Pirkėjai
dažnai mano, kad tai, kas parašyta etiketėje, yra gamintojo informacija jam.
Lygiai taip pat naujokai gamintojai ir pardavėjai naiviai tikisi, kad etiketė
yra jo komunikacijos apie produktą su vartotoju vieta. Taip lyg ir turėtų būti.
Tačiau nėra.
Visų pirma
dėl to, kad tiek Europos Sąjungos (ES), tiek vietiniai teisės aktai nustato, ką
gamintojas ir pardavėjas privalo parašyti etiketėje ir netgi kaip jis tai turi
padaryti. Norai, be abejonės, yra kuo geriausi, bet išeina, kaip visada.
Nesusišnekėjimai ir nusišnekėjimai.
Normų
kūrėjai arba mano, kad jie žino, apie ką nori sužinoti pirkėjas (kas yra
visiškai neįmanoma), arba mano, kad jie žino, ką vartotojas turi norėti
sužinoti (kas yra elementarus nesiskaitymas su žmonių norais). Apie vartotojų
pageidavimus dėl informacijos ant pakuotės daug geriau žino pardavėjai, nes
būtent jų pirkėjai paklausia, kas jiems įdomu. Bet politikai ir kontrolieriai
iš principo nepasitiki pardavėjais, taigi praranda šį natūralų aktualios
informacijos kanalą.
Prekybos
reglamentų kūrėjai taip pat jaučia pareigą auklėti vartotojus, todėl įpareigoja
rašyti tokius teiginius kaip „Maisto papildas nėra maistas ir neturi būti
vartojamas kaip maisto pakaitalas“.
„Kūdikius
iki metų geriausia maitinti mamos pienu“, – tarsi nebūtų geresnių vietų apie
tai rašyti nei 6x4 cm priklijuotas popierėlis. Kai kurie klientai nuoširdžiai
pasipiktina, jie mano, kad prekybininkai, lipdydami tokias etiketes, juos laiko
kvailiais. Betrūksta dar pridėti apie kačių nedžiovinimą mikrobangų krosnelėse.
Jei
gamintojo ant pakuotės nurodytoje galiojimo datoje mėnesiai parašyti ne
skaičiais, o pavyzdžiui, Feb., Sep., prekybininkas privalo perrašyti etiketėje
datą skaičiais. Tačiau jei vartotojai tokie nesupratingi, kad negali suprasti
mėnesių pavadinimų anglų kalba, kaip tada jie turėtų suprasti kosmetikos sudėtis,
kurios nurodomos INCI terminais, kur augalų pavadinimai nurodomi lotyniškai, o
cheminės dalys - jų cheminiais pavadinimais?
Nieko prieš
INCI neturiu, nors tai toli gražu ne tobula nomenklatūra, pavyzdžiui, nesimato,
ar produktas augalinis, ar gyvulinis, ar sintetinis (tarkim, glicerinas). Verta
tiesiog pripažinti, kad neįmanoma visos vartotojui galinčios būti aktualia
informacijos pateikti elementariuoju būdu.
Kadangi
manoma, jog pirkėjus reikia auklėti, o įvairūs pirkėjai nori įvairios
informacijos, privalomas informacijos sąrašas išsiplečia ir pradeda nebetilpti
į etiketę. Tada šriftas tampa neįskaitomai mažas ir niekais paverčia visą
etiketės informaciją, nes jos tiesiog neįmanoma įskaityti. Tai neabejotinai ir
teisėtai nervina pirkėjus.
Visgi
daugiausia vartotojų piktinasi pačia etikete kaip tokia, nes kad ir kaip
išdailinta, ji gadina originalios pakuotės vaizdą ir užstoja informaciją
gamintojo originalia kalba. O ta informacija yra labai įdomi. Mat Lietuvoje,
žinia, su draudimais yra tradicija persistengti. Todėl nepaisant to, kad su
įtaka sveikatai susijusius teiginius (vadinamuosius „sveikatos teiginius“)
reglamentuojantys teisės aktai ES yra bendri, Italijoje galima rašyti, kad
pankoliai padeda nuo pilvo pūtimo, Vokietijoje – kad moliūgų sėklų aliejus
tinka prostatos profilaktikoje, Prancūzijoje - kad stevija tinka kaip natūralus
cukraus pakaitalas, Čekijoje – kad tulsi padeda nuo peršalimo. O Lietuvoje
negalima jokiais būdais.
Belieka
visus šiuos produktus pardavinėti dėl skonio. Gerai kad jie visi skanūs. O ką
daryti tada su pelynu? Girti skonį? Taip ir daroma. Tada vartotojai galvoja
apie pardavėjus kaip apie neišmanėlius, kurie nežino, kad pelynas yra kartus ir
geriamas tik tada, kai skauda pilvą.
Akivaizdu,
kad ir gamintojai, ir pardavėjai, ir vartotojai turi pakankamai proto, kad
galėtų suprasti, ką jie parduoda ir perka. Žinoma, jei tik vartotojas
informacija etiketėje domisi, o gamintojas nemeluoja ją pateikdamas. Tačiau nuo
meluojančių privalomi rekvizitai tikrai neapsaugo.
Autorė Guoda Azguridienė
GRYNAS.lt straipsnis