipsnis

Ar viską, kas iš maisto pagaminta, galima valgyti?

Klausimas tikrai nėra vien kulinarinis. Nors žinome, kad yra virėjų, kurie gamindami sugeba sugadinti net paprasčiausius maisto produktus (tą reikėtų pasakyti beveik apie visus kavinėse pateikiamus bulvinius blynus). Tačiau šį kartą noriu pakalbėti apie maisto naudojimą nevalgomų produktų gamyboje ir augalinę žaliavą kaip kokybės kriterijų.

Kai norime išsiaiškinti maisto, kosmetikos ar higienos prekės „gerumą“, nagrinėjame sudėtį. Pirmasis kylantis klausimas yra - iš kokios žaliavos daiktas pagamintas. Jei tai maisto produktas, norėtųsi, kad jis susidėtų iš kitų maisto produktų, o ne sintetinių jų pakaitalų. Jei tai kosmetika ar higienos prekė – kad žaliava būtų ne įvairių pavidalų nafta ir ne gyvūnų dalys (taip bent apibrėžia natūralios bei ekologiškos kosmetikos standartai), bet minimaliai pakeisti gamtos kūriniai: mechaninio spaudimo augalų aliejai, ekstraktai, eteriniai aliejai, mineralai.

Vertindami skalbiklių ar ploviklių „žalumą“ taip pat, visų pirma, atkreipiame dėmesį į žaliavą. Augalinė žaliavos kilmė neabejotinai yra svarbus kriterijus sprendžiant apie daikto potencialią naudą ar žalą mūsų sveikatai. Tačiau toli gražu nepakankamas. Kitaip sakant, ne viskas, kas galėjo tapti maistu, maistu lieka.

Kodėl toks klausimas apskritai kyla? Todėl kad neretai argumentas apie augalinę kilmę priimamas kaip pakankamas daikto natūralumo įrodymas. Manau, tai susiję labiau ne su argumentacija ir mąstymu, o su emocija. Matydami gražų saulėgrąžų ar javų lauką, pagalvojame apie normalų tikrą maistą, kurį galima iš šių kultūrų pagaminti, todėl asociacija yra šilta ir teigiama. 

Nesvarbu, kad gaminama bus kas nors kita (pvz., prabangi degtinė, benzinas ar maisto priedas). Bet juk biokuro mes nevalgom. Rapsų aliejų valgom, o kuro ne – nors žaliava ta pati. Lygiai taip pat nevalgom iš obuolių pagaminto buitinio valiklio, nors iš tų pačių obuolių galim gaminti kasdiena valgomus įprastus produktus: marmeladus, actą, netgi vyną.

Gaminant ekologiškas švaros priemones daugiausiai naudojama augalinė žaliava (pvz., Europos Sąjungos Eco-gėlytės standartas leidžia naudoti ir naftos chemijos, tik riboja kiekį), kai kurie gamintojai sau taiko aukštesnį standartą ir gamina be naftos. Tačiau ta pati augalinė žaliava technologiškai gali būti apdorota labai įvairiai. Prastos kokybės augalinė žaliava gali būti pigesnė netgi už naftą. Todėl vien pagal šį kriterijų pasirinktas eko ženkliukais pasipuošęs ploviklis gali pasirodyti ne toks jau ir švelnus ir efektyvus, nors kaina itin patraukli.

Nors didžioji dalis šiandien suvartojamos kosmetikos tebegaminama iš naftos, augalinė žaliava čia taip pat naudojama plačiai. Tačiau su ja elgtis perdirbimo metu taip pat galima visaip – ją galima perdirbti labiau natūraliais būdais (pvz., spausti mechaniškai, daryti ištraukas, distiliuoti, fermentuoti), o galima išskirti tam tikras dalis cheminiu būdu. Natūralios ir ekologiškos kosmetikos standartai visa tai aprašo ir pagal perdirbimo būdus (žinoma, ir pagal žaliavos kilmę) priskiria ją natūraliai arba ne. Kadangi standartų yra įvairių, tai ir tas pats kosmetikos gaminys gali būti skirtingai suklasifikuotas skirtingų sertifikavimo institucijų.

Iš augalinės žaliavos šiandien gaminama ir sintetinį plastiką pakeičianti pakuotė. Ji yra neabejotinas pasiekimas, nes neteršia gamtos. Tačiau juk dėl to mes jos neimame valgyti.

Lygiai taip pat neturėtume valgyti maisto su priedais, vien dėl to, kad tie priedai pagaminti iš augalų. Visuomenei beveik išmokus apie tai, kad mononatrio glutamatas E621 ir kitos dirbtinai į maistą pridedamos glutamo druskos yra žalingos, pasigirsta kontrargumentas, kad esą ko čia tų priedų bijoti, juk jie gaminami iš natūralių produktų, tokių, pvz., kaip ryžiai.

Taip, tačiau kaip minėjau, iš ryžių galima pagaminti pačių įvairiausių dalykų ir nebūtinai jie bus valgomi. Tiesa, glutamo druskų esama daugelyje maisto produktų, yra mūsų organizmui reikalinga ir tokio pat pavadinimo esminė amino rūgštis. Tačiau tos druskos, esančios ryžiuose ar pomidore, yra visiškai kitas daiktas negu dirbtiniu būdu iš jų išgautos ir dirbtinai pridėtos į kitą maistą.

Mes galime prie dviejų sveikų pomidorų pridėti du, gauti keturis pomidorus, o po to juos vėl po du padalinti. Bet mes negalime išskirstyti pomidoro į jo chemines sudedamąsias dalis ir po to vėl jas sudėti į tikrą vaisių. Matematiškai sakant, visuma visada didesnė už sumą. Tai žino kiekvienas, kuris ragavo iš koncentrato padarytų sulčių (kur buvo atskirtas tik vanduo!) ir spaustų iš tikrų vaisių.

Taigi ar iš ryžių pagamintas dirbtinis glutamatas, ar sintetinis rožių eterinis aliejus yra taip toli nuo ryžių ir rožių, kad net nesimato. Ir tai labai gerai parodo mūsų organizmas. Mūsų organizmas, nepaisant mūsų dažno užsimiršimo, yra biologinis produktas. Jis nėra kompiuteris, į kurį laisvai galime instaliuoti skirtingas funkcines programas, pvz., virškinimo. Todėl jis atpažįsta pomidore ar ryžiuose esantį glutamatą ir jį sėkmingai suvirškina, ir neatpažįsta kitu „formatu“ pateiktojo ir jį atmeta. Jei tenka ilgai atmetinėti, suserga.

Panašus procesas vyksta ir su visais nenatūraliai perdirbtais (rafinuotais) produktais, tokiais kaip, pvz., rafinuotas aliejus ar baltas cukrus. Tokiu pavidalu ir koncentracija mūsų organizmas nemoka jo virškinti, todėl vargsta ir serga. Gal po kelių šimtų metų išmoks, bet vargu ar mus tokia perspektyva guodžia.

Kalbant apie įvairius dirbtinius stipriklius (skonio, kvapo, vaizdo), svarbu turėti omenyje, kad mūsų smegenys mielai pripranta prie naujų, stipresnių nei natūralūs, dirgiklių ir nebesidomi silpnesniais. Taip mums norisi vis daugiau, saldžiau, smagiau, ryškiau ir visaip kitaip labiau, kas veda į visapusišką nutukimą (ne tik kūno).

Taigi apibendrinant, labai svarbu, iš ko daiktas pagamintas. Gerai, kai jis pagamintas iš augalinės žaliavos. Ypač gerai gamtosaugos prasme, nes iš naftos pagaminti daiktai išmesti lauk gamtoje nesuyra, o iš augalų - suyra. Tačiau žmogaus sveikatai ne mažiau svarbu ir kaip jis pagamintas. Nes inžinieriai ir technologai, kaip ir virėjai, gali pagaminti šedevrą, o gali ir nuodą. Juolab, kad jie ne visada žino, kaip vartotojai ar kiti perdirbėjai sugalvos jų kūrinį panaudoti.

Autorė Guoda Azguridienė

GRYNAS.lt straipsnis