Google Tag Manager

2012 m. kovo 9 d., penktadienis

Ekologiškas pasaulio turgus
Vasario viduryje Bavarijos širdyje Niurnberge vyksta didžiausia Pasaulinė ekologiškų maisto produktų paroda Biofach ir natūralios kosmetikos paroda Vivanes.




Biofach vyksta jau daugiau nei dvidešimt metų – ne tokia ir jauna ta ekologiško gaminimo bei vartojimo kultūra. Nors paroda vyksta Europoje, joje pilna dalyvių iš viso pasaulio. Paprastai viena-dvi salės (iš 9) būna visiška egzotika – spalvoti žmonės, spalvotos prekės, dar spalvingesni apdarai. Afrika, Pietų Amerika, Azija; datulės, bananai, kakava, prieskoniai... Toks kompaktiškas pasaulio turgus. „Ekologiška“ jo versija.
Kaip ir visos didelės parodos, ši turi savo žavesio ir savų keistumų, prie kurių pripratus to žavesio tik padaugėja. Žinoma, kaip ir visos didelės parodos, ji vargina, ypač tuos, kurie nepratę prie masės žmonių.

O žmonių ten daug. Daug siūlančių ir rodančių, dar daugiau žiūrinčių, ieškančių ir šiaip žioplinėjančių. Visose kategorijose yra ir lietuvių. Tarp pirmųjų vienas kitas, tarp antrųjų ir trečiųjų visai nemažai. Kalbėtis lietuviškai tarpusavyje garsiai nėra taip jau saugu, kaip gali pasirodyti, kad turėtų būti Vokietijos viduryje. Dalyvavimas parodoje normaliems dalyviams yra brangus. Tačiau kai kurie regionai gauna subsidijas dalyvauti parodose. Tai visai nesunku matyti iš stendų dydžio ir gausos. Pvz., Šiaurės Italijos stendai bus kuklūs, o Pietų, gal ir ne prabangūs, bet tikrai neatitinkantys jų kišenės. Tokie dalyvavimo netolygumai neleidžia užsimiršti, kad čia Europos Sąjunga, ne šiaip Vokietija.




Parodoje vyksta ne tik pasirodymai ir susitikimai, bet ir pasikalbėjimai. Beveik nuolat konferencijų salėje skaitomi pranešimai arba vyksta diskusijos pačiomis įvairiausiomis temomis – apie rinkos būklę, perspektyvas, naujus produktus, sertifikavimą, reglamentavimą ir pan. Ši dalis suinteresuotam lankytojui ne mažiau įdomesnė nei pati ekspozicija, nes leidžia pajusti kuo alsuoja ekologiškų produktų rinka ten, kur ji nepalyginamai didesnė, brandesnė ir įvairesnė nei pas mus.


Tiesa, pardavimo būdai ir ekologiškų parduotuvių tipai kiekvienoje šalyje labai skirtingi. Net sunku palyginti šalis tarpusavyje, nes kai kurios šios rinkos veikėjų rūšys egzistuoja vienose šalyse, o kitose jų apskritai nėra. Kai kuriose šalyse ekologiški produktai parduodami labiau boutique tipo parduotuvėse su išieškotu dizainu, dažnai mažu bariuku išgerti arbatos su naminiu pyragu. Kitur – paprastesnėse, didesnėse labiau savitarną primenančiose parduotuvėse, kur prekę pats gali apžiūrėti, bet visada yra pakonsultuoti pasirengusių pardavėjų. Dar kitur, ir tokių nėra. Susirenki prekes ir susimoki. Daug kur parduotuvės įsikuria kartu su sveiko maisto kavinėmis. Ekologiškos rinkos senbuvėse taip pat populiarėja ekologiški prekybos centrai (supermarketai), kur ekologiškų daiktų yra net tokių, apie kokius iš anksto nepagalvotum. Švieži ekologiški vaisai ir daržovės parduodami kai kuriose Healthshop (ang.)  arba Reformhaus (vok.) tipo parduotuvėse, arba atskirai – šviežių produktų parduotuvėse, kurios neretai (ypač UK) yra augintojų arba augintojų ir vartotojų kooperatyvai. Prekybos centrai taip pat turi tam tikrą ekologiškų prekių pasirinkimą, pigesni – kuklesnį, brangesni - geresnį. Tik natūralios kosmetikos jie nelabai pardavinėja, labiau tą „panašią į natūralią“  arba pseudo-natūralią (Nearnatural angl., Naturnahe vok.), tarp kurios liūto dalį sudaro garsiųjų didžiųjų prekinių ženklų „bio“ arba „eko“ linijos.

Lietuvoje ekologiška produkcija prekiauja įvairaus tipo parduotuvės. Tik jų nedaug ir formatas dar nenusistovėjęs. Kadangi niša buvo apytuštė, ją paskubėjo užpildyti prekybos centrai su savo ekologišku asortimentu. Viena vertus, patogu prekybos centrų klientams. Kita vertus – tai gerokai apsunkino ekologiškų parduotuvių plėtrą bei jų įvairovę. Ypač tų, kurios prekiauja lietuviška produkcija – mat šios yra nedaug, ir praktiškai visa ji atsiduria prekybos centrų lentynose.
Ekologiškų prekių asortimentas labai skiriasi nuo šalies, o didesnėse šalyse, ir nuo regiono. Natūralu, kad parduotuvėse dominuoja savų gamintojų ekologiška produkcija. Kadangi Vokietijoje ekologiškų maisto, kosmetikos ir higienos prekių pasirinkimas yra didžiulis, o ir importas iš kaimyninių šalių (ypač Italijos) nemenkas, nenuostabu, kad net visai arti esančios ekologiškų prekių parduotuvės gali pasiūlyti gana skirtingą asortimentą ir kartu didelį pasirinkimą vartotojui.


Pagal ekologiškai dirbamos žemės kiekį Europoje pirmauja Ispanija*. Antra – Italija. Tačiau Italija lenkia visas kitas šalis pagal šios žemdirbystės intensyvumą bei ekologinių ūkių skaičių. JI yra didžiausia ekologiško maisto eksportuotoja ne tik ES, bet visame pasaulyje. Viena vertus tai nestebina – Italijos gamtinės sąlygos ypač palankios žemės ūkiui, tad ir „skatinti“ chemikalais jį galima mažiau. Be to čia nemažai kalnuotų vietovių, kur natūraliai vyrauja nedideli ūkiai, o jie paprastai yra konservatyvesni ir linkę išlaikyti senas tradicijas. Kita vertus, žinant italų užsienio kalbų (ne)mokėjimą, tokie eksporto skaičiai tikrai daro įspūdį.



Tuo tarpu vartoja daugiausia ekologiško maisto Europoje vokiečiai, prancūzai ir britai. Šiose šalyse ekologiniai ūkiai, gamyba, vartojimas ir bendrai gyvenimo būdas turi ilgiausias tradicijas. Ne industrinės žemdirbystės ir gamybos srityje pastaraisiais metais labai aktyvūs ir skandinavai. Nors pagalvojus apie daniškas kiaules tokios mintys nekyla. Tačiau gal kaip tik jos dalį visuomenės skatina ieškoti alternatyvų. Beje, pasaulio mastu daugiausia žemės ekologiniams ūkiams tenka Argentinoje, Kinijoje ir Jungtinėse valstijose.

Žmonės renkasi ekologišką maistą dažniausiai dėl trijų argumentų – norėdami išvengti chemikalų, dėl rūpesčio gamta ir dėl pačios maisto kokybės. Turint omenyje, kad įprastinio (ne ekologiško) maisto kokybė Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose senosiose ES šalyse yra gerokai aukštesnė nei Lietuvoje, galima daryti prielaidą, kad jų ir mūsų vartotojų motyvai skiriasi. Kaip tenka pastebėti, Lietuvoje žmonės perka ekologišką maistą labai dažnai dėl to, kad ieško geresnės kokybės bendrąja prasme, ne tik vengdami sintetinių priedų.
 
Lyginant Lietuvą su kitomis Europos šalimis, į akis krenta skirtingas vaistinių vaidmuo. Daugelyje Europos šalių, pvz., Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Čekijoje, didžiausia dalis (virš 70%) natūralios kosmetikos parduodama vaistinėse. Ten taip pat parduodama nemažai higienos prekių, natūralių maisto papildų ir netgi maisto. Tiesa, pačių vaistinių yra įvairių tipo, kai kurios labiau specializuojasi ekologiškuose ir natūraliuose produktuose. Tačiau bet kuriuo atveju, vaistinės Europoje išlieka ta vieta, kur tikimasi kompetentingo patarimo ne tik dėl cheminių vaistų, bet ir dėl natūralių produktų. Čia reikėtų pridėti, kad bent jau Vokietijoje vaistinėse plačiai prekiaujama ir „alternatyviaisiais“ vaistais – homeopatiniais, žolinėmis arbatomis, ekstraktais, Bacho žiedais ir kitomis natūraliomis priemonėmis sveikatai gelbėti. Tai neabejotinai suformuoja ir kitokį vaistininkų mentalitetą.

Lietuvoje, deja, situacija visiškai kitokia. Nežinau ar kur galima rasti daugiau kremų su parabenais, šampūnų ir dantų pastų su SLS nei vaistinėse, ypač didžiosiose. Moteriškos higienos priemonių, pagamintų iš natūralių medžiagų čia irgi nerasi. O jei koks tiekėjas ir pateiks savo produkciją, pardavėjos jos nepasiūlys. Nes čia galioja tinklų principai – prekė parduodama pagal vaizdą, kainą ir vietą lentynoje (kurią nulemia tiekėjo mokami pinigai), o ne pagal jos sudėtį ir poveikį, kurį gali paaiškinti pardavėjas-konsultantas. Tik viena kita vaistinė ar atskiras vaistininkas pritaria ir pataria vengti cheminių priemonių.  Tačiau žmonės vis dar ieško natūralaus („paprasto“) muilo, šampūno ar kremo rankoms būtent vaistinėse ne tik Vokietijoje, bet ir Lietuvoje.


Skiriasi ir vartojimo mados. Pavyzdžiui, sveikatingasis prieskonis numeris vienas praeitais metais Lietuvoje buvo cinamonas, Vokietijoje ir Italijoje ciberžolė (nors jos brolis imbieras pozicijas irgi išlaiko). Prieš porą metų nuvilnijo didžiulė kokoso vandens gėrimo banga, šiemet vėl karaliauja natūralios, iš vaisių bei daržovių spaustos sultys. Sultys dėl skanumo, dėl sveikatos, dėl figūros... Paveikslėlių su taliją besimatuojančiomis moterimis pilna visur – reklaminiuose stenduose gatvėse, TV, ant produktų pakuočių, lankstinukuose, laikraščiuose ir t.t. Kartu pateikiami dietų receptai nuo badavimo tik su sultimis, iki specialių apriboto kaloringumo meniu ir sulčių kokteiliais. Visos moterys tarsi tik lieknėja ir lieknėja, nieko kito nedaro. (Neteko patirti kaip į dietas Vokietijoje žiūri vyrai, spėju nepaisant lyčių lygėjimo laikmečio, įtariai). Tačiau vakare pažiūrėjus į besimaitinančių lėkštes taip neatrodo. Bavarijos nacionalinė virtuvė išsiskiria riebiomis dešromis su raugintais kopūstais ir maistais, labai panašiais į mūsiškus cepelinus. Lėkštės didelės. Nors žmonės nepasirodė labai jau dideli. Normalūs. Gal tikrai masiškai tų dietų laikosi?


Apie dietas dar parašysiu, nes kaip tik dabar darau eksperimentą su viena iš jų. Ne ne, dešrų ir cepelinų Niurnberge nevalgiau. Šiaip, iš profesinio intereso.
Besižvalgant po kaimynines rinkas kyla visokių minčių apie skirtumus bei ypatumus, bet pagrindinė visgi apie bendrumus – visur žmonės mėgsta švarų gerą maistą ir kitus produktus. Senesnėse rinkose žmonės greičiau susigaudo kas tokį gamina ir pardavinėja, jaunesnėse rinkose šis procesas trunka ilgiau. Tačiau galų gale visi išsirenka tai, ką mano esant vertinga.


* - statistinė informacija iš straipsnio "Organic Food: the Italian paradox", žurnalo Terra Nuova specialaus numerio Biofach parodai.