Google Tag Manager

2014 m. sausio 6 d., pirmadienis

Ar viską, kas iš maisto pagaminta, galima valgyti?


Klausimas tikrai nėra vien kulinarinis. Nors žinome, kad yra virėjų, kurie gamindami sugeba sugadinti net paprasčiausius maisto produktus (tą reikėtų pasakyti beveik apie visus kavinėse pateikiamus bulvinius blynus). Tačiau šį kartą noriu pakalbėti apie maisto naudojimą nevalgomų produktų gamyboje ir augalinę žaliavą kaip kokybės kriterijų.

Kai norime išsiaiškinti maisto, kosmetikos ar higienos prekės „gerumą“, nagrinėjame sudėtį. Pirmasis kylantis klausimas yra - iš kokios žaliavos daiktas pagamintas. Jei tai maisto produktas, norėtųsi, kad jis susidėtų iš kitų maisto produktų, o ne sintetinių jų pakaitalų. Jei tai kosmetika ar higienos prekė – kad žaliava būtų ne įvairių pavidalų nafta ir ne gyvūnų dalys (taip bent apibrėžia natūralios bei ekologiškos kosmetikos standartai), bet minimaliai pakeisti gamtos kūriniai: mechaninio spaudimo augalų aliejai, ekstraktai, eteriniai aliejai, mineralai.

Vertindami skalbiklių ar ploviklių „žalumą“ taip pat, visų pirma, atkreipiame dėmesį į žaliavą. Augalinė žaliavos kilmė neabejotinai yra svarbus kriterijus sprendžiant apie daikto potencialią naudą ar žalą mūsų sveikatai. Tačiau toli gražu nepakankamas. Kitaip sakant, ne viskas, kas galėjo tapti maistu, maistu lieka.

Kodėl toks klausimas apskritai kyla? Todėl kad neretai argumentas apie augalinę kilmę priimamas kaip pakankamas daikto natūralumo įrodymas. Manau, tai susiję labiau ne su argumentacija ir mąstymu, o su emocija. Matydami gražų saulėgrąžų ar javų lauką, pagalvojame apie normalų tikrą maistą, kurį galima iš šių kultūrų pagaminti, todėl asociacija yra šilta ir teigiama. 

Nesvarbu, kad gaminama bus kas nors kita (pvz., prabangi degtinė, benzinas ar maisto priedas). Bet juk biokuro mes nevalgom. Rapsų aliejų valgom, o kuro ne – nors žaliava ta pati. Lygiai taip pat nevalgom iš obuolių pagaminto buitinio valiklio, nors iš tų pačių obuolių galim gaminti kasdiena valgomus įprastus produktus: marmeladus, actą, netgi vyną.

Gaminant ekologiškas švaros priemones daugiausiai naudojama augalinė žaliava (pvz., Europos Sąjungos Eco-gėlytės standartas leidžia naudoti ir naftos chemijos, tik riboja kiekį), kai kurie gamintojai sau taiko aukštesnį standartą ir gamina be naftos. Tačiau ta pati augalinė žaliava technologiškai gali būti apdorota labai įvairiai. Prastos kokybės augalinė žaliava gali būti pigesnė netgi už naftą. Todėl vien pagal šį kriterijų pasirinktas eko ženkliukais pasipuošęs ploviklis gali pasirodyti ne toks jau ir švelnus ir efektyvus, nors kaina itin patraukli.

Nors didžioji dalis šiandien suvartojamos kosmetikos tebegaminama iš naftos, augalinė žaliava čia taip pat naudojama plačiai. Tačiau su ja elgtis perdirbimo metu taip pat galima visaip – ją galima perdirbti labiau natūraliais būdais (pvz., spausti mechaniškai, daryti ištraukas, distiliuoti, fermentuoti), o galima išskirti tam tikras dalis cheminiu būdu. Natūralios ir ekologiškos kosmetikos standartai visa tai aprašo ir pagal perdirbimo būdus (žinoma, ir pagal žaliavos kilmę) priskiria ją natūraliai arba ne. Kadangi standartų yra įvairių, tai ir tas pats kosmetikos gaminys gali būti skirtingai suklasifikuotas skirtingų sertifikavimo institucijų.

Iš augalinės žaliavos šiandien gaminama ir sintetinį plastiką pakeičianti pakuotė. Ji yra neabejotinas pasiekimas, nes neteršia gamtos. Tačiau juk dėl to mes jos neimame valgyti.

Lygiai taip pat neturėtume valgyti maisto su priedais, vien dėl to, kad tie priedai pagaminti iš augalų. Visuomenei beveik išmokus apie tai, kad mononatrio glutamatas E621 ir kitos dirbtinai į maistą pridedamos glutamo druskos yra žalingos, pasigirsta kontrargumentas, kad esą ko čia tų priedų bijoti, juk jie gaminami iš natūralių produktų, tokių, pvz., kaip ryžiai.

Taip, tačiau kaip minėjau, iš ryžių galima pagaminti pačių įvairiausių dalykų ir nebūtinai jie bus valgomi. Tiesa, glutamo druskų esama daugelyje maisto produktų, yra mūsų organizmui reikalinga ir tokio pat pavadinimo esminė amino rūgštis. Tačiau tos druskos, esančios ryžiuose ar pomidore, yra visiškai kitas daiktas negu dirbtiniu būdu iš jų išgautos ir dirbtinai pridėtos į kitą maistą.

Mes galime prie dviejų sveikų pomidorų pridėti du, gauti keturis pomidorus, o po to juos vėl po du padalinti. Bet mes negalime išskirstyti pomidoro į jo chemines sudedamąsias dalis ir po to vėl jas sudėti į tikrą vaisių. Matematiškai sakant, visuma visada didesnė už sumą. Tai žino kiekvienas, kuris ragavo iš koncentrato padarytų sulčių (kur buvo atskirtas tik vanduo!) ir spaustų iš tikrų vaisių.

Taigi ar iš ryžių pagamintas dirbtinis glutamatas, ar sintetinis rožių eterinis aliejus yra taip toli nuo ryžių ir rožių, kad net nesimato. Ir tai labai gerai parodo mūsų organizmas. Mūsų organizmas, nepaisant mūsų dažno užsimiršimo, yra biologinis produktas. Jis nėra kompiuteris, į kurį laisvai galime instaliuoti skirtingas funkcines programas, pvz., virškinimo. Todėl jis atpažįsta pomidore ar ryžiuose esantį glutamatą ir jį sėkmingai suvirškina, ir neatpažįsta kitu „formatu“ pateiktojo ir jį atmeta. Jei tenka ilgai atmetinėti, suserga.

Panašus procesas vyksta ir su visais nenatūraliai perdirbtais (rafinuotais) produktais, tokiais kaip, pvz., rafinuotas aliejus ar baltas cukrus. Tokiu pavidalu ir koncentracija mūsų organizmas nemoka jo virškinti, todėl vargsta ir serga. Gal po kelių šimtų metų išmoks, bet vargu ar mus tokia perspektyva guodžia.

Kalbant apie įvairius dirbtinius stipriklius (skonio, kvapo, vaizdo), svarbu turėti omenyje, kad mūsų smegenys mielai pripranta prie naujų, stipresnių nei natūralūs, dirgiklių ir nebesidomi silpnesniais. Taip mums norisi vis daugiau, saldžiau, smagiau, ryškiau ir visaip kitaip labiau, kas veda į visapusišką nutukimą (ne tik kūno).

Taigi apibendrinant, labai svarbu, iš ko daiktas pagamintas. Gerai, kai jis pagamintas iš augalinės žaliavos. Ypač gerai gamtosaugos prasme, nes iš naftos pagaminti daiktai išmesti lauk gamtoje nesuyra, o iš augalų - suyra. Tačiau žmogaus sveikatai ne mažiau svarbu ir kaip jis pagamintas. Nes inžinieriai ir technologai, kaip ir virėjai, gali pagaminti šedevrą, o gali ir nuodą. Juolab, kad jie ne visada žino, kaip vartotojai ar kiti perdirbėjai sugalvos jų kūrinį panaudoti.

Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis